Mario Alexis Portella. Nigerijos krikščionių žudynės ir žiniasklaidos tyla

Dauguma Vakaruose girdėjo apie 276 šiaurės rytų Nigerijos moksleives, 2014 metais pagrobtas islamo teroristinės grupuotės Boko Hara. Tačiau tai buvo tik vienas iš liūdnai pagarsėjusių krikščionių persekiojimo Nigerijoje, prasidėjusio jau XIX a. Sokoto kalifato laikais, pavyzdžių. Regione nuo 1999 m. oficialiai įteisinta šariato teisė, o islamistų smurtas įsisiautėjo nuo Muhammadu Buhari išrinkimo prezidentu 2015 m. Buvęs Kafanchano vyskupas Joseph Bagobiri pastebėjo, kad „krikščionių persekiojimas Nigerijoje ne iš tolo nesulaukia tokio tarptautinio dėmesio, kaip krikščionių persekiojimas Artimuosiuose Rytuose.“

Vienas pastarųjų antikrikščioniško smurto pavyzdžių, visiškai neapžvelgtų Vakarų populiariosios žiniasklaidos, buvo kunigo Paul Offu nužudymas pietų Nigerijoje šių metų rugpjūčio pirmąją. Prezidentas Buhari nepasmerkė islamistų teroristinės grupuotės Fulani narių, galbūt todėl, kad jis priklauso tai pačiai genčiai. Tai privertė buvusį Nigerijos prezidentą Olusegun Obasanjo parašyti Buhari atvirą laišką, perspėjantį dėl „Ruandos tipo“ Nigerijos krikščionių skerdynių rizikos, jei vyriausybė nesiims skubių veiksmų smurtui sustabdyti. Galima daryti prielaidą, kad tokie išpuoliai yra dalis gerai suorganizauotos operacijos, siekiančios apskritai išnaikinti krikščionis šalyje.

Šių metų liepą ir rugpjūtį turėjau galimybę aplankyti krikščionis, persekiojamus musulmonų fundamentalistų - tiksliai kalbant, Boko Haram grupuotės - Maiduguri katalikų vyskupijoje šiaurės rytų Nigerijoje. Keliaudamas miesto pakraščiais, susipažinau su moterimi, kurios vyras Yohanna buvo pagrobtas Boko Haram vos prieš porą dienų. Ji jautėsi labai palaikoma savo draugų, šv. Augustino bažnyčios parapijiečių, kurie meldėsi ir tikėjosi, kad Yohanna bus paleistas. Deja, praėjus vos porai valandų po mūsų susitikimo, jis buvo rastas negyvas.

Kaip ir tėvo Offu nužudymas, Yohanna žmogžudystė yra viena iš daugelio baisių istorijų, kurios nebuvo praneštos. JAV vadovaujamos Vakarų jėgos mano, kad gali islamistus išvaryti jėga, tačiau nematoma problemos šaknis - šariato teisė.

Kaip ir ISIS teroristus, Almajiri [islamiška švietimo sistema, taikoma šiaurės Nigerijoje] indoktrinuoja berniukus jauname amžiuje. [...] Daugeliui šeimų Almajiri sistema yra patraukli alternatyva vaikų siuntimui į valstybines mokyklas, kurios yra mokamos. Dauguma religinių mokyklų Nigerijoje yra nemokamos, tačiau Almajiri moksleiviai turi patys rūpintis savo kasdieniais poreikiais, todėl daug jų už mokyklos ribų imasi elgetavimo.

Nigerijos vyriausybės tarybos Socialiniam vargstančiųjų aprūpinimui 2017 metų ataskaitoje teigiama, kad maždaug 7 milijonai Almajiri kasdien klajoja šiaurės Nigerijos gatvėmis. Dauguma imasi smurto gatvėse, vaikų prekybos, kenčia nuo ligų ir alkio. Išgyvenusieji lieka nekvalifikuoti ir imasi labai mažai perspektyvų žadančių darbų. Tiek Nigerijos, tiek užsienio kritikai teigia, kad jauni Almajiri moksleiviai yra idealūs kandidatai į ekstremistus - neturtingi, desperatiški ir ieškantys religinio vadovavimo.

Žinoma, kai kurios Boko Haram ir Fulani klajoklių aukos buvo musulmonai. Tačiau jų sugriautus namus ir gyvenimus pasiekė rekonstrukcija, vyriausybei fondų pagalba remiant musulmonų bendruomenių atstatymą ir teikiant kompensacijas musulmonų šeimoms. Tuo tarpu krikščionys yra palikti likimo valiai - aiškiai matomas religinės diskriminacijos pavyzdys.

Krikščionims taip pat nuolat atsakoma suteikti žemę bažnyčių statybai. Paskutinį kartą oficialus leidimas statyti bažnyčią Maiduguri vyskupijoje buvo išduotas 1979 metais. Krikščionių studentams nesuteikiama krikščioniška religinė mokymosi programa, verčiant juos mokytis islamo. Krikščionys studentai neįdarbinami vyriausybei atskaitingose institucijose. Galiausiai, siekiant neleisti krikščionims įgyti šias teises demokratinėmis priemonėmis, krikščionims nesuteikiama teisė kandidatuoti į valstybės pareigūnų pareigas.

Kunigas iš Maiduguri John Bakeni patikino mane apie krikščionių persekiojimo mastą: „Jie atėjo pas mus maždaug prieš ketverius metus“, sakė jis, kalbėdamas apie krikščionių pabėgėlius, ieškančius prieglobsčio, - „Jie daugiau neturėjo, kur eiti. Niekas nenorėjo jų priimti. Vyskupija buvo vienintelė atsakinga už jų gerovę ir išlaikymą. Kaip ir kiti perkėlimo centrai, nesulaukiame jokio dėmesio iš vyriausybės, netgi krikščioniškos kilmės nevyriausybinių organizacijų. Nenorima apie tai garsiai kalbėti, tačiau tiesa yra tokia.“

Versta iš crisismagazine.com