Arturas Čiras. Užmiršta tarnyba
2020 metų birželio 5-ąją sukanka 30 metų, kai buvo įkurta pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos specialioji tarnyba – Aukš...
https://www.propatria.lt/2020/06/arturas-ciras-uzmirsta-tarnyba.html
2020 metų birželio 5-ąją sukanka 30 metų, kai buvo įkurta pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos specialioji tarnyba – Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius (ATAS) – jau 1990 m. turėjusi savo sudėtyje atskirus asmens apsaugos, pastatų apsaugos, ryšių, informacijos, operatyvinį ir greitojo reagavimo (kontratakos) padalinius. Tokią struktūrą ATAS vadovas Artūras Skučas 1990 metų birželio 5 d. ir pateikė tvirtinti AT Prezidiumui. Tiesa, pati struktūra realiai buvo įgyvendinta tik 1991 m. vasarį, bet AT Apsaugos skyrius jau buvo įkurtas.
Man pačiam teko tarnauti ATAS nuo 1991 m. gegužės mėnesio. 1991-ųjų balandžio pabaigoje sutikau savo mokyklos draugus Rimą Radį ir Viktorą Gudeliūną, kurie jau dirbo ATAS (e). Jie paklausė, ar ir aš nenorėčiau ateiti į tarnybą, nes labai trūksta patikimų žmonių. Pasiūlymas mane sudomino, tad jau kitą dieną atvažiavau į Aukščiausiąją Tarybą ir susiradau, pastatų apsaugos vadą Arūną Baranauską. Jis pasakė, kad apie mane žino, nes Rimas su Viktoru mane rekomendavo. Užpildžiau reikiamus dokumentus ir buvau priimtas į ATAS pastatų apsaugą – taip vadinamą „Kuopą“. Buvau paskirtas į 2-ąjį būrį, kuriam vadovavo Eugenijus Krasnoselskis – nuostabus žmogus ir ištikimas draugas. Mūsų santykiai buvo ypatingai draugiški. Vėliau į tą patį būrį buvo priimtas ir mano bendramokslis Vilniaus pedagoginiame institute Nerijus Andriusevičius.
Taip man tarnaujant ATAS artėjo lemtingas 1991 m. rugpjūtis. Šalyje tvyrojo įtampa. Tik neseniai buvo išžudyti Medininkų pasienio posto pareigūnai. Su Nerijumi naktį į rugpjūčio 19 d. budėjome prie AT 2-ųjų rūmų įėjimo. Kadangi tuo metu budėti tekdavo beveik kas antrą parą, tai naktį mes stengėmės bent po porą valandų pasikeisdami pamiegoti. Paryčiais priėjo ir mano eilė nusnausti. Apie 6 val. 20 min. Nerijus pažadino: „Kelkis, karas prasidėjo“. Sakau jam: „Baik taip juokauti“. Jis pasakė: „Aš nejuokauju. Pats pasiklausyk ką per žinias mūsų „Šilelis“ pasakoja“. Tuo metu per žinias skambėjo: „GKČP“, „Gorbačiovas nušalintas“ ir t.t.
Po rugpjūčio įvykių, Eugenijui Krasnoselskiui tapus kuopos vadu, aš buvau paskirtas būrio vadu ir gavau (kas neįprasta tada buvo kuopoje) asmeninį šaukinį „142“ bei nešiojamą radijo stotelę „Alinco“. Vėliau tas pats Eugenijus mane pasikvietė į Situacijos kontrolės tarnybos snaiperių grupę.
Prisimenant tą laikotarpį galvoji – va „tada buvo laikai“. Ir iš tikro buvo laikai, kai galėjome vienas kitu pasitikėti, kai žvaigždės ant antpečių mažai kam rūpėjo, kai generolai dar nebuvo generolai.
Atrodo, kad kai kuriais pasitikėjome per daug.
1992 m. Lietuvoje pasikeitus politinei valdžiai, sugrįžus buvusiems komunistams, prasidėjo pertvarkos ir ATAS(e). Buvo ATAS vadovas Artūras Skučas. Vadovu buvo paskirtas Andrius Pečkys. Prasidėjo intrigos, atleidimai iš darbo. Situacijos kontrolės tarnybai tuo metu vadovavęs Gintaras Mykolaitis buvo atleistas vienas iš pirmųjų. Apie priežastis mums nebuvo paaiškinta. Vėliau sekė „reorganizacija“, kurios metu ATAS buvo tranformuojamas į Vadovybės apsaugos departamentą ir tuo pasinaudojant tęsėsi atleidimų banga. Tuo metu ir pasimatė, kas yra kas. Į darbą buvo priimami arba į aukštesnes ar atsakingesnes pareigas skiriami tik komunistų valdžiai artimi asmenys ir tie, kurie sugebėjo įsiteikti naujiems vadams. Tuo metu pamačiau, kokie iš tikro yra kai kurie mano kolegos. Tuo metu aš jau turėjo aukštojo mokslo diplomą ir, kaip buvau patikintas VAD direktoriaus A.Pečkio, „kaip turintis aukštąjį išsilavinimą galėjau būti ramus dėl darbo vietos“. Kur gi ne. Dėl „etatų mažinimo“buvau atleistas ir aš.
Vėliau, kai jau nebedirbau ATAS, sužinojau, be kieno intrigų neapsieita. Neminėsiu tų asmenų ir jų neteisiu. Tegu visa tai lieka ant jų sąžinės. Reikia džiaugtis, kad tokia išdavystė (tik taip galiu pavadinti) atsiskleidė taikos metu. Kaip būtų buvę, jeigu greta tokių asmenų būtų tekę kautis su okupantais?
Prisimenant į valdžią 1992 metais sugrįžusius „buvusius“ komunistus, tai net pykti negali. Juk jie patraukė „Sąjūdžio“ žmones, kurie 1990 metais tuometinius komunistus su Lietuvos gyventojų pagalba buvo nustūmę nuo valdžios vairo. Bet kas atsakytų, kodėl ATAS nenori prisiminti iš „sąjūdiečių“ sukurta partija Tėvynės sąjunga. Kodėl? Kodėl ATAS neprisimena Landsbergiai, Degutienės, Kubiliai ir kiti „sąjūdiečiai“, susibūrę į „grupės draugų“ partijas, už kuriuos 1991 m. mes jauni naivuoliai buvome pasiryžę galvas padėti? Atsakymas paprastas: jiems mes buvome tik patrankų mėsa – „Revoliucija suvalgo savo vaikus“.
Prieš keletą dienų Vadovybės apsaugos departamento (VAD) internetinėje svetainėje pabandžiau surasti informaciją apie ATAS. Teko nusivilti. Radau tik vieną paminėjimą generolo biografijoje, kad 1991 – 1993 metais jis tarnavo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje. Daugiau apie ATAS, deja, nieko neradau. Vadovybės apsaugos departamentas irgi nenori prisiminti ATAS.
Neteko girdėti, kad kaip nors, kas nors iš valdžios ruoštųsi paminėti ATAS įkūrimo 30-ąsias metines. Kalta „Corona“…
Sveikinu su MŪSŲ diena visus tarnavusius ATAS!
1 komentaras
''Vėliau, kai jau nebedirbau ATAS, sužinojau, be kieno intrigų neapsieita. Neminėsiu tų asmenų ir jų neteisiu. ''
ir
''Kodėl ATAS neprisimena Landsbergiai, Degutienės, Kubiliai ir kiti „sąjūdiečiai“ ''
Artūrai, kas čia per selektyvios rekolekcijos. Minėkite visus parazitus, ne tik tuos, kurious minėti šiomis dienomis populiaru.
Rašyti komentarą