Pask. kardinolas Sigitas Tamkevičius. Kaip neprisirišti prie pinigų?

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą, eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: „Ką aš girdžiu apie tave šnekant? Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu.“

Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: „Kiek tu skolingas mano šeimininkui?“ Šis atsakė: „Šimtą statinių aliejaus“. Tada jis tarė: „Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuojau pat rašyk: penkiasdešimt“. Paskui klausė kitą: „O kiek tu skolingas?“ Anas atsakė: „Šimtą saikų kviečių“. Jis tarė: „Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt“. 

Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių iš nešvaraus pinigo, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes.

Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose. Jei tad jūs nepasirodėte verti pasitikėjimo, tvarkydami nešvarų pinigą, tai kas patikės jums tikrąsias vertybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie ano bus prisirišęs, o šitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir pinigui“. (Lk 16, 1–13)

Dievas ar Mamona? 

Tikriausiai esate pastebėję, jog šiandien daugiausia kalbama ir rašoma apie turtus ir pinigus – Seime, Vyriausybėje ir per visas komunikacijos priemones. Būti turtingam yra didžiausia daugelio žmonių svajonė. Ja naudojasi verslininkai, įrengdami lošimo automatus, organizuodami loterijas ir siūlydami greitai ir lengvai praturtėti.

Dauguma mąsto: jei būsiu turtingas, būsiu ir laimingas. Vieni turto ir pinigų siekia įsigyti sąžiningu darbu, kiti nesibodi eiti net labai kreivais keliais. Siekdami tapti turtingi, žmonės palieka Lietuvą, visa, kas brangu, ir važiuoja į kitas šalis, svajodami greičiau užsidirbti daug pinigų ir užsitikrinti medžiaginę gerovę. 

Koks turėtų būti tikinčiojo, ypač tikinčio į Jėzų Kristų, santykis su pinigais ir turtu? Neturėdami aiškaus atsakymo į šį svarbų klausimą negalėsime būti ištikimi Jėzaus mokiniai ir sekėjai. 

Jėzus, ateidamas į mūsų tarpą, pasirinko visiško neturto kelią. Jis gimė neturtingoje Nazareto darbininko Juozapo šeimoje ir visą gyvenimą buvo beturtis. Jėzui buvo nesvetimas vargšo žmogaus gyvenimo diskomfortas. Kartą jo mokiniu norinčiam tapti vyrui Jėzus pasakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). 

Viešajame gyvenime Jėzus rūpinosi savo misijai išsiugdyti gerų darbininkų, todėl juos mokė neprisirišti širdimi prie turto, perspėjo saugotis gobšumo. Jis pasakojo mokiniams apie suktą prievaizdą (plg. Lk 16, 1–7). Matydamas, kad iš rankų slysta pelninga tarnystė, šis nutarė apgaule apsidrausti likusiam gyvenimui.

Šitaip Kristaus žodžiais tariant elgiasi šio pasaulio vaikai, bet ne šviesos vaikai. Iš jų gyvenimo privalo būti išbrauktas bet koks nesąžiningumas, kaip būdas tvarkyti savo medžiaginius reikalus.

Nesąžiningumo formų yra didelė paletė: nuo smulkių vagysčių iki didelių finansinių nusikaltimų. Kiekvienas nesąžiningumas yra tam tikra stabmeldystė, kai pinigai iškeliami aukščiau už Dievą. Senovės sirai garbino turto ir pelno dievaitį Mamoną. Kuo skiriasi nuo tų senovės stabmeldžių mūsų dienų pinigų garbintojai, kurių dievas – pinigas? Jie akli kitų vargui, nes mato ir myli tik save. 

Evangelija nereikalauja, kad Jėzaus sekėjai būtų beturčiai, tačiau įsakmiai lenkia nepririšti širdies prie turto, nelaikyti jo didžiausia siekiamybe : „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6,19–21).

Krauname lobį danguje, jei žemėje didžiausiu turtu laikome ne pinigus, bet Dievą. Jis yra didžiausias mūsų turtas tuomet, kai savo turimomis gėrybėmis gebame dalintis, kai mums nesvetima tarnavimo dvasia. Mūsų žmogiškoji egzistencija pakyla į aukščiausią pakopą, kai pradedame pastebėti pačius mažiausius, daug ko stokojančius. 

„Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?!“ (Lk 16, 11). Patikimai valdome mamoną, kai ją naudojame ne tik savo, bet ir kitų reikmėms. Krikščionis mato ne tik save, bet ir kitus, ypač atsidūrusius gyvenimo pakraščiuose, kenčiančius ir praradusius viltį, kad jų gyvenimas pasikeistų į gera.

Tikintis į Dievą gali būti gundomas derinti tikėjimą ir didelį dėmesį pinigams. Jėzus perspėja: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16, 13). 

Yra tik vienas būdas neprisirišti prie mamonos – kas kartą ko nors atsisakyti dėl kitų, kad kitiems būtų šviesiau akyse ir gyvenime.