Robert Clarke. Norvegijos „Barnevernet“ ir tėvų teisės ateityje (I)

Robert Clarke, teisininkas, organizacijos „ADF International“ Europos advokacijos padalinio vadovas

Kenkiantys šeimai puola mūsų visuomenių pamatus bei turtingumo ir įvairovės šaltinį. Kilniaširdiškiausiai šiais atakas galime interpretuoti taip: kai kurios neva vaikus saugančios politikos strategijos yra sukurtos su gera intencija, tačiau klaidingos. Vis dėlto mes taip pat turime saugotis tų, kuriems valdžios pagundos atrodo vertos primesti savo utopinę ateities kartų viziją atstumiant tėvus, o galiausiai – dekonstruojant šeimą.

Pastarosiomis savaitėmis pranešta, kad Norvegijos tarnybos iš krikščionių tėvų nuolatinei globai paėmė tris vaikus. Dabar JAV pilietei Natalyai Shutakovai ir jos vyrui Lietuvos piliečiui Žigintui Aleksandravičiui vaikus leidžiama aplankyti tris kartus per metus. Deja, siekiantys apsaugoti tėvų teises Europoje nėra ypatingai šokiruoti šio atvejo.  

Stebėtina, kad tai gali nutikti šalyje, kuri save laiko žmogaus teisių čempione. Norvegija savo prioritetinėms sritims, tarp kurių yra žmogaus teisių apsauga, skiria daugiau nei 400 mln. dolerių per metus. Todėl ironiška, kad nepaisant Norvegijos viešų pastangų ginti žmogaus teises, žmogaus teisių pažeidimai, kuriuos šalis verčiau būtų nuslėpusi, skamba po pasaulį.

Bondariu šeimos vaikų pagrobimas

Tam tikra prasme ši istorija prasidėjo 2015 m., kai Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba Barnevernet iš Bondariu šeimos paėmė penkis vaikus: tuo metu jauniausiajam buvo trys mėnesiai, o vyriausiajam – devyneri metai. Pirmiausiai prie šeimos ūkio sustojo du juodi automobiliai. Socialinė darbuotoja pranešė, kad dukterys buvo paimtos tiesiai iš mokyklos ir kad tėvai turėtų nuvyti į policijos nuovadą apklausai. Tuomet buvo paimti ir du vyresni sūnūs.  

Kitą dieną vėl pasirodė juodi automobiliai. Jie atvyko kūdikio. Tėvams buvo pareikšti kaltinimai dėl fizinių bausmių, kurios Norvegijoje yra neteisėtos. Tačiau svarbiau tai, kad ėmė atrodyti, jog tėvai nusikalto siekdami auginti vaikus pagal krikščionišką tikėjimą.  

Pavyzdžiui, buvo susirūpinta tėvų manymu, jog Dievas baudžia nuodėmę – tai yra tyčinis netinkamas krikščionių tikėjimo atleidimu ir išgelbėjimu apibūdinimas. Šeimos teigimu, pirmiausiai šiais nuogąstavimais su Barnevernet pasidalino dukterų mokyklos direktorė. Mintis, kad toks kertinis krikščioniškas įsitikinimas gali bent iš dalies būti pagrindu Barnevernet įsibraukti į mokyklą ir išplėšti vaikus, išprovokavo protestus prie keliolikos Norvegijos ambasadų visame pasaulyje nuo Barselonos iki Vašingtono.

Šis pasipiktinimas paskatino pasisakyti ir kitus. Laisvės gynimo aljanse (angl. ADF International) mes buvome priblokšti apie panašius atvejus prabilusių žmonių skaičiaus. Juos išnagrinėję įsitikinome, kad Bondariu byla buvo rimtų Barnevernet veikimo problemų simptomas.

Iki tol Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) reguliariai atmetinėjo bylas susijusias suBarnevernet ir šis teisinis kelias atrodė aklavietė. Mums reikėjo įsigilinti į tai, kas vyksta, ir užduoti sunkius klausimus. Mes suteikėme informacijos keliems Europos Parlamento nariams, kurie dalyvauja Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje. Asamblėja ėmėsi šio klausimo ir parengė išsamią ataskaitą. Dokumento pranešėjas nuvyko į Norvegiją ir susitiko su vyresniaisiais pareigūnais bei Norvegijos parlamento nariais. Galiausiai, ataskaita buvo pristatyta parlamentinėje asamblėjoje, ir ši jam pritarė.

Iškyla kitas atvejis

Maždaug tuo metu, kai buvo rengiama minėta ataskaita, Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė priimti keletą bylų prieš Norvegiją, ginčijančių šias praktikas. Kol Bondariu byla skambėjo antraštėse, EŽTT pirmiau išklausė kitą bylą. Didžioji teisėjų kolegija sutiko persvarstyti Trude Strand Lobben bylą, kurią ji žemesniojoje instancijoje buvo pralaimėjusi. Šis atvejis buvo susijęs su jauna moterimi, kuri laukdamasi kreipėsi pagalbos į tarnybas. Jai buvo  pasiūlyta vieta valstybinėje šeimų prieglaudoje. Praėjus kelioms savaitėms po sūnaus gimimo moteris pareiškė norą išvykti iš prieglaudos. Tuo prasidėję įvykiai baigėsi jos sūnaus paėmimu, jos susitikimo laiko su vaiku sumažinimo iki 8 valandų per metus ir, galiausiai, berniuko įvaikinimu. Byla EŽTT buvo svarstoma 2018 m. spalį. Vienoje salės pusėje sėdėjo T. S. Lobben ir jos teisininkas, kitoje – pats Norvegijos generalinis prokuroras ir aštuoni jo padėjėjai. Teismo sprendimo mama laukė beveik metus.

Šį rugsėjį Didžioji teisėjų kolegija nusprendė, kad Norvegija nė nesistengė sujungti šeimos, ką ji privalo daryti. Nuosprendyje buvo cituojama Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos ataskaita, priimta vos prieš keturis mėnesius prieš bylos svarstymą. Šis sprendimas yra viso labo trečias kartas, kai Didžioji kolegija nusprendė, kad Norvegija pažeidė Europos konvenciją – šiai išvadai pritarė 13 iš 17 teisėjų. Tragiška tai, kad ši „pergalė“ EŽTT įvyko praėjus dešimtmečiui po to, kai vaikas buvo paimtas iš mamos. Šis teismo sprendimas neturi įtakos motinos ir sūnaus susijungimui, ir nei teismo sprendimas, nei nedidelė priteista finansinė kompensacija negali atlyginti šiai šeimai padarytos žalos.

Norvegija teisme

Šios bylos faktai iš esmės remiasi nusistovėjusiu ir tragišku modeliu. Vaikas iš šeimos paimamas remiantis vienu specifiniu neraminančiu klausimu. Po to tėvai stoja į kovą su tarnybomis. Tuomet tai, kas turėtų būti suprantama kaip jų meilės savo vaikams įrodymas, panaudojama prieš juos kaip nenoro bendradarbiauti su tarnybomis demonstravimas. Tai tampa pagrindu pratęsti vaiko atskyrą nuo šeimos, o pirminis specifinis susirūpinimą kėlęs klausimas nugrimzta į antrą planą. Galiausiai, praeina pakankamai laiko, kad tarnybos galėtų teigti, jog dabar vaikas yra įsitvirtinęs ir turėtų globos šeimoje pasilikti nuolat. Matėme, kaip šis modelis vėl ir vėl kartojasi.

Laimei, dabar įsikišo Didžioji kolegija. Bet dėmesį atkreipė ne tik EŽTT. Neseniai Jungtinėse Tautose Ženevoje buvo vykdoma Norvegijos veiksmų žmogaus teisių srityje ketverių metų laikotarpiu apžvalga. Kelios valstybės ir nevyriausybinės organizacijos išreiškė susirūpinimą dėl to, kaip veikia Barnevernet, ir pateikė rekomendacijų. Tarptautinio pasmerkimo išvarginta Norvegija sutiko su kiekviena rekomendacija dėl vaikų apsaugos nuo savavališko Barnevernet paėmimo ir tinkamos šeimos apsaugos.

Tačiau rekomendacijų priimti neužtenka. Turi sekti veiksmai, kurie garantuotų geresnę šeimų apsaugą. Bet kas sutiktų, kad yra atvejų, kai valstybė turi įsikišti gindama vaikus, tačiau tai turi būti reti, aiškiais įrodymais pagrįsti atvejai, kai aišku, kad kitu atveju vaikas patirs realią žalą. Ir netgi po to, kai vaikas paimamas iš šeimos, valstybės pareiga – kaip aiškiai pabrėžė EŽTT – yra ryžtingai dirbti siekiant sujungti šeimą.

Tęsinys netrukus