Clotilde Armand. Rytų Europa Vakarams duoda daugiau, nei gauna

Kitą savaitę susitiksiantys Europos Sąjungos lyderiai aptars bloko ateinančių septynių metų biudžetą ir jo svarstymo metu turės mėginti spręsti sudėtingą 1 trilijono eurų vertės uždavinį.

Kalbose apie biudžetą dažnai susiremia verkšlenančios Centrinės Europos šalys, prašančios daugiau pinigų, ir taupūs šiauriečiai, primygtinai tvirtinantys, kad jų dosnumas turi ribas. Turtingesnės šalys vaizduoja save kaip šelpiančias sielas ir kritikuoja rytų europiečius pasiuntus į Europos Parlamentą euroskeptikus autokratus, kišančius į kišenes stambius Europos Sąjungos čekius, tačiau tuo pačiu agituojančius prieš Briuselį.

Tačiau pažvelgus plačiau, atsiveria kitoks vaizdas. Didžioji dauguma turto Europoje keliauja iš vargingesnių į turtingesnes šalis, ne atvirkščiai. Užtenka paminėti vien protų nutekėjimą - Europos periferija kenčia nuo jaunų darbuotojų, kurių mokslai buvo finansuoti šalies mokesčių mokėtojų pinigų, pasitraukimo.

2009-2015 metais Rumunija prarado pusę savo gydytojų. Kiekvienais metais apie 10 procentų likusių aktyvių gydytojų yra užverbuojami žmogiškųjų išteklių agentūrų, ieškančių praktikuojančių gydytojų žilstančioms Vakarų Europos šalims.

Tai ne tik Rumunijos problema. Pastarąjį dešimtmetį Lenkija neteko bent 7 procentų savo seselių ir gydytojų. Lenkijos medicinos studentų apklausos rodo, kad daugiau nei pusė jų baigę mokslus ketina išvykti. Bulgarijoje šis skaičius siekia 90%. Kroatija, kuri tapo Europos Sąjungos nare 2013 metais, jau neteko 5 procentų visų savo sveikatos apsaugos priežiūros specialistų.

Ši masinė migracija de facto yra turto keliavimas - ir labai didelis. Vieno gydytojo mokslai Rumunijos visuomenei kainuoja apie 100 000 eurų. Šios išlaidos neatsiranda dėl Europos Sąjungos biudžeto diskutuojančiųjų dokumentuose, tačiau turėtų. Kasmetinis vien gydytojų nutekėjimas sudaro daugiau nei ketvirtadalį viso finansavimo, kurį Europos Sąjunga skiria Rumunijos greitesniam likusio klubo narių pasivijimui.

Turtingosios šalys, svajodamos nukirpti finansavimą vargingesnėms Europos Sąjungos šalims, taip pat neįvertina kitų svarbių biudžeto sudarymo faktorių, tokių kaip pinigų perlaidos. Pelnai, kuriuos Vakarų Europos kompanijos susikrauna Centrinėje ir Rytų Europoje, gerokai pralenkia valstybinį finansavimą, kuris teikiamas rytinėms valstybėms.

2010-2016 metais Vengrijos, Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos iš Europos Sąjungos gautas finansavimas sudarė 2-4% jų bendrojo vidaus produkto (BVP). Tačiau pelnų ir grynųjų pajamų nutekėjimas į Vakarus tuo pačiu laikotarpiu svyravo nuo 4 iki 8 procentų nuo BVP.

Šiomis dienomis prancūzų rinkėjai gali erzintis dėl lenkų santechnikų, tačiau rytų europiečių rinkėjai pradeda nervintis dėl prancūzų generalinių direktorių. Grįžusi į Bukareštą apsiperku prancūzų valdomame prekybos centre, o mano telefono operatorius ir vandentiekio kompanija yra prancūziška. Moku už kurą prancūzų tarptautinei kompanijai, žinoma, per prancūzišką banką.

Europos Sąjungos narystė suteikė Centrinei ir Rytų Europai didelę naudą, tačiau Vakarų ekonomikos taip pat dėl šio plėtimosi proceso uždirbo gražaus pinigo. Vakarų politikams pats laikas tai pranešti savo rinkėjams - Europos Sąjunga nėra labdara. Tai yra quid pro quo (liet. duok ir imk).

Kai Rytų Europa prisijungė prie Europos Sąjungos, buvo priimtas nerašytas susitarimas. Rytų ekonomikos atvėrė barjerus prekybai, leisdamos Vakarų kompanijoms paimti dalį jų ekonomikų. Vakarai tuo tarpu patikino kreipsiantys Europos Sąjungos finansavimą rytų link, kad buvęs komunistinis blokas galėtų įrengti infrastruktūrą, kurios jam taip reikėjo.

Vakarai gavo pelno, rytai padarė pažangą. Susitarimas buvo abipusiai naudingas. Tačiau jei Vakarai pamins savo pažadus, jie rizikuos sugriauti šį europiečių socialinį kontraktą.

Clotilde Marie Brigitte Armand yra prancūzų kilmės Rumunijos politikė ir verslininkė, šiuo metu einanti Europos Parlamento nario pareigas.

Parengta pagal užsienio naujienų portalų informaciją