Vilius Paliukas. Du netikėti smūgiai Vilniaus merui

Mindaugo Šernos nuotrauka 

Vilniaus savivaldybės valdančiosios daugumos ir mero R. Šimašiaus įnirtingų mūšių fone dėl bunkerio įteisinimo Lukiškių aikštėje, Lietuvos žiniasklaida nuslėpė arba nutylėjo š. m. rugsėjo 19 d. Europos Parlamento pasiųstą lemtingą žinią visam pasauliui – Europos Parlamentas priėmė istorinę rezoliuciją „Dėl europinės atminties svarbos Europos ateičiai“.

Rezoliucijos reikšmė istorinė, nes po daugelio dešimtmečių tarptautinei bendruomenei pagaliau buvo paskelbta, jog kartu su nacistine Vokietija, Sovietų Sąjunga yra vienodai atsakinga už sukeltą Antrąjį pasaulinį karą. Šio Europos istorijoje šiurpiausio ir pražūtingiausio karo priežastis – liūdnai pagarsėjusi 1939 m. rugpjūčio 23 d. nacių ir sovietų nepuolimo sutartis, vadinama Molotovo – Ribentropo paktu ir jos slaptieji protokolai, numatę bendrą tikslą dviem totalitariniams režimams užkariauti pasaulį.

Rezoliucijoje pažymima, kad nacių ir komunistų režimų vykdyto masinio žudymo, genocido ir trėmimų gyvybės bei laisvės praradimo mastas  neturi precedento Europos istorijoje.

Joje apgailestaujama, kad masinis Baltijos valstybių, Lenkijos ir kitų šalių gyventojų trėmimas, masinės egzekucijos, koncentracijos stovyklų ir gulago sukūrimas, dirbtinai sukeltas badmetis Ukrainoje ir kiti masiniai nusikaltimai žmoniškumui, nebuvo nei tinkamai ištirti, nei įvertinti tarptautiniu lygmeniu.

Rezoliucijoje skelbiama, kad nacių režimo nusikaltimus tarptautinė bendruomenė įvertino surengusi Niurnbergo procesą. Tačiau komunistinių diktatūrų padarytų nusikaltimų, kurie dėl žmonijos istorijoje neregėto masto ir jų žiaurumo (jie laikomi karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui), iki šiol neįvertino. Jų  negalima pateisinti ir negalima už juos atleisti remiantis tuo, kad komunistai padėjo nugalėti nacių režimą,- sakoma rezoliucijoje.

Rezoliucijoje reiškiama gili pagarba totalitarinių režimų aukoms. Joje  ES institucijos raginamos dėti visas pastangas, kad siaubingi nusikaltimai žmoniškumui būtų prisiminti, dėl jų būtų pradėti teismo procesai, o aukų patirtas skausmas ir neteisingumas niekada nebūtų pamirštas.

Kartu pažymima, kad kai kurių sovietinę okupaciją išgyvenusių valstybių viešosiose vietose (parkuose, aikštėse, gatvėse ir t. t.) iki šiol tebestovi paminklai ir memorialai, šlovinantys okupantus, o to meto istoriniai įvykiai ir su jais susijusi Rytų Europos žmonių patirtis nėra pakankamai nušviečiami. Todėl rezoliucijoje yra pabrėžiama ypatinga okupacinei priespaudai pasipriešinimo  atminties svarba.

Rezoliucija ragina visų Europos šalių vyriausybes suteikti moralinę ir materialinę paramą vykstančiam istoriniam totalitarinių režimų tyrimui, nes tik suderinti veiksmai leidžia veiksmingai kovoti su dezinformacija ir bandymais manipuliuoti istoriniais faktais.

Ji ragina Europos Komisiją remti projektus, kuriais siekiama puoselėti istorinę atmintį ir atminimą valstybėse narėse, skirti reikiamus finansinius išteklius pagal programą „Europa piliečiams“ totalitarizmo aukoms atminti ir jų atminimui įamžinti.

Suprantama, kad ši rezoliucija – tai pirmiausia skaudus smūgis Rusijos vyriausybei, kuri ne tik kad nesmerkia Molotovo-Ribentropo pakto, bet ir aktyviai siekia jį pateisinti, neva šiuo dokumentu rusų tauta buvo ginama nuo agresorių. Ją aršiai užsipuolė portalas sputinknews.lt , kuriame publikacijos „Europos Parlamento rezoliucija kelia grėsmę Europos ateičiai“  autorius grasina, jog „…europiečiai už savo užmarštį turės brangiai sumokėti“.

Tačiau ši rezoliucija taip pat skaudus smūgis ir Vilniaus miesto valdančiajai daugumai su meru R.Šimašiumi priešakyje, kurio prieš Lietuvos laisvės kovotojų atminimą nukreiptais veiksmais pastaruoju metu taip žavisi Rusijos žiniasklaida.

Merui tai dvigubas smūgis, nes 2019 m. rugsėjo mėnesį įsiteisėjo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kurioje pripažinta, jog sovietų vykdytos represijos prie Lietuvos partizanus gali būti laikomos genocidu. Todėl mero inicijuotas „atminimo lentų karas“ ir visuomenei brukamas „bunkeris“ Lukiškių aikštėje, turintis aiškią prasmę slopinti valstybės istorinę atmintį, suprantamas kaip jo asmeninė  kova su genocido aukų atminimo įamžinimu ir panieka šioms aukoms.

Tuo tarpu EP 2019 m. rugsėjo 19 rezoliucijoje kaip tik pabrėžiama būtinybė įamžinti pasipriešinimo okupaciniams režimams  dalyvių atminimą.

„Prisimindami praeities baisumus ir įamžindami jų atminimą mes įgyjame žinių ir stiprybės pasipriešinti tiems, kurie siekia reabilituoti šias ideologines grupes, paneigdami jų kaltę vykdant nusikaltimus <…> aukų atminimas verčia mus puoselėti istorinį teisingumą <…> reikia ugdyti jaunesniosios kartos sąmoningumą šiais klausimais į visų ES mokyklų mokomąsias programas ir vadovėlius įtraukiant totalitarinių režimų valdymo istoriją ir padarinių analizę“, - skelbiama rezoliucijoje.