Prisikėlimo ugnis. 1949-ųjų Vasario 16-osios apmąstymai

Rimti ir susikaupę sutinkame šių metų Vasario 16 Dienos šventę. Kova dėl laisvės, dėl naujo atgimimo rytmečio tebeeina. Pakelyje išdygo daug naujų kapų, net pilkais mediniais kryžiais nepaženklintų. Daug brangių negausios, bet didžios tautos sūnų ir dukrų neša sunkų tremtinio kryžių gūdžiose tolimojo Sibiro tundrose. Nemaža jų dalis jau niekad nebematys gimtosios Nemuno šalies, - jie amžiams prisiglaudė nesvetinguose Azijos laukuose.

Žiaurusis Tėvynės pavergėjas kėsinasi į lietuvių tautos gyvybę. Pikto žiemio auginto šiaurės sūnaus net žemę drebinantieji šėtoniškieji darbai reikalauja apsisprendimo. Jis rauna iš mūsų žemės pakelių Rūpintojėlį ir nori mus paversti kryžiumi žmonijos nukryžiavimui. Komunisto sprendimu turime tapti žmonijos prasikaltėliais, - žmonijos, kurios dalimi mes patys esame, kuri, nuo akmens amžiaus iki šiandieninio radijo laikų pažangos keliu eidama, pergyveno ištisą eilę prasikaltėlių. Visi gerai pamenam, kad neseniai Niurnberge pakorė, sudegino, o pelenus atidavė vėjams. Ir gal niekas už mus negalėtų drąsiau tvirtinti, kad pakartasis nacis savo nedorybėmis net komunisto šešėliui neprilygsta. Šio, paskutiniojo darbai neturi sau pavyzdžio istorijoje. Juk atlikdamas piktadarybę vagis palieka sienas, ugnis nesunaikina žemės, karas ar badas neatima žmogui noro gyventi. Gi komunisto padarytas ir tebedaromas nedorybes nusako iš Sibiro mus pasiekiantieji tremtinių ir kalinių šauksmai: „Nors prieš mirtį, nors kartą sočiai pavalgyti duonos! Mirties mes nebijome, tačiau komunistinis darbas mus verčia gyventi. Jam reikalingos, nors ir kasdien nykstančios, bado kankinamo žmogaus jėgos. Mums užgesus, mūsų vietą turės užimti kiti. Juos suras į naujas valstybes įsibrovusi pasaulinės revoliucijos užsimojimą vykdanti komunistinė tironija."

Ir taip kiekvienam neišvengiamai kyla klausimas, kodėl komunisto šešėlio nevertas nacis paleistas pelenais, o pats didysis žmonijos kaltininkas tebėra gyvas ir, lyg pasityčiodamas iš teisingumo, sėdėjo vienoje iš nacio teisėjų kėdžių? Kadangi komunizmas, lygiai kaip ir nacizmas, yra bjauri žmonijos liga, - atsakymą duoda žmogaus protas, rodantis, kad ši, kaip ir kiekviena kita liga, negali būti išmušta lazdomis, bet pašalinama gydymo ar operacijos keliu. Nacio šaknys nebuvo taip giliai įleistos, todėl jį pirma ir išoperavo. Komunizmas savo voratinkliais yra apraizgęs daugybę įvairių tautybių ir įvairaus išsilavinimo žmonių. Todėl jo pašalinimui reikia daug ilgesnio ir kruopštesnio pasiruošimo, kad amžiams net jo sėklos nebeliktų.

Nemuno šalies sūnūs gerai supranta, kad žmonija nėra akla komunistų siekiams ir ne kurčia jo nužemintų pavergtųjų dejonėms. Todėl, visa tai suprasdamas ir savo tautą laikydamas neišskirtine žmonijos dalimi, negali padėti komunistui per žmonijos žudymą, kad žmonija, pergyvenusi visą eilę prasikaltėlių, pergyvens ir šitą, kad lietuvių tauta, eidama drauge su žmonija, drauge su ja ir pergalę prieš komunizmą švęs. Lietuvis negali pasirinkti mirties. Jis renkasi gyvenimą, pirkdamas tai savo krauju. Šį lietuvio pasiryžimą palaimins Tas, kuris dėl žmogaus atpirkimo mirė ant kryžiaus ir nuo jo nužengęs paskelbė žmonijai: „Kas savo širdyje nešioja Artimo Meilę, tas bus gyvas amžinai!"

Sunkiose vargo dienose lietuvis baudžiauninkas savo Viešpačiu pasirinko Rūpintojėlį. Jis lietuvio neapvylė. Padovanojęs Lietuvai knygnešius, savanorius kūrėjus, padovanojo tautai amžinai gyvą Vasario Šešioliktąją.

Broli, sese lietuvi! Rūpintojėlis tebemyli Lietuvą ir šiandieną, todėl jos išgelbėjimui nuo mirties padovanojo laisvės kovotoją partizaną.

Partizane! Tu esi didžios tautos didis sūnus! Būk tuo, kuo tave Viešpats būti pašaukė, - tautos ir žmonijos karžygys. Ne po ilgo sulauksime dienos, kada subyrės ir į nieką pavirs visų žmonijos prasikaltėlių šėtoniškos pastangos, o mums niekas nebedraus Vasario Šešioliktąją laikyti Lietuvių Tautos Atgimimo Švente.

Prisikėlimo ugnis (Prisikėlimo apygardos organas), 1949 01-02, Nr. 1 (10), LYA, f. K-5, ap. 1, b. 139, 1. 45^46. Nuorašas, mašinraštis. Už archyvinio teksto suradimą dėkojame jį paskelbusiam puslapiui Katalikų Tradicija.

Šaltinis: Katalikų Tradicija