Ona Levandavičiūtė. Marcelė Kubiliūtė: Kas augino, stiprino ir vedė

Marcelė Kubiliūtė (1898–1963) – legendinė Lietuvos žvalgė, padėjusi užkirsti kelią Lenkų karinės organizacijos (POW) perversmui prieš Lietuvos valstybę, kentėjusi nuo KGB persekiojimų, visą gyvenimą pašventusi tarnystei tautai ir valstybei. Skaitytojams siūlome ištrauką iš spaudai rengiamos ir „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ (3 nr.) publikuotos literatūrinės apybraižos „Ėjusi kasdienį mūšį“, kurios autorė – Panemunėlio žemėje M. Kubiliūtės atminimą puoselėjanti mokytoja Ona Levandavičiūtė, kurioje supažindinama su ankstyvuoju Kubiliūtės gyvenimo periodu.

***

...reikės daug dirbti...

Kad net ir menkiausias augalėlis į saulę išsiveržtų, reikalinga žemės energija. O Lietuvos žemėlapyje Marcelei Kubiliūtei pažadėtoji buvo Tindžiulių kaimo žemė Panemunėlio parapijoj. Šitoj parapijoj daug kas būtų klostęsi kitaip: ir krašto ateitis, ir žmonių likimai carinėj Lietuvoj, jei ne jų kunigas, švietėjas Jonas Katelė. Toliaregiškesnis, išmintingesnis už kitus. Tikras lyderis, parapiją vedęs į mokslą ir šviesą. Kaip erelis, tvirtais, galingais sparnais apglėbęs visų gyvenimus. O po tais sparnais – didelis ir mažas, turtingas ir visiškas vargšas, negudrus ir protingas. Po jais ir Kubilių šeima. Jų namai – kultūros židinys, kurį užkūrė pats parapijos tėvas ir globėjas J. Katelė, daręs viską, kad paprastas kaimietis patikėtų turįs ne tik kūną, bet ir dvasią. Kūną užtenka aprengt, pamaitint, suręsti jam pastogę. O kad pabustų dvasia, kiekvienas turi melstis, dainuoti, giedoti, muzikuoti, vaidinti, švęsti šventes, skaityti knygas. Gerai, kad savo kunigu Kubiliai patikėjo ir įkvėpė, būrė savo kaimynus.

J. Katelės laikais Tindžiuliai tiesiog klestėjo: Kubilių klojime vyko slapti lietuviški vaidinimai, o troboj veikė slapta lietuviška mokykla. Tindžiuliai turėjo netgi savo orkestrėlį, chorą. Tad tokia į lietuvybės išsaugojimą, dvasios išsiskleidimą orientuota aplinka negalėjo neturėti įtakos mažosios Marceliukės asmenybės augimui.

Tokiame dvasiškai turtingame sodžiuje Marceliukė gimė (1898 m. liepos 16 d. – pagal seną kalendorių), brendo, visa matė ir girdėjo, atmintin ir širdin įsidėjo. Šešiametė jinai – jau kiaulių ir žąsų piemenė. Iš prigimties tokia mažutė, matyt, ne ką ir už kiaules didesnė. O kur dar visokie ruošos darbai! Bet gal tai visiškai nesunku, kai augi darnioj šeimoj, gražiame kaime: ulyčioj prie kelio, kur troba prie trobos, kaimynas prie kaimyno – net dvidešimt aštuonios sodybos. Aplink tiek klegesio, garsių kalbų. O jau žalumo žalumo! Pakalnėj vinguriuoja Nemunėlio juosta. Ir dainų dainų! Visi kiemai, laukai skambėjo. Marceliukės siela kartu negalėjo neskambėti, lūpos kartu nedainuoti.

Pirmoji Marceliukės mokytoja – motina Marijona Kubilienė, kunigo J. Katelės mokinė. Geroji kaimo ir namų dvasia, nepamainoma giedotoja bažnyčioje prie vargonų, dainų vedėja kaimo vakaronėse, nepralenkiama pasakų sekėja ir, aišku, darbų darbelių dirbėja. O kokia ji tauri nuotraukoj su nuometu ir baltut baltutėliais drabužiais – tarytum iš kokio dizainerio kolekcijos! Trumpai pasakius, dangaus apdovanotoji, vardan gražaus gyvenimo save išdovanojusi kitiems.

Marijona – drąsi moteris: kartu su vyru Juozu po savo pastoge priėmė lietuviškų vaidinimų artistus ir kuo tik galėjo, visaip kaip padėjo – vaidinimui skolino kraitinę skrynią, šventą Marijos paveikslą. Žinojo Kubiliai, kuo rizikavo siautėjant caro žandarams, bet vis tiek rizikavo.

Išaugusi tokioj aplinkoj, Marcelė jau žino, kas gera, o kas bloga. Ir vos septynerių įvykdo pirmą savo „žygdarbį“. Kartą vasarą visa šeima darbavosi laukuos, o Marceliukė buvo palikta prižiūrėti namų. Uždusęs atlėkė kaimynų berniukas ir pranešė, kad žandarai krečia kaimą. Abu iš tėvų suprato, ką reikia tokiu atveju daryti: nieko nelaukę, griebia pilną lietuviškų knygų maišą ir vilkte nuvelka kaimyno pirtin. Veikia žaibiškai, nes paskui bus per vėlu.

Čia pat prisistato žandarai. Iššniukštinėję, išbadę lovas ir visas pakampes, randa tik lietuvišką kalendorių. Marceliukė nebūtų Marceliukė: nepasimeta, čia pat randa išeitį – sumeluoja, kad jį atnešęs elgeta ir atidavęs už lašinių bryzelį. Taip įsijaučia, kad net pravirksta – jai labai gaila paveikslėlių tame kalendoriuje. Jos ašaros sugraudina žandarų širdis – kalendoriaus nepasiima. Sunku net patikėti, kad vaikas gali šitaip pasielgti. Tikra artistė! Tokia sumani, greita Marceliukė bus visą gyvenimą: pavojaus valandą visada suras būdą, ką ir kaip daryti ir grėsmingomis aplinkybėmis nepasimesti, surasti išeitį, veikti čia ir dabar.

Negana to, ji išnešioja, dalina atsišaukimus. Namuose tik ir girdi, kaip reikia saugot lietuvybę ir koks negeras caras ir jo valdžia – prieš ją reikia kovoti. Savo akimis matė namuose slepiamą „Aušrą“, „Varpą“, lietuviškas knygas. Puikiausia patriotizmo pradinė mokykla.

Motiną mokė pats kunigas J. Katelė, o ji mokė savo ir kaimynų vaikus. Ant troboj pakabintos lentos jie rašė ir skaičiavo, mokėsi skaityti iš lietuviškų knygų. Po mamos mokslų Marceliukės kelelis į šviesą per Tindžiulių kaimą išvingiuoja į Panemunėlio pradžios mokyklą, kurioj po 1904 m. panaikinto spaudos draudimo jau leidžiama mokyti lietuviškai. Kaip „Atsiminimuose“ rašo Marcelė, jai labiausiai atmintin įstrigo mokyklos choras ir griežtas jo vadovas. Choras koncertuodavo netgi kituose miesteliuose. Belieka tik stebėtis pradžios mokyklos choro lygiu. Reikia manyti, jog Marceliukė traukė dainas iš širdies. Ir suaugusi ji mėgo muziką, kai tik buvo galimybių, lankė koncertus.

Kartu su tėvais Marceliukė eidavo į Panemunėlio bažnyčią, klausėsi Šv. Mišių, J. Katelės pamokslų, kol dar jis buvo gyvas. Kunigas mirė, kai Marceliukei tebuvo dešimt metelių. Gal dėl to, kad buvo per maža, gal dėl to, kad jau ligotas kunigas nebebuvo toks energingas, gilaus įspūdžio mergaitei nepadarė, kad apie jį visiškai neužsimena. Bet J. Katelės dvasia buvo gyva ir kaime, ir Kubilių namuose, nes jis čia lankydavosi, jo klausydavo, apie jį kalbėdavo. Jo įtaka turėjo neginčijamą vertę visam kaimui, visoms šeimoms, tarp jų ir Marceliukei. Tą nepalaužiamą patriotinę dvasią ji ir paveldėjo.

Kiekvienam iš keturių Marijonos ir Juozo Kubilių vaikų – sava paskirtis. Vyriausioji duktė Viktorija ištekės į Šelekšnų kaimą už Adomonio ir išaugins Lietuvai keturis vaikus. Sūnus Jonas paveldės 45 ha tėvų ūkį, augins septynis vaikus ir bus tikras parapijos kultūrinio visuomeninio gyvenimo variklis: slaptų vaidinimų organizatorius, artistas, slaptos „Žvaigždės“ draugijos kūrėjas, lietuviškų knygų platintojas, aktyvus šaulių sąjungos dalyvis. Žodžiu, gimtinės padangėj – neeilinis.

Vyriausias Marceliukės brolis Juozas suvaidins lemtingą vaidmenį jos gyvenime. Jei ne jis, sesuo būtų taip ir pasilikusi gyventi kaime. O jį patį į didžiąją gyvenimo sceną išvedė kunigas J. Katelė. Juozukas buvo stropiausias jo mokinys, paskui – jauniausias jo draugas, klebonijoje jautęsis kaip savas. Juozas režisavo slaptus vaidinimus, talentingai vaidino. Jis – tiek daug pasiekęs Lietuvos veikėjas iš Panemunėlio parapijos: vienas iš tautininkų partijos steigėjų, atstovas į Rusijos Dūmą, aktyvus laikraščio „Viltis“ bendradarbis. Už anticarinę veiklą tris mėnesius badmiriavo Petropavlovsko kalėjime, ten sunkiai susirgo. Laisva tauta, nepriklausoma Lietuva – jo viso trumpo gyvenimo, anksti nutrūkusio kaip patempta styga, siekis.

Dvidešimčia metų vyyresnis brolis buvo mažyčio Marceliukės laivelio vairininkas, išplukdęs jį į plačiausius istorinių verpetų vandenis, išvedęs sesę į didįjį tarnystės kelią, į aukščiausius tautos laisvės kalnus. Jis nujaučia, jog Marcelei skirta tarnauti ne pilkai kasdienybei, bet aukštesniems siekiams.

Marceliukės ateitis – didžiausias Juozo rūpestis. Jis drąsiai jau ėjo mokslo ir tarnystės Lietuvai keliais. Matydamas, kokia Marceliukė gležna ir sunkių žemės ūkio darbų dirbti nepajėgs, ieško išeities. Nors trylikametė labai troško mokytis, bet tėvai neturėjo lėšų išmokyti du vaikus. Buvo nutarta ją leisti mokytis šeimininkavimo meno pas Pandėlio klebono šeimininkę. Ši nebuvo sąžininga ir, pasinaudodama paauglės beteisiškumu, įkinkė ją į darbą: nuo šeštos valandos ryto iki dvyliktos nakties ji virė valgį, skalbė, lygino. Tokį jungą būtų buvę sunku panešti ir stipriai, subrendusiai merginai. Marceliukė neatlaiko, suserga, parvežama namo. Geras kunigo J. Katelės ir brolio Juozo draugas gydytojas Jokantas išsiveža ją į Šakius. Marceliukė pasveiksta ir sustiprėjusi grįžta namo.

Brolis uoliai stengiasi seseriai surasti vietą po saule ir Tindžiulių kaimo gražuolę išsiveža į Panevėžį. Ar Marceliukė nujautė, jog su tėviške atsisveikina visam laikui? Namo sugrįš tiktai slaugyti susirgusios motinos ir į svečius. Tindžiuliuose tik jos pradžių pradžia. Prasidės tikra odisėja iš miesto į miestą, po Lietuvą ir Rusiją. Namai namučiai, jums sudie! Priėmusi visas šeimos, gimtinės ir likimo dovanas, Marceliukė palieka gimtąją padangę ir paskui brolį eina kurti savo tautos ateities.

Panevėžyje Juozas leidžia sesę mokytis siūti ir daryti gėles, savarankiškai ją moko. Mokosi ir pats gimnazijoje, nes jos nebaigė Mintaujoj – abu su Juozu Tūbeliu buvo išmesti už tai, jog atsisakė rusiškai kalbėti poterius. Brolis uždarbiauja pamokomis, iš to abu pragyvena. Abiem svarbiausia – nestovėti vietoj, mokytis ir eit į priekį.

Po metų (1912 m.) – abu jau Vilniuj. Marcelė Vilniun atvažiuoja „toliau mokintis“. Mokosi vakarais J. Basanavičiaus įsteigtoje dviklasėje mokykloje. Dieną dirba parduotuvėje. Darbas sunkus, ne pagal jos pečius. Suserga taip sunkiai, kad gydosi net du mėnesius. Brolis dirba banke ir padeda Marcelei kuo tik gali. Pasveikusi Marcelė dirba ir tarnaite, ir „Vilties“ laikraščio administracijoje, o baigusi dviklasę toliau veržiasi į mokslus – mokosi „Saulės“ kursuose. Ir štai nusišypso laimė mokytis Amerikoje: kunigas Fabijonas Kemėšis, matydamas begalinį Marcelės atkaklumą, tęsti mokslų pasiūlo vykti Amerikon, kazimieriečių vienuolynan. Kaip Marcelė nesutiks: juk galės baigti aukštąjį mokslą, tapti mokytoja ir šviesti Lietuvą!

Jau ir laivokartė nupirkta, jau ir laivas kitądien turės išplaukti, kai atlekia negandinga žinia iš tėviškės – sunkiai susirgo motina. Vos tik įsižiebęs vilties žiburėlis užgęsta. Marcelė turi rinktis: „ar vykti Amerikon, ar namo pas sergančią motiną.“ Nugali pareiga, meilė motinai. Grįžusi namo, rūpestingai ją slaugo, prikelia iš patalo. Kaip tik prasideda Pirmasis pasaulinis karas, brolis Jonas pašaukiamas į rusų kariuomenę. Darbingi ūkyje lieka tik Marcelė su tėvu: ji padeda nuimti vasarojų, kasa bulves, dirba visus kitus darbus. Nuvargsta taip, kad suserga. Juozas atsiunčia telegramą – ragina greičiau sugrįžti Vilniun.

O Vilniuj neramu, pilna pabėgėlių. Karas jau prie slenksčio, evakuojamos mokyklos. Juozas pataria su visais moksleiviais keltis į Voronežą, nes Vilniuje nelauk nieko gero: nebus ko valgyti, mūšiai ir žiaurumai neišvengiami. Taigi Marcelė su pilnu ešelonu jaunimo išdundėjo į Voronežą: kartu krovininiuose vagonuose dainavo, kartu valgė, kartu miegojo ant grindų pakreiktų šiaudų. Voroneže gyveno bendrabuty, mokėsi, dainavo chore. Aplink vyko normalus gyvenimas: dalyvavo jaunimo vakarėliuose, lankė koncertus, šokius.

Energinga, gyva, spinduliuojanti gerumą Marcelė susibendrauja su rusų šeima, kuri ją ima globoti, pamilsta kaip dukterį, kviečia į svečius, vaišina pietumis. Bet, matyt, tokia laimė ne jai – liga ją atėmė. Rodos, pats likimas kaišioja pagalius į ratus – nežmoniški nugaros skausmai paguldo į lovą – vos begali atsikelti. O Marcelė dar tokia jauna – jai tik aštuoniolika. Užvaldo neviltis: ligos neatstoja, vis išbando jos stiprybę. Pasirodo, jai netiko šio krašto klimatas. Gavęs liūdną laišką, atskuba pagalbon brolis ir išsiveža sesę Petrapilin, kur jinai sirgo dar šešias savaites, kol pasveiko.

1916-ieji. Niekas čia nelaukia svetingai rankas ištiesęs. Brolis darbuojasi Lietuvių laikinajame komitete nukentėjusiems dėl karo šelpti. Kartais gyveno pusbadžiu: trys bulvės ir aštundalis svaro duonos per dieną. Petrapilyje juo toliau, juo darėsi neramiau – revoliucija įsibėgėjo: mitingai, demonstracijos, barikados, susišaudymai, badas. Bet ko nepadarysi dėl didelio tikslo: Marcelė ne iš tų, kurios pasiduoda – ji mokosi, kad baigtų gimnaziją ir buhalterių kursus, kad mokytesnė grįžtų į Lietuvą ir geriau darbuotųsi jos labui. Bet dar daug reikės iškentėti, kol į ją sugrįš.

Bendrabutyje, kuriame gyvena, daug moksleivių iš Kauno ir Vilniaus. Marcelė gyvena aktyvų gyvenimą, visur dalyvauja, vaikšto į susirinkimus. Juose lankosi ir Julius Janonis: skaito savo eilėraščius, referatus. Įvyksta lemtingoji pažintis – Marcelė įsimyli tokį pat kaip ji energingą, sumanų jaunuolį, tikrą idėjos brolį: abu nekentė caro valdžios ir savanaudžių turtuolių. Abu buvo prieš bet kokį žmogaus išnaudojimą ir kitataučių pavergimą. Šitą nepakantumo jausmą carui Marcelė atsinešė iš savo patirties ir aplinkos. O iš bobutės pasakojimų žinojo, kokie žiaurūs gali būti dvarininkai paprastiems kaimo žmoneliams. Tad neliko istorinių permainų nuošaly: nešiojo atsišaukimus, dalyvavo demonstracijose. Nei Marcelė, nei Julius negalėjo nujausti, kuo baigsis revoliucija Rusijoje, kad prasidės bolševikų valdžios vykdomos neteisingiausios reformos, žiauriausi susidorojimai su nekaltaisiais ir bejėgiais. Kiek bus pralieta ašarų ir kraujo!

Abudu degantys, jaunatviški maksimalistai. Abiem entuziazmo tiek, kad galėjo dėl idėjos šokti į ugnį. Deja, nebuvo lemta išsipildyti Marcelės didžiajai meilei – Julius suserga džiova. Marcelė jį lanko, stiprina ir padeda, kuo gali. Tačiau Juliaus gyvenimas tragiškai baigiasi po traukinio ratais – policijos sekamas, sunkiai sergantis nenorėjo niekam būti našta.

Kitas jos artimas draugas – M. Michailovas. Jaunas, gražus, rimtas. Būsimas gydytojas. Jis Marcelę dažnai lankė, jai simpatizavo ir siekė jos rankos. Broliui Juozui jis irgi patiko, tad patarė tekėti už jo. Ir tam nebuvo lemta išsipildyti: M. Michailovas paimamas į frontą ir baltagvardiečių pašaunamas prie operacinio stalo. Sužeistas gulėdamas mirties patale, atsiunčia telegramą, jog negalės, kaip buvo sutarta, atvykti po dviejų savaičių ir prašo jį aplankyti. O buvo sutartos jųdviejų vestuvės. Kad ir kokia Marcelė buvo dvasiškai stipri – pereiti mūšio lauką ir aplankyti savo būsimojo vyro negalėjo. Po dviejų savaičių ją aplanko karys ir praneša baisią žinią – išrinktasis mirė. O koks gražus perduotas atsisveikinimo laiškas, pilnas švelniausių žodžių, nemigo naktim graudžiausiom ašarom aplaistytas. Verkė jis rašydamas, o ji – skaitydama. Įsidėmėtinas jos draugo patarimas – netekėti už kito, nes vargu ar atsiras žmogus, suprasiantis jos didelius siekius. Ir šitas patarimas buvo pranašingas – Marcelė liko viena vienužė. Neatsirado žmogaus, žvelgusio į pasaulį tomis pačiomis akimis ir einančio ta pačia kryptimi.

Skaudžiausias smūgis – nepagydoma brolio liga, prasidėję kraujoplūdžiai. Jaltoje buvo apsigydęs džiovą, bet atkrito. Iškentėtas badas, šaltis ir drėgmė, trys mėnesiai caro kalėjime už dalyvavimą Rusijos Dūmoje padarė savo juodą darbą – pasveikti nepaliko vilčių, išgelbėti niekas jau nebegalėjo. Marcelė parodė geležinę stiprybę, stebėtiną drąsą: vykstant gatvėse žūtbūtiniams mūšiams, švilpiant kulkoms, kasdien septynis kilometrus ėjo pas mirštantį brolį. Paskutinę naktį Juozas kalbėjo ir kalbėjo nesustodamas, trokšdamas išsakyti viską, kas ant širdies, kad nebeliktų nieko, kas svarbiausia, neišsakyta. Labai apsidžiaugė, kad caras nuverstas: „Caras prigėrė darbininkų kraujo, ir jis niekuomet nebeviešpataus.“ Prisiminė ir kalėjimą Petropavlovsko tvirtovėje: „Kai išleido iš kalėjimo, negalėjome paeiti, nusilpę, išpurtę nuo drėgmės.“ Kalbėjo ir apie Lietuvos ateitį. Prašė pasveikinti mamą ir tėtę, brolį ir sesę. Ir perdavė priesaiką: „Aš nepagysiu, tu likusi dirbk ne tiek už save, bet ir už mane tėvynės, liaudies gerovei.“ Šis priesakas Marcelei buvo šventas – sąžiningai jo laikysis visą gyvenimą.

Taip bekalbėdamas užgeso. Jau tekėjo saulė. Užgriuvo laidotuvių rūpesčiai. Pirmiausia bėgo išsiverkti pas kunigą Juozą Tumą [Vaižgantą]. Paskui brolį apvilko, uždėjo kryželį, apavė kojas. Išruošė paskutinėn kelionėn ir kartu su keliais pažįstamais kitądien nulydėjo į Vyborgo kapines. J. Tumas atlaikė pamaldas kapinių koplyčioje. Marcelė neteko ištikimiausio draugo ir globėjo, patarėjo, tarsi įstūmusio ją į patį kovos lauko vidurį dėl aukščiausių patriotinių idealų. Svetima žemė užbėrė jam akis. Liko tik kauburėlis ir medinis kryželis.

Marcelė rašo: „Kiekvieną sekmadienį važiuodavau į kapines ir sėdėdavau visą dieną, rodėsi, aš drauge palaidojau viso gyvenimo savo džiaugsmą.“ Ir tai trečioji netektis per vienerius metus – lemtis iš jos tartum pavogė tris brangiausius žmones: J. Janonis iš gyvenimo išėjo savo noru, M. Michailovą nušovė, džiova atėmė brolį.

Nors ir kaip buvo sunku, gyvenimas tęsėsi. Kaip brolis prisakė, Marcelė toliau mokėsi, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime, kuris po revoliucijos Rusijoje tiesiog kunkuliavo: visi svarstė, kas laukia Lietuvos. Vykstant istorinėms permainoms, Lietuvai atsirado galimybė tapti laisva šalimi. „Juk mūsų brolių daug žuvo Sibiro kalėjimuose nuo bado, šalčio už raštą, knygas, savo kalbą.“ Tad lietuviai sujudę, kviečia į susirinkimus. Ypač įsimintinas vienas – į jį susirinko net 300 žmonių: kairieji, pažangiečiai, liaudininkai, krikščionys demokratai. Prasidėjo nesutarimai, lietuviai sukilo: vieni buvo už laisvą Lietuvą, kiti – už federaciją su Rusija. J. Tumas kalbėjo ir verkė: „Saujelė lietuvių negali sutarti.“ Visa siela Marcelė buvo už nepriklausomą lietuvių valstybę. Visiems Lietuvos likimas buvo gyvybiškai svarbus.

Ir štai lemtingoji diena – 1918-ųjų vasario 16-oji: Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę. Tai padaryti be suverenios valdžios, be sienų, be kariuomenės – revoliucinis žygis, didvyriškas aktas. Kad ryžtųsi tokiam žingsniui, reikėjo savo didvyrių. Tokie buvo lietuviai signatarai. O petrapiliečiai lietuviai džiūgavo, visiems širdys plyšo iš laimės. Tuoj susirinko, sakė kalbas. Niekas jau nebegalėjo užgesinti nušvitusios vilties. O Marcelė pasižada: „Dirbsiu, kiek jėgų turėsiu, savo krašto gerovei.“

Ir štai paskelbiama: pabėgėliai gali grįžti namo. Marcelė užsirašo pirmoji – toks didelis noras dirbti dėl savo tėvynės. Be to, jau buvo baigusi ir gimnaziją, ir buhalterių kursus. Spalį ešelonas pajuda. Oras gražus, nuotaika puiki, skamba dainos – visi keliauja pas savuosius, pas tėvus, brolius, seseris, kaimynus. Taigi džiaugsmas begalinis – kad ir varguos, bet savam krašte, savoj tėvynėj. Dainavo ne tik lūpos, bet ir širdys – visas dainuojantis ešelonas.

Visi linksmi važiavo. Tik dar nežinojo, ką ras. O ras košmariškus vaizdus: nusiaubtą, apiplėštą Vilnių, išmaltas tuščias gatves, atmatų krūvose besirausiančius išbadėjusius vilniečius, pagalvėmis užkamšytus langus, po kojomis šmirinėjančias žiurkes. Kraupi nykuma, tartum prasiautus uraganui. Ne ką geriau ir Vilniaus krašte: apkasų duobės, sudegintos trobos, ištuštėję sodžiai, dizenterijos išmarinti gyventojai. Tvartuose nerasi nei avytės, nei kiaulytės, nei karvytės – viską suvalgė vokiečiai. Kiekvienas žingsnis liudijo – čia degė pragaras. Čia siautėjo už žvėris baisesni grobuonys.

Reikės čia kurti gyvenimą ir liudyti laisvę.