Vytautas Sinica. Manipuliacija katalikų požiūriu į nacionalizmą
D. Pipo (DELFI) nuotrauka Yra viena bėda, vis besikartojančiai iškylanti lietuviškose diskusijose apie krikščionišką požiūrį į tautišk...
https://www.propatria.lt/2019/10/vytautas-sinica-manipuliacija-kataliku.html
 |
| D. Pipo (DELFI) nuotrauka |
Yra viena bėda, vis besikartojančiai iškylanti lietuviškose diskusijose apie krikščionišką požiūrį į tautiškumą. Tai Stasio Šalkauskio, Juozo Girniaus ir kitų romuviečių prieškario autorių požiūrio į „nacionalizmą“ citavimas. Tą nuosekliai daro ne vienas liberalią ir kosmopolitinę katalikybės interpretaciją norintis įsiūlyti autorius. Bent mano akiratyje ypač dažnai - Justinas Dementavičius, kuriam išsilavinimas ir tyrimų laukas tikrai neleidžia nesuprasti, kokią klaidą (ar sąmoningą manipuliaciją) tuo daro.
O klaida štai tokia. Kiekvienas skaitantis Šalkauskio, Girniaus ar jų amžininkų katalikų autorių tekstus, akivaizdžiai gali suprasti, kad žodis „nacionalizmas“ tada jų vartotas ne dabartine ar akademiniame pasaulyje priimta tautos siekio turėti valstybę prasme, o „šovinizmo“ prasme. T.y. Šalkauskio raštuose žodis „nacionalizmas“ reiškia nekritišką požiūrį į savąją tautą ir niekinantį požiūrį į kitas tautas. Nenuostabu, kad tiek Šalkauskis, tiek Girnius tokį „nacionalizmą“ smerkia. Tačiau visiškai nesąžiningai ir neprofesionalu yra nepaaiškinant šio prasminio konteksto cituoti tas frazes ir jomis „grįsti“ šiandieninį savo priešiškumą nacionalizmui.
Esu šią diskusiją turėjęs net su Stasio Šalkauskio sūnumi dr. Julium Šalkausku, kuris nepaisant to, kad seniems žmonėms pakeisti požiūrį paprastai nesiseka, argumentus suprato ir priėmė. Gi jauniems mokslininkams kažkodėl nepavyksta.
Taip manipuliuojant lietuvių filosofijos klasikų citatomis yra bandoma brėžti skirtį tarp neatskiriamų dalykų - tautinio tapatumo puoselėjimo ir krikščionybės. Gintautas Vaitoška parašė iš esmės teisingą tekstą, oponuojantį Justinui Dementavičiui. Beveik viskam jo tekste galiu pritarti. Tačiau ir jis papuola į žodyno spąstus, yra priverstas ginti patriotizmą, o nuo nacionalizmo tarytum atsiriboti. Tai ne tik žodžių žaismas, tai gana svarbi klaida.
Nacionalizmas visame pasaulyje reiškia doktriną, pagal kurią to siekianti tauta gali turėti valstybę ir pati save valdyti. Be nacionalizmo iš principo neįmanomas patriotizmas kaip tėvynės meilė, nes be nacionalizmo negali atsirasti nepriklausoma valstybė, kurią galėtum mylėti. Lietuvos atveju Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji buvo aiškiausios lietuvių tautos nacionalizmo išraiškos. Taikaus ir laisvės siekiančio nacionalizmo, kuriam joks sąžiningas krikščionis negali nepritarti. Ir tik laimėjus nacionalizmo principui (tautai turint valstybę ir valdant save) patriotizmas gali klestėti.
P. S. net ir itin nuosaikiu ir pagarbiu profesoriaus Vaitoškos tekstu sugebėjo pasipiktinti ir grėsmę jame įžvelgti naujojo židinio orbitoje ir jo katalikybės interpretacijoje atsidūrę katalikai :) tiesiog žavingas reginys.
77 komentarai
"Nacionalizmas visame pasaulyje reiškia doktriną, pagal kurią to siekianti tauta gali turėti valstybę ir pati save valdyti. Be nacionalizmo iš principo neįmanomas patriotizmas kaip tėvynės meilė, nes be nacionalizmo negali atsirasti nepriklausoma valstybė, kurią galėtum mylėti."
Na, tikriausiai tėvynė ar gimtinė gali būti tiesiog šiaip kraštas. Ar tas kraštas pats yra valstybė, ar kažkokios didelės valstybės regionas, provincija, kolonija ar pan., mylėti tėvynę ar gimtinę galima abiem atvejais.
Taip apibrėžtas nacionalizmas ("reiškia doktriną, pagal kurią to siekianti tauta gali turėti valstybę ir pati save valdyti") yra natūralus. Savaime suprantama, kad didelės žmonių bendrijos, kurios nori turėti savo valstybę, gali ją turėti. Jeigu sugeba ją sukurti ir apginti, kaip visados vyksta, nes sukurtą valstybę tenka ir apginti nuo kitų valstybių ir valdovų.
Visiems valdovams būdinga plėsti savo valdžią ir valdomą teritoriją. Geriečiams valdovams tai būdinga dėl to, kad jie nori plėsti gerų vertybių įtaką (kaip pvz. ES ir JAV bando plėsti žmogaus teisių įtaką, pripažinimą ir priėmimą visame pasaulyje), blogiečiams valdovams tai būdinga dėl plėšrūniškų, egoistiškų savybių ir motyvų. Todėl vienai valstybei kitų valstybių tarpe reikia geriečių valdomų valstybių paramos ir apsiginti nuo blogiečių valdomų valstybių.
Lietuvos valstybė, kaip maža valstybė, realistiškai žiūrint, pati apsiginti didelio karo atveju negali, ir jos egzistavimas priklauso nuo geriečių valdomų valstybių paramos.
Iš to išeinant, mūsų etninio tautiškumo aistros turi būti nuosaikios, išmintingos. Tai yra, jų reikia tam, kad valstybė būtų kuriama ir palaikoma, bet jos neturi griauti saugumo ir gynybos galimybių, kur reikia kitų gerietiškų valstybių paramos.
O išeinant iš krikščionybės ir tarnystės Dievui principų, etninio tautiškumo aistros neturi užgožti gerumo ir meilės Kūrėjui, bei visiems Jo kūriniams. "Viešpats yra geras ir gailestingas visiems savo kūriniams." (Ps 145, 9). "Jėzus kalbėjo: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: 'Mylėk savo artimą' ir neapkęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys? Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“.
Pasakymas geriečiai ir blogiečiai yra naivus. Yra tiesiog savo interesų įgyvendinimo būdai riestainiu ir botagu. Ir geriečiai gali pasiųsti demokratnešį prie tavo krantų, jei turi krantą, o jei ne, tai lėktuvėlis pasieks.
Kai kuriuose kraštuose, kaip pastebėjo Vaitoška, "nacionalizmo" terminas per daug sugadintas, kad jį būtų įmanoma vartoti ta gerąja prasme. Tiesiog iš karto kelia psichologinį bloką ir blogas asociacijas. Kelia milijonams. Tai praktiškai nebeįmanoma sakyti "nacionalizmas" turint galvoje tai gerąją prasmę, tai blogąją. Žmonėms per sunku ir per painu. Ir plius dirba visi tie, kuriems ir geros ir blogos prasmės stovi gerklėje.
Tad kaip apeiti tą psichologinį bloką ir tuo pat metu kalbėti apie gerąjį nacionalizmą? Tai katalikiškoje mąstysenoje ir buvo pradėta vartoti tą naują distinkciją:
"patriotizmas" - tai tas nacionalizmas gerąja prasme, meilė tėvynei, istorinei bendruomenei, tai nacionalinis tapatumas, kurį puoselėti reiškia išlaikyti visos žmonijos paveldo turtingumą. Bažnyčia tai remia.
O "nacionalizmas" tai, Sinicos žodžiais, "nekritiškas požiūris į savąją tautą ir niekinantis požiūris į kitas tautas" plius, galima pridėti, tam tikras gresyvumo laipsnis kitų atžvilgiu. Bažnyčia to neremia.
Sinica nori išlaikyti žodį "nacionalizmas" tiesiog kaip bendrinį terminą, o tą blogąjį nacionalizmą įvardinti agresijos atspalvi perduodančiu terminu "šovinizmas".
Pasak jo, klaida yra naudoti "patriotizmo/nacionalizmo" skirtį, geriau būtų naudoti "nacionalizmo/šovinizmo" skirtį, nes, kaip galima suprasti iš kitų straipsnių, "šovinizmas" jau kaip ir nebebuvo tikras nacionalizmas.
Bet šiame terminų klausime remčiau Vaitoška. Kodėl? Nes netiesa, kad "Nacionalizmas visame pasaulyje reiškia doktriną, pagal kurią to siekianti tauta gali turėti valstybę ir pati save valdyti".
Netiesa ne ta prasme, kad melas, bet netiesa, kad reiškia vien tai. Pažiūrėkite žodynus anglų kalba. Yra paminimas nacionalizmas Sinicos pateikta prasme, bet beveik visada ir ta blogąja. Ji nevadinama "šovinizmu", o "nacionalizmu". Populiarusis Merriam Webster iš viso blogąją prasmę iškelia kaip pirminę:
"especially : a sense of national consciousness (see CONSCIOUSNESS sense 1c) exalting one nation above all others and placing primary emphasis on promotion of its culture and interests as opposed to those of other nations or supranational groups".
Šia prasme mačiau nacionalizmą daug kartų vartojant Europos parlamento ir kitose diskusijose.
Kitaip tariant, jei Sinica savo uždaviniu nelaiko nekaltybės sugrąžinimo nacionalizmo terminui ir nenori tūkstantį metų praleisti polemikoje su tais, kuriems "nacionalizmas" reiškia tik blogą, tai bent tam tikrose aplinkose jis daugiau laiko laimėtų naudodamas Vaitoškos panaudotą skirtį "patriotizmas/nacionalizmas".
Pasakymas "geriečiai" ir "blogiečiai" ne naivus, o supaprastintas :) Kadangi grynų geriečių politikos sferoje nebūna. Gryni blogiečiai būna, o grynų geriečių nebūna. Bet tiesiog bandžiau išreikšti tą principą, kad valdovų noras plėsti savo valdžią ir įtaką, pagal motyvus (o ir blogus ar gerus rezultatus) yra tam spektre nuo gryno gerietiškumo iki gryno blogietiškumo. Kadangi gryno gerietiškumo nebūna, galim suprasti, kad spektras prasideda nuo tam tikro gerų ir blogų motyvų mišinio, o žemiausias jo taškas yra grynas blogietiškumas.
Galiu, pridurti, kad čia kaip su žodžiais "negras" ir "juodukas". Lotyniškas "negro" reiškia "juodas". Tai sulietuvintas, suanglintas, suvokietintinas, suprancūzintas lotynizmas. Kalbine prasme jis nei blogesnis, nei geresnis už žodį "abiturientas" (lotyniškai - tas, kuris kažką užbaigė).
Etimologiškai "negras" ir "juodukas" reiškia vieną ir ta patį. Tačiau istoriškai prie savaime nekalto žodžio "negro" prisiklijavo žeminančios prasmės. Ir jos dominuoja. Ir nėra prasmės su visu pasauliu ginčytis, kad sakai žodį "negras" visiškai nekalta "juoduko" prasme ir nuoširdžiai taip manai. Ir nepatikės, o kiti ir pasiteisinti neleis, išmes ir tiek už durų, ir niekada nebeįleis.
Tai kam to reikia? Sakyk "juodukas" ir ramiai gyvenk.
Panašiai ir su "nacionalizmu": prie šio termino globaliai prisiklijavo neigiamos, žeminančios istorinės prasmės ir ne Sinicai ar Radžvilui jas nukrapštyti. Čia gal net ir dar keletas amžių nenukrapštys. Tai kam to reikia, jei esi politikas ir tavo uždavinys jau šiandien pasiekti kažkokių rezultatų, sutarimų?
Kaži kas išeis katalikams su nacionalizmu. Reiks vėl cituoti Razauską: „Nes priimti krikščionybę reiškia išduoti ir atmesti Lietuvos dvasinį branduolį, pačią jos esmę, be kurios telieka tuščiaviduris 'etnologijos' kiautas, ir tas dar iš aukšto apspjaudytas. O, kaip tamsybė pavydi, bijo ir nekenčia šviesos!“ Nuorodėlė: http://alkas.lt/2019/07/06/d-razauskas-tegul-saule-lietuvoj-tamsumas-prasalina/. Matai tautytė gali sukti ratelius (t.y. etnologinti), bet šiukštu ką daugiau.
Perskaičiau straipsnį Alke. Čia gal dėl to taip rašo, kad kažkurie krikščionių atstovai priešinosi senosios lietuvių religijos pripažinimui Seime?
Daug emocijos, šiaip Razauskas geresnis mąstytojas tada, kai nėra taip pasinėręs į emociją.
Sakyčiau, nereiktų taip smarkiai užsigauti dėl to, kad krikščionys neparėmė senosios lietuvių religijos pripažinimo. Jeigu ji bus stipri, tai ir pati be jų paramos bus pripažinta. O ko tam reikia? Jeigu senoji lietuvių religija tarnauja Praamžiui Dievui, Aukštėjui Visgalįsiajam, Karaliui Dangaus, taip pats Praamžis Dievas viską sutvarkys taip, kad ta religija taptų stipri ir būtų pripažinta.
Man buvo labai liūdna skaityti šį Razausko straipsnį. Katalikybė turi daug briaunų ir taip, kai kurios iš jų nėra tolerantiškos pagonims, kai kurios labai, galima pasakyti, fašistinės ir kategoriškos. Bet kai kurios.
Ir vyskupų laiškas dėl Romuvos nepripažinimo. Taip, jis turėjo būti labai nemalonus. BET - jis buvo parašytas naudojantis tokia teise. Vieni galėjo rašyti už, kiti prieš. Be to jis buvo parašytas akademine kalba apie neįmanomumą tvirtinti, jog dabartiniai pagonys yra senosios pagonybės tesėjai, tačiau neneigė jų teisės būti pagonimis, toliau veikti, skleisti savo tikėjimą, nenaudojo argumento, kad čia tik mes, katalikai, esame kažkokie išskirtiniai lietuvybės saugotojai.
Taigi, kitos briaunos pripažįsta asmens sąžinės laisvę ir pasirinkimą sąžinėje, kad ir pagonybės. Paskui gali diskutuoti, liudyti, nesutikti, tačiau neniekina nei žmogaus, nei jo pasirinkimų.
O Razausko straipsnis yra labai žemo lygio pagoniškas fašizmas, kuris negerbia kitų žmonių pasirinkimų. Aš buvau skaitęs keletą jo straipsnių, tikrai simpatiškų, ir nesitikėjau tokio visiškai aklo neigimo. Tikiuosi, kad jis yra ne daugiau nei viena iš briaunų. Nes jei visa lietuviška pagonybė tokia netolerancija, susireikšminimu, panieka serga, tai ji nesės to gėrio ir darnos sėklų, kuriomis bando save populiarinti.
Razauskas "iškasė karo kirvį" :) Pagonybė prieš krikščionybę, nes krikščionybė prieš pagonybę.
Krikščionys elgiasi nuosekliai, jie visados buvo prieš pagonybę. Pagonys irgi elgiasi nuosekliai, bando atsilyginti tuo pačiu. Bet su valstybiniu pripažinimu istorija tokia, kad Vytautas ir Jogaila valstybiškai-politiškai priėmė krikščionybę ir atsisakė pagonybės. Dabar to jau nepakeisi, laiko atgal neatsuksi. Pagonims tenka pradėti nuo valstybiškai nepripažintos, pralaimėjusios politiškai, būsenos. O gal ji tokia ir turi būti? Ar Vytauto ir Jogailos pasirinkimą reiktų pakeisti?
tam vargšui žmogui jau visai protas pasimaišė. šiandienos Delfi "Bernardas Gailius. Patriotizmas trukdo valstybei augti".
„Jeigu senoji lietuvių religija tarnauja... Aukštėjui Visgalįsiajam“
Ar galėčiau paklausti p. Atmos, koks būtų vardininko linksnis nuo „Visgalįsiajam“?
Dėve dėve, ir šitas dundukas Sinica dar į Seimą užsimanė.
O, mielai į tokį paprastą klausimą. Visgalįsis yra dalyvio įvardžiotinis pavidalas. Tai jo naudininko linksnis būtų vis(a)galinčiajam, arba su visa senove 'visagalinčiamjam'. Čia atsakė ne Atma, bet pašalinis. Ai, vardininko tai ir yra vasgalįsis.
Sorry, jeigu blogai sulinksniavau, nes nežinojau kaip :) O vardininko linksnį radau Razausko straipsnyje Alke, todėl ir bandžiau atkartoti kas pasakyta, tik kitu linksniu: "Praamžis Dieve, Aukštėjau Visgalįsis, Karaliau Dangaus, teneapniauks Tavęs mums nuo šiol jokios piktos tamsumos!"
Tai va, tegu katalikai ir atsako į šį klausimą sau. Tik jie baikštoki, ir klausimas pernelyg aštrus. Dar pirma pasiteiraučiau, ką reiškia teologiškai 'Lietuvos krikštas'. Žinia, jis nieko nereiškia, jis tereiškia, kad buvo socialiai izoliuota ir niekinama tam tikra žmonių grupė. Niekinimas yra jų profesionalus užsiėmimas. „Lydeka prarijo ešerį“, nekaip jausis jos žarnokai.
Vadininamas „fašizmas“ yra priešininkų esmė. Tai jie paveldėję tikrojo Dievo apsireiškimą, ar net galį pasidalyti duona ir vynu. Tik tokiu būdu ir gali kilti panieka kitiems (skirtingai nuo teologinių ginčų). Čia ir yra tas Dievo nusavinimas, kurio baisaus pavadinimo net nesinori minėti.
Anonimiškam 2019-10-02 21:23 dešimtukas :)
Jūs dar nesuvokėte, kad visiems laikams praėjo religijos nuleidimo iš viršaus laikas. Viskas, šiandien religijos nebegali nuleisti bei karalius, nei prezidentas, nei popiežius. Tų sąlygų, kurios prieš tūkstantį metų leido nuleisti, nebėra. Ne tik nebėra, bet draudžiama. Dabar atėjo įtikinimo, liudijimo, patrauklumo epocha. Sakyti, kad tu turi būti toks - katalikas, pagonis,musulmonas, induistas- nes taip reikia šitoje teritorijoje, yra fundamentalizmas. Yra asmens sąžinės ir jos laisvės neigimas. Tai nereiškia išsižadėti savo tiesos pretenzijos. Tai reiškia įsisąmoninti, jog kitas turi teisę tavęs nepriimti. Razauskas parašė kaip fundamentalistas, kuris visiškai suniekino kitų žmonių giliausių egzistencinių jausmų ir sprendimų vertę. Ne istorinės krikščionybės klaidas ar klystkeliais, ką teisinga kritikuoti, bet pačią žmonių sąžinę, nors jie nei pirštu nebūtų nieko užgavę. Tai labai labai žema. Nepalyginamai žemiau už vyskupų laišką apie dėl istorinio tęstinumo autentiškumo.
Katalikiškas nacionalizmas : https://www.facebook.com/varniuparapija/videos/1891764981118743/?t=1197
„Sąvoka „senovės baltų religinė bendrija“ yra istoriškai-moksliškai beprasmiška, nepagrįsta ir todėl klaidinanti“, – teigiama laiške.
Na, čia daugiau formalus kabinėjimasis prie žodžių. O kalbant apie pačią esmę, kadangi Jėzus yra galinga Dievo inkarnacija, ir užmezgus ryšį su Jėzumi, užmezgamas ryšys su Dievu, tai krikščionys tiesiog nenori kad žmonės prarastų šį realų šansą dėl kažkokio kito religingumo, ypač kai šiuo metu lietuviška pagonybė neatrodo esanti galinga apreikšta religinė sistema. Taigi, krikščionis galima suprasti. Razauską irgi galima suprasti, kai jis užsigavo ir supyko dėl pasipriešinimo jam brangiems ir svarbiems dalykams.
Taigi, didelės problemos nėra. Visi savo vietoje. Bet aišku, Razauskas turėtų pasistengti geriau suprasti krikščionių poziciją, ir tada mažiau pyktis imtų.
Kas yra Jėzus, aš nežinau, nežinia kokiu būdu galėčiau tai sužinoti, ir išvis ar verta skirti tam pastangų. Bet jokiu būdu niekada negalėčiau būti katalikas. Štai dėl ko:
„Apaštalų tikėjimo išpažinimas
TIKIU Į DIEVĄ TĖVĄ visagalį,
dangaus ir žemės Sutvėrėją;
ir į Jėzų Kristų,
vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį,
(nusilenkiame) kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios,
gimė iš Mergelės Marijos, (atsitiesiame)
kentėjo prie Poncijaus Piloto,
buvo prikaltas prie kryžiaus,
numiręs ir palaidotas;
nužengė į pragarus;
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių;
įžengė į dangų,
sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,
iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Tikiu į Šventąją Dvasią,
šventąją visuotinę Bažnyčią,
šventųjų bendravimą,
nuodėmių atleidimą,
kūno iš numirusių prisikėlimą
ir amžinąjį gyvenimą.“
Čia yra daug religiškam žmogui svarstytinų teiginių, bet yra ir niekšiškai, prievartaujančiu protą, saistančiu su neva istoriniais „faktais“ ir pririšančiu prie tam tikros institucijos, o galų gale prie „nusavinančiu Dievą“ dvasinės vergijos būdu. Atleiskite, bet proteliu dar naudosiuosiu, būtų nuodėmė šito nedaryti. O tautiškumo čia nė kvapo, nebent labai specifinis.
Kuo dabar "visagalis" neįtiko?
Kai protelis mažai teišneša, geriau juo nesinaudoti, o skolintis iš kitų.
Religija yra aukščiau tautybės, o tikėjimo išpažinimas kaip tik atveria dvasios vartus.
Vienas iš ankstyviausių šaltinių su lietuvių dievų paminėjimu, Hipatijaus metraštis, pagal Greimą.
"Tame pačiame metraštyje, 1258 m. data, randamas antrasis paliudijimas, kuriame ir vėl minimi du lietuvių stabmeldžių dievai:
Kai Romanas ir lietuviai atėjo prie pilies (miesto) ir lietuviai subėgo į pilį (miestą), nieko nežinodami (:) ten buvo tik nuodėguliai, šunys, lakstantys po piliavietę; jie tūžo ir spjaudėsi, saviškai sakydami: janda, šaukdamiesi savo dievų Andaja ir Diviriksa (gen. sing.) ir minėdami visus savo dievus, būtent velnius (nelabuosius)"
Greimas priduria: Šį pastarąjį tekstą reikia aiškinti istoriniu požiūriu. Pagal 1255 m. sutartį, Mindaugas valdyti Naugarduką buvo atidavęs Volynės kunigaikščio Danilos sūnui Romanui; 1258 m. buvo surengtas bendras Lietuvos ir Volynės žygis prieš Danilai nepaklusnų Vozviaglio miestą. Danilos vadovaujama Volynės kariuomenė, atvykusi anksčiau už Romano vadovaujamus lietuvius, sudegino pilį ir pasidalijo grobį - turtus ir belaisvius. Lietuvių įtūžimas radus vienus griuvėsius - ir jokios naudos - yra tad gerai suprantamas.
Gan realistiškas, nuogas paaiškinimas, kaip ir metraščio tekstas. Ir kas atkreiptina - Hipatijaus (Ipatijaus) metraščių autoriai slavai krikščionys taip, aprašė lietuvius nepalankiai ir priešiškai. Tačiau ir nuėmus jų subjektyvizmą, gana aišku ir akivaizdu viena - tie 13 amžiaus lietuviai pagonys maža turėjo bendra su mūsų dienų Romuvos susirinkimais, romantiškomis ilgasijonėmis pagonaitėmis, kriviais ir krivaičiais su gėlių vainikais, austomis juostomis, kokybiškais lino drabužiais, nuo harmonijos su gamta šviečiančiais veidais, svajingomis apeigomis.
Ne, matome karių būrį, kuris yra pasiruošęs pjauti, žudyti, prievartauti, grobti, išdurti akis, pjauti galvas ir paskui, pasisavinęs tų galvų auskarus, apyrankes, grandinėles, padovanoti jas savo moterims ir dukroms, kurios vargu ar turėjo daug skrupulų tokias dovanas priimti. Tiesiog toks gyvenimas. Ir taip, tas būrys nusivylė ir skundėsi savo dievaičiams, kai pamatė, jog kiti jau aplenkė.
Ipatijaus metraštis tęsia:
"Paskui Romanas vyko pas tėvą. Pasiėmė nedaug žmonių, o kitus paleido namo. Tuo metu Danielius ir Vasilkas linksminosi, o Levas jojo namo. Lietuviai persigalvojo ir kupini įtūžio raiti ėmė siaubti Lucko apylinkes. (...) šie buvo Mindaugo žmonės, o jų karvedys – Chvalas, daug žudęs Černigovo žemėje, ir Sirvydas Ruškaitis. Sirvydas pabėgo, o Chvalas buvo užmuštas, kaip ir daugelis kitų."
Na, paskui pasakojama, kad vietiniai susitelkė davė atgal ir pasipelnė iš nukautų lietuvių pagonių šalmų ir skydų. Luckas yra maždaug 500-600 km nuo Vilniaus. Toks atstumas rodo, kad kryžiuočių ir kalavijuočių spaudimas buvo toks žemas, jog kariai be problemų galėjo keliauti tokius atstumus.
Deja, mitas "piktas kryžiuotis vokietis/geras pagonis lietuvis", kuris jei pasibjaurėdamas ir paima kirvį į rankas, tai tik todėl, kad yra teisingai apsiginti norinti auka, toliau melaginkai skleidžiamas mūsų neopagonių. Tikrovėje nei vienas, nei antras nekelia susižavėjimo.
Katalikiška tradicija savo augytinius atbaido nuo daugybės klausimų: 1. Kas yra religija? 2. O kas jei apsieitume be šito žodžio? 3. O kas tikėjimas? 4. O kas jei apsieitume be šito žodžio? Kas tada? Čia ne mokslinė diskusija, tad apsiribosiu dar pora klausimų, kuo prasti ilgą laiką lietuviški vardai (tai čia buvo lietuviško vardyno naikinimas, 'tautininkai' bl., lietuviškos mišios (nepamenu, kada jau leido). O neišauklėtam (o gal greičiau katalikiškai išauklėtam Nemo) pasakyčiau, taip religija aukščiau už tautybę (kaip ir protas, kurio aš nelabai turįs pasak ano). Tai aš aptarsiu Dievą, ar jo nebuvima su šeimynykščiais, laiptinės kaimynais, lietuviškai kalbančiais, o jei Džyzus užklystų į mūsų kraštus, tai ir jam paskirčiau kokią minutę, jei būtų mandagus.
Atsiprašau, oponavau ne 'Nemo', be komentatoriui 'Unknown'. Atsiprašau 'Nemo'.
Čia anonimas 2019-10-03 13:28.
Pigiai, tavarišč "nemo", pigiai. Neprisiklijavo, o jūsų ideologinių "tavariščių" tolerasthomsomolcų buvo sąmoningai priklijuota. Ir apskritai bandymai įrodinėti ką kuri sąvoka reiškia yra vaikiška, nes sąvokos svarbios tiek kiek jos ;eidžia suprasti vieniems kitus.
Jei nepastebėjote "nacionalizmo" sąvoka normalių žmonių tarpe niekam nekelia alergijos išskyrus jus ir jūsų artimus giminaičius koloradus. Tai yra jūsų asmeninė problema, todėl jūsų nuoltiniai mėginimai savo problemas perkelinėti ant svetimų pečių atrodo kvailai.
Kai dėl "juoduko", bijau, kad net ir būdamas tolerastu ir vartodamas šį žodį rizikuojate būti ideolkoginių bendrų apšauktas atsilikėliu ir neapykantos kurstytoju, nes "juodukas" pagal dabartinę "pažanguolių" madą - "heit spyč" gryniausiame pavidale. Dabar privaloma sakyti "afroamerikietis" kol tai besmegenių faunai vėl nesusišvietė naujai.
Cit.: " "...tai krikščionys tiesiog nenori kad žmonės prarastų šį realų šansą dėl kažkokio kito religingumo,..."
O jums neatrodo, kad toks nenorėjimas yra paprasčiausia paslėpta prievarta?
Dabar Unkown'ui, dvasios atviravarčiui: Ни совьева многаго родоу оувѣдати воротъ великаго ωграженïа; spėk, kas čia? Mat kai nori būti perdėm atviras, ten priteka daug iš kanal. nuotėkų.
Žinai, dėl katalikiškos tradicijos aš irgi neguldyčiau galvos. Šit pop. Pranciškus, norėdamas sunaikinti "krikščionio" ir "bažnyčios" sąvokas, imasi pirmiau nutrinti nuo jų epitetus "tikras", tvirtindamas, jog reikia nuo barokinės būdvardžių kultūros pereiti prie daiktavardžių kultūros, ir dėl to sakyti tiesiog "krikščionis" ir "bažnyčia", nes daiktavardžiai esą išreiškia žmogišką tikrovę. Jėzuitiškumui niekas negali prilygti.
O ko pats įsižeidei dėl pasiūlymo pasiskolinti proto? Nejau apie viską sprendi pats? Didieji intelektualai ir eruditai visada garsėjo apsiskaitymu ir žiniomis, domėjosi kitų nuomone ir mokėjo ją įvertinti. Tad religinius klausimus galima spręsti ir dalytis žiniomis su visais: su laiptinės kaimynais, namiškiais, kitų tautybių atstovais, nes religijos objektas yra Dievas, kuris apreiškė ne tik tikrąją religiją, bet ir sukūrė tautybes.
O kas pačiam nepatinka tikėjimo išpažinime? Kur matai prievartą? "nusavinančiu dvasinės vergijos būdu" - jei aš pripažįstu savo Kūrėją, visagalį Dievą, tai tikroji laisvė tegali būti tik Jame. Jokios kitos laisvės šalia Jo nėra ir logiškai negali būti, nes ne aš esu Laisvės autorius, bet Dievas. Mano laisvė šalia Jo tėra tik iliuzija, fikcija, vergovė. Jei ką ne taip supratau, atleisk.
Taigi reikia žiūrėti, kam atsiveri. Aš juk kalbėjau apie krikščionių Tikėjimo išpažinimą, o ne apie pagonių demonus (žr. mitą apie Sovijų).
Visas mito tekstas sen. rusų k.:
"Ни совьева многаго роду оувѣдати воротъ великаго ωграженïа. Оуловившу дивïи вепрь, стоуднѣ дааше тѣм пищу, и кушааше с проити въ адъ, невозмогшу же ся ему проити враты ωсмью въ адъ, к девятым же прïшед оумоли роженым ωт него, и пусти и въ адъ. Которавше же ся нань братïа его, яко испусти ωца ихъ въ адъ. Ωнъ ж избѣже которыих къ ωцю своемоу въ адъ сниде, его ж в земли червьми снѣдаем бывааше и инѣми многыми, и въ древѣ бчелами, и ωсвами, и камары снѣдаему бываше. Емоу ж на крадѣ ωгньнѣи сгорѣвшу яко на въздѫсѣ покоинѫ быти".
Sunku pasakyti. Tai galėtų būti susiję su prievarta, jeigu tas nenoras būtų nukreiptas į religinę sistemą, kuri yra ne mažiau transcendentinė negu krikščionybė.
Jeigu pagalvoti taip, kad visi negali būti vienos religijos, nes žmonės skirtingi, ir pagal savo sąmonės lygį ir pobūdį renkasi garbinimo būdą, tai užkirsti kelią tam, kad kai kurie žmonės garbintų pagoniškai, yra natūralaus sąmonės tobulėjimo proceso stabdymas. Tada tai tam tikra prievarta.
Iš Sovijaus mito: "Pro aštuonerius vartus [praeiti] negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus".
Perskaičiau, ir pamaniau, kad devyni vartai reiškia devynias kūno angas. Apie tai kalba Indijos Švetašvatara Upanišada: „Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris gyvena gyvosios esybės kūne, yra visų visatos gyvųjų esybių valdovas. Kūnas turi devynerius vartus [dvi akis, dvi šnerves, dvi ausis, burną, išeinamąją angą bei lytinius organus]. Sąlygoto būvio gyvoji esybė laiko save kūnu, tačiau supratusi savo tapatumą su vidujai glūdinčiu Viešpačiu ji dar šiame kūne tampa tokia pat laisva, kaip ir Viešpats.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 3.18)
Kai siela palieka šį fizinį kūną, ji išeina per vienus iš tų devynių "vartų". Sovijaus mite galbūt turima galvoje, kad siela negalėjo išeiti per vienus iš tų devynių "vartų".
Čia ne tas pat, kas sakyti, kad va, būdams 13 m. įsipjoviau į pirštą, ir visiems po nosimi tą pirštą kaišioti, zyzdamas įtikėti. Cituojamas tekstas yra graži sakmė, ir mano kolegos gali sugalvoti dar gražesnę. Aš net galėčiau įstoti į Romuvą ir sakyti, kad jos Krivė -- besmegenė višta. Čia SKIRTUMAI, brolyti. SKIRTUMAI - čia Tamysta ne koks 'prie Poncijaus Piloto', kurio aš nepažįstu.
Kokios yra valstiečių vertybės? Tai jiems dirbama ar nedirbama? Kaip ten yra?
Beje, dabar neieškosiu, bet berods ar tik II. BRMŠ cituojamas lietuvis, kuris apie kunigą, ar kokį ten misionierių sakęs, kad bičas kalbąs apie pasaulio sutvėrimą, lyg pats būtų jį matęs, kaip apie kokią kėdę, kurią pats būtų čiupinėjęs. Tam yra atitinkamas kalbos stilius, katalikams pernelyg, pernelyg.
Štai ką reiškia popiežiškai numesti nuo sąvokų būdvardžius "tikras" ir "netikras". Nebėr skirtumo, pro kur patenki į amžinybę: ar pro lytinius organus ir išeinamąją (kaip sodomitai), ar pro širdį, kaip krikščionys. Pro kokias duris įeisi, ten ir pateksi.
Jūs Dievą ir Jo Apreiškimą (apreikštąją religiją) matuojate pagal žmogiškus kriterijus. Tuo tarpu Dievas kaip visko, kas gyva ir negyva Kūrėjas, apreiškė tokią religiją, kuri tinka visiems ir išlaisvina kiekvieną, kuris ją pasirenka. Antraip jei religiją renkamasi pagal savo poreikius, tai bus ne daugiau kaip žmogiški žaidimai, kuriuose nieko dieviško nėra. Va tai ir bus sąmonės tobulėjimo stabdymas.
Klausimas iš kokių sferų susideda amžinybė. O per kur siela išeina iš kūno tai tik ženklas, kur link ji eina šioje materialioje visatoje. Virš materialių visatų - transcendentinė amžinybė. Kai ten patenkama, tada jau einama per širdį, per dvasią. Pereinant į transcendenciją, jau nėra jokio judėjimo šioje erdvėje ir laike, taigi, nėra prasmės kalbėti apie sielos išėjimą pro kažkuriuos kūno vartus, nes išeinama visai į kitą sferą.
Bet yra tokių žmonių, kurie apreikštos religijos nepasirenka. Tiesiog netiki, neprieina iki tokio tikėjimo. Kam jiems trukdyti garbinti pagoniškai, jeigu tai jiems prieinamiau negu apreikšta religija? Be to, savo apreiškimo elementų yra ir pagonybėje.
Turėjau omenyje kaip tik tai ką parašėte antroje savo komentaro dalyje.
Jūsų paminėtas transcendentiškumas šiuo atveju vaidina menką vaidmenį, nes daugumai žmonių jis tėra nominalus nepaisant jų religinių pasirinkimų. Yra begalė pakopų kelyje transcendencijos link ir būtent dėl šios priežasties kokios nors puslaukinės tautelės šamanas gali būti nepalyginamai sąmoningesnis už tūlą krikščionį kurio teorinės galimybės gerokasi palankesnės.
Taip, daugelis nepasirenka apreikštosios religijos. Tai yra įrodymas, jog Dievas nė vieno neprievartauja ir gerbia kiekvieno pasirinkimą. Tokiu atveju po mirties žmogus bus teisiamas pagal jo sąžinę, nes Dievas kiekvienam duoda galimybę Jį atpažinti. Jei žmogaus gyvenimas, darbai ir pasirinkimai kokiu nors būdu atitiks krikščioniškuosius kriterijus, galbūt jis išsigelbės. Čia maža reikšmės turi visi "transcendentiniai šuoliai" ar mistiniai potyriai; dažnai paprastas neišsilavinęs žmogus, kuris mylėjo savo artimą ir gyveno sąžiningai, bet neturėjo galimybės išgirsti Evangelijos, vis dėlto gali būti Dievo išgelbėtas. O šamanas, kuris tarnavo piktosioms dvasioms, vargu ar turės kokių šansų šventojo Dievo akivaizdoje.
Ne, apie "išėjimą" aš pasakiau šiaip, metaforiškai. Nenoriu šia tema labiau plėstis, nes labai lengva nuslysti į ezoteriką. O kas mūsų laukia amžinybėje, kokį kelią po mirties dar teks nueiti, apie tai krikščionybė turi savo mokymą. Katalikybė - skaistyklą, ortodoksai - vadinamąsias "muitines", kurios man realesnės už skaistyklą vertinant iš paprasčiausios gyvenimo patirties, kai miršta, tarkim, artimas žmogus. Kurį laiką jį jauti, net negali patikėti, kad jis mirė, atrodo, jis sukiojasi čia pat. Bet vėliau jis ima tolti, kartais kažkur užstringa, prašo maldų, dėl to ypač svarbu mirusiems padėti malda. O vėliau, po kurio laiko, jis visiškai išnyksta iš mūsų dvasinio lauko ribų. Arba, jeigu jis mirė kaip šventasis, tokiu atveju jis net atsidėkodamas gali jums padėti. Melskitės už savo mirusiuosius.
Dėl apsižodžiavimų gerbiamas Unknown, tai mat juos bala ar Dangus, šiaip mielai skolinuosi proto. Net mielai galiu ano, to proto, pasiskolinti, kiek yra 7x9, bet pamatiniais klausimais, atleisk, nesiskolysiu. Čia gyvybė ir mirtis. Čia Ašai Patsai, kokį turįs, o Dievas juk nėra debilas, turėtum sutikti.
Manyč gerokai pervertinote mano komentarą, o dėl "ne
mo" visiškai pritariu. Įdomu, kokios priežastys verčia žmogų taip elgtis?
Jei tamstos spėjimas teisingas tuomet viskas dar sudėtingiau. Mat tavariščius "nemo" karts nuo karto parašo visai blaiviai. Pavyzdžiui, jo komentaras (22:21) kuris mano manymu vertas pliuso (išskyrus dalį apie Razauską kurios negaliu vertinti, nes neskaičiau) aiškiai rodo blaivaus mąstymo gebėjimą, tačiau senokai pastebėjau, jog dažniausiai jo blaivumas pasireiškia ideologiškai sąlyginai nejautriose temose. Savaime peršasi mintis,jog jis gali kai nori, o negali kai nenori (gal iš to gaunama kažkokia nauda?) ir tai man būtų suprantamiau nei kad jūsų pateiktame spėjime. O jeigu visgi kalta indoktrinacija, tuomet aš pasuoju, nes nerandu paaiškinimo tokiems mąstymo kontrastams kuomet blaivų mąstymą keičia visiški "probielai" ir atvirkščiai. Ar taip tikrai būna gyvenime ir kaip tai vadinama? Bandau save įsivaizduoti tose rogėse ir nusistatyti sau diagnozę, hmm, gal kokie nors kognityvinio disonanso atkryčiai arba koks nors susidvejinęs aš? Deja, nepasižymiu lakia vaizduote.
Komentarai tapo šiek tiek nupušę.
Geras
Tas ir yra, kad nieko čia gero...
Matote, mano samprotavimai nėra abstraktūs, man išties niekuomet gyvenime neteko sutikti tokių žmonių. Pasitaikydavo arba daugiau mažiau vientisai ydingo mąstymo persmelkti žmonės arba tokie kurie ydingai mąstydavo tik iš išskaičiavimo.
Nemo 22.21, šit kas yra tavo samprotavimų centras: ,,Viskas <...> tų sąlygų nebėra." Kitaip sakant, tu matai ir pripažįsti kuriamą ,,naują pasaulį"? O kas tuomet jį kuria ir kodėl? O kur yra jau sukurtasis, kad sakai ,,viskas"? Kuo blogas ir kam trukdo jau esamas sukurtas pasaulis? Tavo išvada, telpanti į du žodžius ,,Viskas <...> nebėra" asocijuojasi su tavo paties pseudonimu, kuris reiškia ,,niekas", tad iš pradžių galima pamanyti, kad to ,,nieko" iegi nebėra - o vis dėlto jis yra. O kas esantis stengiasi įrodyti, kad jo nebėra?
Gyvai neteko, o internete, žinoma, kad taip. Tačiau internetinius atvejus, mano manymu, reikėtų vertinti atskirai, nes mums dažniausiai neduota žinoti koks žmogus, kokie motyvai ar kokia agenda slypi už tam tikro IP. Pavyzdžiui, jūsų minėto "Džeiko" susikurta emigranto vairuotojo legenda atrodo mažai tikėtina, nes jis praleidžia per daug laiko tiesos.lt, pasisako visais įmanomais klausimas, be to, akivaizdžiai per sklandžiai. Man jis labiau panašus į etatinį trolį, o jei ne - tuomet turi kažkokių rimtų psichologinių problemų susijusių su lietuviška tapatybe.
"Ale", mano manymu, nusišneka nuolatos, o "jotos" atvejis labiau religinis, o ne ideologinis. Kaip suprantu abi ne lietuvės, matyt, iš čia tas jautrumas rusiškam klausimui. Galima plėstis bandant atkurti jų portretus, bet kokia prasmė?
O, su sektantais savo laiku teko nemažai susidurti, tiesiog netraukiau jų į apskaitą, nes laikau juos išskirtiniu atveju.
tikrai, geriau jau nesiplėskit, nes taip varot į šoną, kad net nesmagu darosi.
"nes jis praleidžia per daug laiko tiesos.lt, pasisako visais įmanomais klausimas", - jei žmogus taip rašo, jis irgi tiek pat laiko praleidžia internete ir domisi irgi tais pačiais klausimais.
Kažinkavičiau, atgręžk veidrodį į save, kai išgirsi kalbant apie "rasieją ir marksizmą". Apie paties reakciją tokiais atvejais aš kokį 50 kartų pastebėjau, kad ji neadekvati, bet tik kokius tris kartus parašiau, visus kitus kartus nutylėjau. Užeikite į mano fb, ir pamatysite, kuo aš domiuosi. Bet ir ten manęs tikrosios gal tik 0,5 proc. Tad geriau nevarkit su portretais, nes tikrai nėr parsmės.
Jūs, Jota, prieš replikuodama eilinę nesąmonę, pasistenkite suvokti kas norėta pasakyti. O jei nepavyksta suprasti iš vieno karto mėginkite dar ir dar, kol pavyks.
Teisingai pastebėjote: į nesąmones tikrai neverta reaguoti nei jų replikuoti. Nes suvokti, kas pasakyta nesąmonėje, tikrai nelengva, juo labiau gaišti laiką stengiantis ją suprasti.
Pvz., ką reiškia emocija "O, su sektantais savo laiku teko nemažai susidurti, tiesiog netraukiau jų į apskaitą, nes laikau juos išskirtiniu atveju."
O, kokia nesąmonė. :)))
Manote labai šaunu kaip kokiai pradinukei apsimetinėti durne jog nesupratote, kad turėta omenyje jūsų nesąmonė? O tai, kad jums vaidenasi ir fakto konstatavime sugebate įžvelgti emociją, tegaliu atsakyti viena - žegnokitės!
Išsiaiškink, kaip vartoti žodį "replikuoti" ir kuo skiriasi jungt. o nuo jaustuko o, obliau.
Tai nepateisina jūsų apsimetinėjimo durne. Jaustukas o tereškia staiga prisimintą "turtingą" susidūrimų su sektantais patirtį kur būta tokių sunkių atvejų lyginant su kuriais visokios jotos atrodo visai nekaltai. Neplaku jų į vieną krūvą su ideologiškai paveiktaisiais, nes jie mano akims per daug skirtingi. Capisce?
Dabar galite grįžti prie savo ganomų kiaulių.
Šiuo atveju apsimetinėjo, ne pirmas kartas, todėl braižas jau pažįstamas. Sakydamas "nekalta" turėjau omenyje jos religinio fanatizmo laipsnį, nors vėlgi, minėtus fanatikus aš pažinojau asmeniškai, o šitą infantilią veikėją - tik iš virtualaus sklaidymosi ir keleto jos straipsnių, tad susidariusi nuomonė gali būti iškreipta.
Capisce, capisce. Einu prie savo brangiųjų "ganomų kiaulių", kurioms, beje, priklausote ir jūs.
Ne visai capisce. Dar labiau save žeminate vadindama kitus gyvūnais. Tos kiaulės, šiaip jau, apie tujinimą buvo. Kita vertus, ko iš jūsų norėt.
Ko pristojai kaip šlapias lapas prie subinės?! Bet, sakau, yra tipų, kurie dėl savo pilkos asmenybiūkštės gatavi kitam gerklę perkąsti, - tiek ištroškę garbės ir pagyrų, nors gerbti užsimušdamas nerasi ką.
"Ganomos kiaulės" buvo parašytos kabutėse ir taikantis prie tavo vulgaraus pasakymo. Von iš mano akiračio.
Ko ko, bet įžūlumo dvasios proletarei "jotai" tai tikrai nestinga, nuo kuklumo nemirs :)
Kaip sakoma "see ya woudn't wanna be ya".
Primena išsišiepusias hienas... Laimė, kad eteryje. Jei taip akis į akį, - neišsigelbėčiau, liktų iš manęs kauleliai, kad neparodžiau "dvasingumo" pagal jų supratimą.
Iš kur jumyse tiek žvėriškumo? Neprisiimu visos kaltės sau, kad neparodžiau tinkamo pavyzdžio. Juk patys žinote (sprendžiant iš komentarų), koks elgesys geras, palankus ir draugiškas, o koks ne. Tai kodėl šito reikalaujate iš kitų, o patys neparodot? Kodėl matot kito aky šapą, o neišsiritinat rąsto iš savosios? Net prikišai, Pikc, kad itališką galūnę ne tokią parašiau. Tai bent nusikaltimas, vertas didžiausio dėmesio! O gal aš paprasčiausiai pakartojau "Supratingo" klausimą?
Viskas jumyse sutelkta į savimeilę, į savigyną, į kitų niekinimą, tuo siekiant išaukštinti save. Juk kuo kitas blogesnis, tuo prieš kitus geresni jūs patys pasirodote.
Parodykit bent kruopelę savikritikos, turėkite bent lašą drąsos pripažinti savo trūkumus!
Rašyti komentarą