Marcusas Robertsas. Jungtinės Valstijos – dviejų Amerikų paveikslas

y-news.lt

Viena iš įdomiausių ir daugiausiai nerimo keliančių pastarojo meto tendencijų Jungtinėse Amerikos Valstijose yra amerikiečių politinis susiskaldymas. Tai, žinoma, nėra būdinga tik šiai šaliai, tačiau pamažu aiškėja, kad politinė takoskyra vis labiau atspindi ekonominį ir net geografinį susiskaldymą. Tai reiškia, kad žmonės vis rečiau gyvena panašiai į savo politinius oponentus ar netgi tose pačiose vietovėse.

Kaip praneša naujienų agentūra CNBC, nauja tyrimų centro „Brookings Institution“ atlikta analizė rodo, kad demokratai ir respublikonai ne tik tampa dar labiau nesutaikomi ideologiškai, bet ir jų ekonominės bei fizinės padėtys ima tolti. Įvertinę kelių praėjusių rinkimų rezultatus, bei naujausio gyventojų surašymo duomenis, tyrėjai pažymi, kad mėlynieji regionai (vietovės kuriose laimi Demokratų partija) yra labiau koncentruoti geografiškai nei anksčiau. Nuo daugmaž 2008 m. demokratai prarado rečiau apgyvendintų kaimiškas vietovių rinkėjų simpatijas, bet patyrė sėkmę tankiai apgyvendintuose miestuose ir priemiesčiuose.

Vis dėlto, didžiausią takoskyrą galima pastebėti ekonomikos srityje. Nuo 2008 m. vidutinės pajamos mėlynosiose apygardose išaugo iki 61000 JAV dolerių žmogui, kai tuo tarpu respublikonų laimimose apygardose vidutinės žmogaus pajamos siekia tik 53000 JAV dolerių. Toks vaizdas yra kardinaliai priešingas 2008 m. situacijai, kai respublikonų gyvenamos vietovės buvo turtingesnės nei demokratų tvirtovės.

Nuo 2008 m. vidutinis Demokratų partijai palankių regionų BVP augo 50 procentų greičiau nei respublikonus palaikančių vietovių pagaminamas produktas, o darbuotojų našumas taip pat labiau kilo mėlynosiose, o ne raudonosiose (balsuojančiose už respublikonus, vert. past.) valstijose. Demokratų partijos laimimose apygardose užimtumas skaitmeninių technologijų ir profesinių paslaugų sektoriuose yra daugiau nei dvigubai didesnis nei respublikonų apygardose. Panašiai skiriasi ir gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą tankiai. Kita vertus didžioji dalis gamybos sektoriaus, žemės ūkio ir kasybos pramonės produkto sukuriama raudonosiose valstijose.

Pastebimi ir demografiniai skirtumai. Raudonosios apygardos yra šiek tiek senesnės nei jų mėlynosios kaimybės. Respublikonus palaikančiose vietovėse 16,6 proc. gyventojų yra sulaukę 65 ar daugiau metų, palyginti su 14,7 proc. demokratų teritorijose. Maždaug pusė demokratams draugiškų apygardų gyventojų nėra baltaodžiai; ši dalis nuo 2008 m. išaugo daugiau nei 10 proc. Ne baltosios rasės atstovai sudaro maždaug ketvirtadalį respublikoniškų apygardų gyventojų. Panašiai mėlynuosiuose regionuose gyvena kur kas daugiau imigrantų. Užsienyje gimusių gyventojų skaičius respublikoniškose vietovėse sumažėjo nuo 10,5 proc. 2008 m. iki 8,1 proc. 2018 m. Tuo pačiu laikotarpiu demokratų apygardose imigrantų skaičius padidėjo nuo 15,4 iki 20,1 proc.

Anot tyrimą atlikusių „Brookings“ instituto mokslininkų, šis geografinis, ekonominis ir demografinis perversmas reiškia, kad:

Abi partijos kalba visiškai skirtingiems žmonėms ir dėl to beveik neturi sąlyčio taškų svarbiausiais ekonominiais ir socialiniais klausimais. Kalbant apie inovacijas, imigraciją ar švietimą, demokratai ir respublikonai atspindi atskirus ir ryškiai besiskiriančius pasaulius… Abi pusės ne vien laikosi akivaizdžiai skirtingų politinių įsitikinimų, bet ir gyvena vis sunkiau suderinamoje ekonominėje ir vertybinėje aplinkoje.

Iš dalies šią atskirtį lemia partijų kalbėjimas skirtingiems rinkėjams, tačiau man įdomu, ar kartais gyventojai patys nemigruoja į regionus, palaikančius jų pažiūras atitinkančią partiją? Juk vienas iš federalinės sistemos, suteikiančios valstijoms daug savivaldos galių, pranašumų yra tai, kad tos valstijos tampa laboratorijomis, išbandančiomis skirtingas politikas ir pritraukiančiomis skirtingus žmones pagal jų pageidaujamą mokesčių, socialinę, ekonominę ir kitą politiką?

Kaip bebūtų, žvelgiant į vis ryškėjančius skirtumus tarp respublikonų ir demokratų regionų, kyla klausimas, kiek „susitelkimo“ šalis gali iš tikrųjų tikėtis po kiekvienų rinkimų? Kas gali sieti žmogų iš sodriai mėlyno Niujorko su žmogumi iš purpurinio Aidaho? Jie gyvena visiškai skirtingus gyvenimus, turi skirtingus kaimynus, labai skirtingi jų rūpesčiai ir ekonominės galimybės. Trumpai tariant, kaip jie gali suprasti vienas kitą? Ir kiek respublika, suskaldyta tokių gilių takoskyrų gali išgyventi mums pažįstamu pavidalu?

Marcusas Robertsas yra vienas iš MercatorNet.com tinklaraščio apie demografines tendencijas „Demografija yra likimas“ (Demography is Destiny, angl.) redaktorių.