Virš 500 žmonių pasirašė laišką Lietuvos vyskupams dėl Komunijos dalijimo būdo

528 tikintieji iš visų Lietuvos vyskupijų Lietuvos Vyskupų Konferencijai (LVK) išsiuntė laišką, kuriame klausia, ar pasibaigus COVID-19 epidemijai į visas Lietuvos bažnyčias vėl bus sugrąžinta praktika dalyti ir priimti šv. Komuniją ant liežuvio, bei prašo šios praktikos sugrąžinimo kuo greičiau.

Balandžio 27 d. LVK paskelbė sprendimą atnaujinti šv. Mišių dalyvaujant tikintiesiems aukojimą, bet tuo pačiu sprendimu nurodė šv. Komuniją Mišių metu tikintiesiems dalyti tik į rankas, taip įvesdama Lietuvoje naują praktiką, iki šiol taikytą tik pavienėse parapijose, kuriose kunigai ir taip nesilaikė ankstesnio, 1997 m. sausio 9 d., LVK sprendimo Lietuvoje leisti šv. Komuniją dalyti tik ant liežuvio.

Reaguodami į šį LVK nurodymą, grupė tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos vyskupijų paskelbė vyskupams skirtą viešą laišką bei pakvietė jį pasirašyti visus norinčius tikinčiuosius. Laiške teigiama, jog „šv. Komunijos dalijimo ant liežuvio praktika kur kas geriau užtikrina Kristaus Kūnui prideramą pagarbą bei leidžia išvengti nederamo ar net paniekinančio elgesio su konsekruota ostija.“ Taip pat laiško autoriai pabrėžia, kad „praktikos dalyti šv. Komuniją į rankas taikymas veda prie mažėjančios pagarbos ir menkstančio tikėjimo realiu Kristaus buvimu konsekruotoje ostijoje ir vyne.“

Laiške tvirtinama, jog „įvedant praktiką dalyti šv. Komuniją į rankas, būtų atsisakoma nuo neatmenamų laikų įvestos ir visuotinių Bažnyčios susirinkimų išaukštintos praktikos. Šv. Komunijos dalijimo į rankas praktika konkrečia, išorine forma, kurią įgauna dabar, anksčiau niekada neegzistavo“.

Laiško iniciatorius: Komunija į rankas mažintų eucharistinį pamaldumą ir šventumo pojūtį

Atsakydamas į Bernardinai.lt užduodamus klausimus, vienas iš laiško iniciatorių Arnas Ivanavičius plačiau paaiškino laiške išsakomus argumentus. Jo teigimu, „priimdami Komuniją ant liežuvio tiesiai iš kunigo rankų parodome, kad nesame verti imti Dievo Kūną į savo rankas, kad tik pašventintos kunigo rankos gali Jį liesti, kad Jis nekeliauja „iš rankų į rankas“. Plintanti praktika sugniaužti Komuniją pirštais yra netinkamas savininkiškas gestas Viešpaties Kūno atžvilgiu. Be to, priimant Komuniją į rankas, daug trupinėlių nukrenta ant žemės, ir niekas jais nesirūpina. Tai akivaizdi nepagarba Jėzui. Juk kiekviename Ostijos trupinėlyje yra visas Kristus. Čia jau nekalbame apie tai, kad priimant Komuniją į ranką labai didėja tikimybė, kad kas nors ją išsineš ir panaudos šventvagiškiems tikslams.

Dar kartais teigiama, esą rankos yra tokios pačios „šventos“ kaip burna ar visas pakrikštytojo kūnas. Pagal šią logiką, nieko blogo būtų trypti Šv. Pavidalus kojomis, nes juk jos lygiai tokios šventos, kaip ir rankos. Bet visa liturgija sudaryta iš simbolių, gestų, „kūno kalbos“, kuri aiškiai ir griežtai skiria skirtingą kūno dalių šventumo lygį. Juk tam tikros simboliais pažymėtos ceremonijos ir etiketas egzistuoja ir kitose žmonių gyvenimo sferose, ne vien liturgijoje, ir niekas jų nesiūlo visai atsisakyti. Pavyzdžiui, civilizuotoje visuomenėje egzistuoja stalo etiketas, ir mes nesakome, kad svarbu tik tai, ką žmogus galvoja, kad ir kaip nemandagiai elgtųsi. Ne, mes reikalaujame ir tam tikro pagarbaus išorinio elgesio, atspindinčio jo vidinį nusiteikimą.

Liturgijoje (kaip ir bet kurioje kitoje religijoje) esminis yra šventumo, atskirtumo nuo pasaulietinės sferos, aspektas. Šventumas išreiškiamas simbolinėmis apeigomis, kurios savo esme yra kintančios tik lėtai, o ne keičiamos dirbtinai ir staiga. Šių laikų sekuliarizuotoje visuomenėje žmonės apskritai dar lankosi bažnyčioje tik todėl, kad čia randa kažką švento, skirtingo nuo įprasto gyvenimo, primenančio amžinybę. Taip ilgai gyvavusių pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui formų beprasmis keitimas yra žalingas sielovados požiūriu: tai piktina pamaldesnius tikinčiuosius ir sustiprina sekuliarią laikyseną tų, kurie paveikti pasaulio dvasios – ir vienus, ir kitus atstumia nuo reguliaraus praktikavimo. Tad nereikia keisti šio papročio, nes jis neduoda jokios sielovadinės naudos. Be to, tai mažintų eucharistinį pamaldumą ir apskritai šventumo pojūtį. Galiausiai, juk šio keitimo neprašo nei Lietuvos kunigai, nei tikintieji. Iki šiol puikiai gyvavo Komunijos dalijimo ant liežuvio praktika, nesusidūrusi su kažkokiu pasipriešinimu“, – aiškino A. Ivanavičius.

Dabartinė Komunijos dalijimo į rankas praktika niekada anksčiau neegzistavo

Bernardinai.lt paprašius pakomentuoti laiške išsakomą teiginį, jog dabartinė Komunijos į rankas dalijimo praktika „niekada neegzistavo“, A. Ivanavičius pateikė tokius argumentus:

„Pirmiausia, reikia pasakyti, kad nėra aišku, kaip Viešpats Jėzus dalijo pirmąją Komuniją apaštalams per Paskutinę vakarienę (iš Evangelijos tai lieka neaišku), nors šia tema dažnai spekuliuojama. Ne vienas šventasis mistikas savo vizijose regėjo, kad Komunija buvo dalijama ant liežuvio, bet kaip buvo iš tikrųjų, mes nežinome. Antra, pirmaisiais amžiais kai kuriose Bažnyčiose Komunija iš tiesų būdavo duodama į rankas (nors kitur buvo duodama kaip tik ant liežuvio), bet iš aprašymų ir atvaizdų žinome, kad ta praktika buvo visai kitokia nei šiandien. Priimantysis Komuniją žemai pasilenkdavo, o jo ranka turėdavo būti pridengta skepeta. Kunigas padėdavo Komuniją ant dešinės rankos, ir tikintysis turėdavo, neliesdamas jos kita ranka ir nesulenkdamas pirštų, pakelti ją prie savo burnos. Be to, jau nuo II šimtmečio gausu popiežių ir šventųjų raginimų Komuniją dalyti ant liežuvio.

Vis dėlto net jei pirmųjų amžių praktika būtų buvusi tokia pat kaip dabartinė (nors tokia ji nebuvo), argumentas, kad reikia gražinti pirmųjų amžių papročius yra klaidingas archeologizmas, kurį pasmerkė popiežius Pijus XII. Vadinamasis archeologizmas siekia grąžinti menamas, tendencingai rekonstruotas pirmykštės Bažnyčios praktikas, kartu neigdamas Šventosios Dvasios vedamą organišką bažnytinės praktikos vystymąsi. Šis argumentas grindžiamas prielaida, esą tai, kas tiko krikščionybės senovėje, neabejotinai tinka ir šiandien; maža to, netgi yra geriau už tai, ką Bažnyčia įvedė šimtmečiams bėgant.

Toks teiginys akivaizdžiai klaidingas. Grįžimas į „embrioninę būklę“ nėra pažanga, tik regresas. Tai, kas pradžioje nekėlė pavojaus dėl pirmųjų krikščionių uolumo ir erezijų apie Švenčiausiąjį Sakramentą nebuvimo, tapo pavojinga, protestantams ėmus neigti transsubstanciaciją. Be to, meilė yra išradinga, ir nuosekli raida turėtų būti gyvenimo dėsnis. Todėl normalu, kad Bažnyčia laikui bėgant tobulino tikėjimo Švenčiausiuoju Sakramentu išraišką ir didino pagarbą jam. Noras (išoriškai) grįžti prie ankstyvosios Bažnyčios papročių išduoda jos dvasią, nes atmeta jai būdingą raidą. Be to, toks argumentas yra veidmainiškas, nes tie, kurie agituoja už Komunijos teikimo į ranką įvedimą, jokiu būdu nenorėtų grąžinti daugelio pirmųjų amžių papročių, pavyzdžiui, ilgų ir sunkių atgailų, pasninkų, katechumenų ir tikinčiųjų atskyrimo per Mišias, ilgo stovėjimo per pamaldas ir pan.“