Justas Stankevičius. Vakarai ir Turkija: ar vis dar esame toje pačioje barikadų pusėje?

Vakarai ir Turkija turi blogų istorinių patirčių, kurių kulminacija, ko gero, yra 1683 metų Vienos mūšis. Visgi po Osmanų imperijos žlugimo Turkija bando artėti prie Vakarų civilizacijos: imperijos santvarka buvo pakeista į respublikos, įvestas lotyniškas raidynas, o galų gale po antrojo pasaulio karo ši valstybė prisijungė prie NATO karinio bloko, bandė laikytis Vakarų siūlymų taisyklių bei, žinoma, tapti Europos Sąjungos nare. 

Šiandien Turkija visiškai diskreditavo save vykdydama agresyvią imperialistinę politiką, kuri niekaip negali būti suderinta su bendradarbiavimu su Vakarais. 

Po Antrojo pasaulinio karo tvyrant įtampai tarp Rytų ir Vakarų susikūrė du kariniai blokai. Vakarų blokas, kuris turėjo ir turi užtikrinti kiekvienos narės saugumą, buvo įkurtas 1949 metų balandžio 4 dieną ir vadinasi NATO. 1952 m. Turkija kartu su kaimynine Graikija prisijungė prie NATO, taip dar labiau priartėdama prie Vakarų. Nuo to laiko Turkija su Graikija elgiasi ne kaip su sąjungininku, bet kaip su priešu.

Praėjus tik trims metams po Turkijos įstojimo į NATO, 1955 m. rugsėjo 6-7 dienomis įvyko mažai kam žinomas, tačiau istorijai svarbus Stambulo pogromas. Stambulas, kuris iki Mustafa Kemalio Atatiurko laikų oficialiai vadinosi Konstantinopoliu ir šimtams tūkstančių armėnų, graikų ar žydų buvo namai etnine prasme gerokai praretėjo po 1915–1918 m. įvykių, taip pat po 1923 m. Turkijos ir Graikijos įvykdyto populiacijos apsikeitimo, kai apie milijonas Anatolijos graikų persikėlė į Graikiją, o maždaug pusė milijono Graikijoje gyvenusių musulmonų atvyko į Turkiją. Vis dėlto paskutinis smūgis Stambulo, kaip įvairioms etninėms ir religinėms grupėms atviro miesto, įvaizdis į šipulius subyrėjo 1955 m., kai po Rugsėjo įvykių miestą paliko kone visi iki tol gyvenę graikai. Turkija išlaiko stilių iki šių dienų. 

1949 m. sukurtos NATO sutarties pats pirmas straipsnis, su kuriuo privalo sutikti kiekviena NATO valstybė, skelbia, kad narės įsipareigoja, kaip nustatyta Jungtinių Tautų Chartijoje, bet kokį tarptautinį ginčą, kuriame jos gali dalyvauti, spręsti taikiu būdu taip, kad tarptautinei taikai, saugumui bei teisingumui neiškiltų pavojus, ir savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ar jėgos panaudojimo bet kuriuo būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais. Tikrai sunku įsivaizduoti, kaip šis sutarties straipsnis yra suderinamas su Turkijos vaidmeniu Sirijos kare remiant laisvąją Sirijos kariuomenę nuo 2011 m. arba dar blogiau, apskritai fiziškai įsibraunant į Sirijos (suverenios valstybės!) teritoriją 2016-2017 m. sandūroje. Turkijos imperializmas skleidžiasi ne tik Sirijoje, bet ir arčiau mūsų, galima net sakyti, kad mūsų tarpe. Tai Turkijos elgesys jų ir mūsų NATO partnerės Graikijos atžvilgiu. 

Būtent antikinė Graikija padėjo šiuolaikinės Vakarų kultūros pagrindus ir įprastai laikoma Vakarų civilizacijos lopšiu. Graikų mitologija, istorija ir kultūra buvo įkvėpimo šaltiniu iškiliausiems įvairių epochų Europos menininkams, politinė mintis ir praktika – atspirties taškas filosofams, graikų išrasta demokratija, nors nauja modernia forma, tapo nekvestionuojama vertybe visiems XXI a. Vakarų pasaulio politikams ir daugumai piliečių, nepriklausomai nuo jų pažiūrų. Vakarai prasideda Graikijoje. 

Net 3 kartus praėjusiame šimtmetyje (1976, 1987, 1996 metais) Turkija ir Graikija galėjo iš provokacijų pereiti į tikrą karą. Karo grėsmė niekur nedingo, bet ji auga ir šiandien dėka Turkijos elito provokacijų. Turkijos naikintuvai kiekvieną dieną net 40 kartų pažeidžia Graikijos oro erdvę, kuri be to yra ir išorinė ES siena. Be to, internete yra pilna vaizdo įrašų kaip Turkijos naikintuvai ne tik pažeidžia, bet ir persekioja Graikijos karines oro pajėgas ir atvirkščiai (angl. Dogfights). 

Palyginti smulkias provokacijas palydi didelės. Visiškai neseniai Turkijos prezidentas paragino nelegalius migrantus kirsti ES išorinę sieną, kas Graikiją pastatė į visiškai chaotišką ir nesaugią padėtį. Dešimtims tūkstančių migrantų ne tik duota komanda kirsti ES sieną, bet ir užtikrintas valstybinis transportas kelionei iki sienos. Turkija tokius veiksmus teisina tariamai Europos Sąjungos sulaužytu susitarimu. ES turėjo mokėti už tai, kad Turkija savo teritorijoje pasirūpintų į ES plūstančiais migrantais ir pabėgėliais.

Prie sienos migrantai būriuojasi su plakatais „leiskite mus į Vokietiją“, sakosi keliaujantys „pas Merkel“. Nepaisant to, kad pačioje Graikijoje vyksta protestai prieš pabėgėlių kvotas, graikų kariuomenė turi kontroliuoti pabėgėlių srautus ir budėti tarsi ant adatų dėl neadekvačių kasdieninių Turkijos karinių provokacijų. Turkijos sukurta situacija eskalavosi tiek, jog net ES bendroji sienos apsaugos agentūra, iki šiol padėjusi tik migrantams, šįkart mobilizavosi padėti graikams saugoti sieną. 

Graikija prisikentėjo per 2015 metų migrantų krizę ir privalo būti remiama Vakarų. Tam ne tik įpareigoja sutartys. Gindami Graikijos sienas, giname ir savo pačių sienas, ir sveiko proto principus, iš kurių šioje situacijoje tyčiojasi musulmoniškos valstybės (kiekviena savaip).  

Tuo pačiu po tokių Turkijos veiksmų būtų laikas galutinai padrąsinti Turkija atsisveikinti su fantazijomis apie narystę ES ir viešai iškelti klausimą apie Turkijos kaimynystėje esančius partnerius terorizuojančios šalies narystę NATO.