Vytautas Rubavičius. Virš Lietuvos pakibo „tuščio lapo“ politika

propatria.lt nuotr.

tiesos.lt

Pasibaigus rinkimų batalijų maratonams, partijų lyderiai ir jų aplinkos žmonės sutartinai ėmė kalbėti apie būtinumą persitvarkyti, atsižvelgiant į rinkimų rezultatus ir pasikeitusias politines nuotaikas. Tose kalbose bene labiausiai išplito visiems tarsi savaime aiški „tuščio lapo“ metafora. Valdantieji kviečia politinius partnerius stiprinti ir plėsti koaliciją, siūlydami pradėti nuo „tuščio lapo“. Partneriai, o ir kitos suinteresuotos politinės grupės rodo, kad tas „lapas“ priimtinas. Juolab kad ir išrinktajam prezidentui Gitanui Nausėdai ši metafora labai tinka – ji kuo puikiausiai įsirašo į jo esminę prezidentinės kompanijos nuostatą sodinti politines jėgas prie derybų stalo ir skatinti jas susikalbėti. Tad vertėtų kiek pasiaiškinti, koks tas galimas „tuščio lapo“ politikos turinys, nes nei partijų lyderiai, nei įtakingos politikų grupuotės, nei pats išrinktasis prezidentas jokiu būdu nevaikšto su tuščiais sąmonės „lapais“ – visi galimų politinių derybų dalyviai turi savo politinius ir asmeninius tikslus bei lūkesčius, visi jie savaip įsivaizduoja Lietuvos artimiausią ateitį, visi jie nelabai suvokia, kaip keisis Europos Sąjungos raidos scenarijus išsirinkus naujus aukščiausius ES vadovus.

„Tuščio lapo“ metafora pirmiausia akivaizdžiai rodo, kad valdantieji žalieji valstiečiai politiškai susilpnėjo, tad jiems būtina vienaip ar kitaip sutelkti jėgas, kitaip tariant, atsijauninti. Ramūno Karbauskio partiją susilpnino ne tiek įvairių rinkimų rezultatai, kiek paties lyderio, sakytume, vaikiškai neatsakingi aiškinimai apie laukiamus neįtikėtinus laimėjimus, o jau vėliau – aikštingavimas apie norus nusimesti valstybės valdymo „naštą“ ir perleisti tarsi apkartusį valdžios pyragą opozicijai. O juk Karbauskiui, kaip patyrusiam politikui, labai gerai žinoma pagrindinė politikos taisyklė – dėk visas jėgas pergalei, tačiau niekaip viešai nekalbėk apie laukiamą laimėjimo „vaisiaus“ dydį. Antraip net laimėjęs „ne taip“ gali visuomenės akyse būt pavaizduotas pralaimėjusiu. Ir ne tik priešininkų ar negerbėjų, bet ir dalies savųjų. Tačiau nereikėjo nė priešininkų vaizdavimo – to darbo ėmėsi pats partijos lyderis. Jam pritarinėti puolė ir premjeras Saulius Skvernelis – nutarė kuo greičiau po pralaimėtų prezidento rinkimų pasitikrinti partiečių pasitikėjimą.  O jau vėliau ėmė viešai miglotai svarstyti apie savo politinę ateitį, leisdamas kai kam suprasti, kad ji gali būti ir nesiejama su Karbauskio partija.

Sunku suvokti, kas vertė du aukščiausio rango Lietuvos politikus daryti tokias vaikiškas viešųjų ryšių požiūriu klaidas – ambicijos, vidinė kova dėl partijos išlaikymo ar jos didžiosios dalies užvaldymo, menkoki aptarnaujančių „specialistų“ gebėjimai?.. Tiesa, kartais ir „aptarnaujantieji“ gali pasirodyti žaidžią protingą, tačiau jau kitiems politiniams užsakovams reikalingą žaidimą. Pridėkime dar ir nesiliaujantį žiniasklaidos spaudimą Karbauskiui ir kai kurių Karbauskio nemėgstančios žiniasklaidos didžiūnų atvirai rodytą simpatiją Skverneliui. Pasitikrinus Skverneliui, tikrintis verčiamas ir partijos lyderis. Tačiau juk ir jam pasitikrinus vidinės įtampos neišnyks, nes premjeras iki įgaliojimų grąžinimo prezidentui gali apie save suburti nemenką jį palaikančių seimūnų grupę. Juolab kad toks branduolys jau bręsta.   

Žaliųjų valstiečių koalicijos partneriams tos įtampos kuo puikiausiai žinomos. „Tuščias lapas“ jiems yra naujos galimybės gauti didesnę politinės valdžios pyrago dalį, tad prie „tuščio lapo“ sėdama tikrai ne su tuščiais norais, o su aiškiais ministrų kėdžių skaičiais. Žiūrėk, iš ryto kuris nors partijos lyderis kalba apie darbą Lietuvai ir programinių dalykų įgyvendinimą, šiukštu nesiejant tų dalykų su jokiais postais, o jau vakare įtakingas bendražygis ar bendražygė jau drąsiai praneša apie geidžiamus – tris. Tačiau tose dalybose, neabejotina, jau aktyviai dalyvaus ir išrinktasis prezidentas, kuriam veriasi galimybė labai aiškiai įtvirtinti savo iškeltos „gerovės valstybės“ siekių nuostatas. Drįstu manyti, kad užbėgdamas už akių išrinktojo prezidento norams premjeras jau prakalbo apie visai naujos vyriausybės viziją. O ji ir šiaip jau neišvengiama. Tik klausimas – kas numatytas premjeru? Pokalbiuose su išrinktuoju prezidentu svarbus bus Seimo vykdomo bankų veiklos krizės metais tyrimo likimas. Drįstu manyti, kad Stasys Jakeliūnas jau suprato trukdysiąs „tuščio lapo“ politikai, tad apsisprendė vyksiąs į saldžią Europos Parlamento tremtį, nes išrinktasis prezidentas jau spėjo pareikšti savo nuomonę apie to tyrimo ydingumą. Tačiau ir Nausėdai tas tyrimas, nepaisant nemalonių asociacijų, galėtų būti naudingas – padėtų apsivalyti nuo ištikimųjų išliekančių prezidentės Dalios Grybauskaitės kadrų, taip pat ir nuo mūsų didžiojo bankininko, ofšorinių sąskaitų specialisto.

Žaliųjų valstiečių skilimas buvo užkoduotas jau Karbauskio ir Skvernelio jungtyje, nes Skverneliui partija buvo reikalinga strateginiam tikslui įgyvendinti – tapti Lietuvos prezidentu. Nepavyko, nors kovota smagiai ir išmoningai. Vargu ar jau tokia galimybė bepasikartos. Tad jam Karbauskio partija reikalinga tik premjero postui išsaugoti ar iš „tuščio lapo“ kitą svarią instituciją ištraukti. Jis kuo puikiausiai žino, kad niekaip negalės užvaldyti viso Karbauskio elektorato, o ankstesnių partijų skaldytojų politiniai likimai – kaip ant delno. Drįstu manyti, kad kebliausia šiuo metu yra prie „tuščio lapo“ sėsiančio Karbauskio padėtis – jam tenka politinės lygtys su daugiausia nežinomųjų. Būtina stiprinti ir partiją, ir koaliciją. Tačiau svarbiausia – savo politinį institucinį svorį. Kaip tik tas svoris bus svarbus ir pokalbiuose su išrinktuoju prezidentu. „Tuščias lapas“ teikia galimybę perkratyti Seimo vadovybę ir imti Seimo pirmininko kėdę. Juolab kad dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis vis labiau ima reikšti savo ypatingą nuomonę. Tačiau klausimas – ar leis Karbauskiui sustiprėti savieji pasitikrinusieji ir bandantys įgyvendinti savus tikslus? Daug yra nežinomųjų ir šypseningo dantų griežimo, virstančio spalvingais žiniasklaidos dauginamais burbulais, tačiau jau tokia ta Lietuvą užgriuvusios „tuščio lapo“ politikos tikrovė.