Kard. Sigitas Tamkevičius. Džiaugsmo žinia

propatria.lt nuotrauka 

Per šv. Kalėdas pagrįstai išgyvename didelį džiaugsmą. Jėzus atkūrė per nuodėmę nutrūkusį žmogaus meilės santykį su Dievu ir tiesiog pakeitė žmonijos istoriją, nes įtvirtino visiškai naują požiūrį į žmogų. Šitai labai tiksliai apibūdina apaštalas Paulius Laiške galatams: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 28). Tai buvo tiesiog revoliucinis įvykis. 

Šiandien mes stebime atvirkštinį procesą: kur pasitraukia krikščionybė, ten prasideda žmogaus pavergimas. Šitai visai neseniai matėme Sovietų Sąjungoje, šitai ir šiandien matome daugelyje valstybių. Net ir Europos Sąjungoje, kur krikščionybė nustumiama į paribius, atsiranda nesuskaičiuojamų problemų su žmogaus teisėmis.

Evangelistas Lukas pasakoja, ką pirmuosius pasiekė Jėzaus gimimo žinia. Betliejaus apylinkėje „nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 8–11).

Gerai įsidėmėkime, jog angelas žinią apie Išganytojo gimimą paskelbė ne karaliui Erodui, ne tautos vadams, ne Rašto žinovams, bet piemenims. Šie piemenys buvo vargo žmonės; šiandien apie juos sakytume – tai žmonės, gyvenantys žemiau skurdo ribos. Avys, kurias jie dienomis ir naktimis saugojo nuo vilkų, buvo vienintelis jų pragyvenimo šaltinis. Šie piemenys nebuvo šventieji – žmonės be nuodėmės, bet Jėzus ir gimė Betliejuje, kad ieškotų nusidėjėlių. Kai Jėzus keliavo per Galilėją ir mokė žmones, tautos vadai net niekino jį: „Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis“ (Lk 7, 34).

Turtingieji, galingieji ir mokytieji nelaukė Išganytojo, nes ir be jo jie jautėsi saugūs. Jie buvo patenkinti savo padėtimi; nuo okupantų stalo nubyrėję trupiniai patekdavo ir jiems į burnas. Ir anuomet, ir šiandien galima būti patenkintu tik savimi ir nieko nelaukti. Galima širdį užpildyti daiktais ir pinigais; širdyje gali kunkuliuoti neapykanta, ji gali būti tuščia kaip tuščiavidurės kalėdinės eglės, tik apkabinėtos šakomis ir žaislais. Tokioje širdyje nėra vietos kalėdinei žiniai apie gimusį Išganytoją.

Kalėdų žinia apie gimusį Išganytoją buvo skirta tiems, kurie nesijautė saugūs šioje žemiškoje tikrovėje ir laukė pasikeitimų į gera. Piemenys neturėjo dažnai žmonėms būdingo pasipūtimo, kuris dažniausiai tampa kliūtimi priimti antgamtinę tikrovę. Todėl jiems buvo skirta angelo paskelbta džiaugsmo žinia apie gimusį Išganytoją.

Kaip mūsų laikais priimama žinia apie Jėzaus gimimą? Pinigų mylėtojams Kalėdos tėra proga kažką parduoti ir gauti pelno. Mūsų dienų galingieji taip pat mąsto ne apie dangaus, bet apie žemės karalystę ir kaip joje labiau įsitvirtinti; jiems nereikia Dievo, reikia tik daugiau pinigų ir valdžios. Visokio plauko pasipūtėliams ėdžiose paguldytas dieviškas Kūdikis yra visiškai nereikšmingas ir galima praeiti pro šalį.

Kas šiandien nepraeina abejingai pro Betliejaus Kūdikio ėdžias? Ką mes šiandien matome bažnyčiose ne kaip turistus ir prašalaičius, bet kaip ištikimiausius Jėzaus draugus? Tai tokie patys paprasti, neišdidūs, dažnai galą su galu vos suduriantys vargo žmonės. Jie nepameta kelio pas Jėzų; juos galima pamatyti ne tik sekmadienio Mišiose, bet ir priimančius Susitaikinimo sakramentą ir adoruojančius Eucharistinį Jėzų.

Dievo žodis Kalėdų šventėse beldžiasi į mūsų širdis, kviesdamas pasitikrinti, kokios yra didžiausios mūsų vertybės ir koks mūsų santykis su gimusiu Betliejaus Kūdikiu. Kalėdinio džiaugsmo būsime pripildyti tuomet, kai Betliejaus Kūdikis taps mūsų gyvenimo alfa ir omega.