Vytautas Radžvilas. Nomenklatūrinis klonas? Neverta

propatria.lt nuotrauka 

Vadinamosios „ambicijos“ neretai laikomos pagrindine nesutarimų politikoje priežastimi. Būtent ambicijas ne vienas įtarė esant ir Forumo bei R. Dagio kelių išsiskyrimo priežastimi. Tiesa, kad gyvenime jos turi tam tikrą reikšmę, tačiau apskritai jų įtaka smarkiai pervertinama. Didžiausi ir skaudžiausi akmenys, į kuriuos atsitrenkę sudūžta net geriausi politiniai sumanymai ir projektai, vis dėlto yra skirtingos pažiūros ir interesai. 

Tai tik dar kartą patvirtina V. Sinicos veidaknygėje pateiktas paaiškinimas. Tikroji, o dar tiksliau – vienintelė priežastis, dėl kurios išsiskyrė Pilietinės iniciatyvos forumo ir R. Dagio keliai buvo ta, kad parlamentaras faktiškai norėjo galimybės į partiją ateiti potencialiai neribotam skaičiui net nebūtinai pačiam R. Dagiui „savų“ arba „reikalingų“ žmonių.  Pasak jo, norint tapti partijos nariu pakanka išpažinti, t. y. tiesiog deklaruoti „krikdemiškas pažiūras ir vertybių sistemą“. Deja, šito maža.

Reikia ne tik žodžiais deklaruoti pažiūras ir vertybes, bet ir patvirtinti jas realiais darbais. Deklaruoti yra be galo lengva – tai nieko nekainuoja. Net TS-LKD aukščiausioje vadovybėje netrūksta asmenų, besivadinančių krikščionimis. Tačiau jie per daugelį metų nepajudino net piršto matydami, kaip krikščioniškos politikos principai yra trypiami, o tikintieji krikščionys pamažu tampa antrarūšiais piliečiais. Krikščioniškus principus skelbiasi išpažįstantys ir tie TS-LKD bei Seimo nariai, kurie faktiškai pritaria vienalytėms „santuokoms“, bailiai, it vandens į burnas prisisėmę, tyli per „Pride“ paradus, abejingai stebi Lietuvos didvyrių atminimą juodinančias ir trinančias akcijas arba klusniai balsuoja už vaikgrobystę įteisinusius įstatymus. Kas bus, kai, negavę trokštamų aukštų vietų TS-LKD sąraše, jis masiškai sugužės į naująją partiją? Nejaugi galima be atrankos priiminėti visus naiviai tikintis, kad šie „drungnieji“ krikščionys staiga taps už krikščioniškosios demokratijos principus bei tautos ir valstybės išlikimą narsiai besigrumiančiais kovotojais-liūtais?

Atrodo, kad R. Dagio siūlomo atvirumo, kai faktiškai be jokios atrankos priiminėjami visi, kas užsinori, dar nėra pademonstravusi nei viena kada nors besisteigusi partija.

Jau dabar matyti pirmieji, dar visai menkučiai, tokio požiūrio žiedeliai. Tarp partijos steigėjų pasirodė buvusios partijos „Socialdemokratija 2000“ vadovai, o jos pirmininkas A. Akstinavičius net tampa viena pagrindinių steigiamojo štabo figūrų. Neturiu nieko prieš kadaise egzistavusią partiją. Bet ar buvusieji jos nariai pakeitė pažiūras ir tapo krikščionimis demokratais? Kyla pagrįstas klausimas: kokia partija gali būti sukurta su tokiu beribiu atvirumu? Tą matydamas, tokiam atvirumui negalėjau ir negaliu pritarti. 

O kad šis klausimas be galo svarbus, rodo liūdna LVŽS patirtis. Šioje partijoje esama tautiškai ir valstybiškai mąstančių žmonių. Bet ją drasko ir sprogdina iš vidaus nesutarimai. Jie neišvengiami: juk partijos Lietuvos ministru pirmininku paskirtas asmuo yra aršus neoliberalas ir tautos bei valstybės naikintojas. Gaila, bet R. Dagio reikalaujamas „atvirumas“ būtų tiesiausias kelias panašios nomenklatūrinės, o kalbant paprasčiau – krikščioniškos demokratijos iškaba besidangstančios „draugų partijos“ link. 

Kad rastųsi piliečių pasitikėjimą turinti autoritetinga ir stipri partija, reikia labai nedaug  – atsisakyti nomenklatūrinių įpročių ir viešai bei skaidriai kurti visuomenei atvirą ir jos kontroliuojamą iš tiesų krikščionišką ir demokratinę politinę jėgą.