Dom Gueranger. Didžiosios savaitės paslaptis

fsspx.lt

Šiomis dienomis, Bažnyčiai švenčiant tokios daugybės nuostabių įvykių sukaktis, jos šventoji liturgija pilna paslapčių; bet kadangi dauguma šių paslapčių išreikšta atitinkamų dienų apeigose, mes pateiksime paaiškinimus atskirai kiekvienai dienai. Šiame skyriuje mūsų tikslas pasakyti keletą žodžių apie bendrą šių dviejų savaičių paslapčių pobūdį.

Nebeturime ko pridėti prie anksčiau duoto paaiškinimo apie skaičiaus keturiasdešimt paslaptį. Šventasis nusidėjėlio kalčių išpirkimo laikotarpis tęsiasi keturiasdešimt dienų, sekant Dievo, tapusio žmogumi, keturiasdešimties dienų pasninku dykumoje. Kristaus ištikimų vaikų armija tebekovoja su nematomais žmogaus išganymo priešais; jie tebėra apsiginklavę dvasiniais šarvais ir, padedami šviesos angelų ir kartu padėdami vieni kitiems, kovoja su tamsos jėgomis širdies gailesčiu ir kūno marinimu.

Kaip jau pastebėjome, gavėnios metu Bažnyčios mintys daugiausia užimtos trimis dalykais: kiekvieną savaitę vis labiau besiartinančia Atpirkėjo kančia, katechumenų pasirengimu krikštui, kuris jiems bus teikiamas Velykų išvakarėse, ir viešų nusidėjėlių, kurie bus vėl įleisti į Bažnyčią Didįjį Ketvirtadienį, Paskutinės Vakarienės dieną, susitaikymu su Dievu. Kuo labiau artinasi jų šventimo laikas, tuo labiau kiekvienas iš šių trijų dalykų prikausto Bažnyčios dėmesį.

Mūsų Atpirkėjo beveik prie Jeruzalės vartų padarytas stebuklas, kuriuo Jis prikėlė Lozorių iš numirusių, sukėlė didžiausią Jo priešų įniršį. Liaudies entuziazmas smarkiai padidėjo matant tą, kuris keturias dienas išbuvo kape, vaikščiojantį jų miesto gatvėmis. Jie klausinėja vieni kitų, ar atėjęs Mesijas galės padaryti didesnius stebuklus negu Jėzus ir ar nereikėtų jiems iš karto sutikti šį Jėzų kaip Mesiją ir giedoti Jam „Osana“, nes Jis yra Dovydo Sūnus. Jie nebesulaiko jausmų: Jėzus įžengia į Jeruzalę, ir jie sveikina Jį kaip savo Karalių. Aukštieji kunigai ir žmonių valdovai sunerimę dėl šio jausmų išsiliejimo; jie negaišta laiko, nes jau yra nusprendę nužudyti Jėzų. Mes ruošiamės dalyvauti jų bedieviškame sąmoksle: Teisiojo Kraujas turi būti parduotas, ir jis įvertintas trisdešimčia sidabrinių. Dieviškoji Auka, išduota vieno Jo mokinių, bus teisiama, pasmerkta ir nukryžiuota. Kiekviena šios baisios tragedijos aplinkybė turi būti mums pateikta liturgijoje ne tik žodžiais, bet su visu didingų apeigų išraiškingumu.  

Katechumenai turi dar keletą dienų palaukti šaltinio, suteiksiančio jiems naują gyvybę. Kiekvieną dieną jų pamokymas tampa vis išsamesnis; jiems aiškinama apie Senojo Testamento veikėjus; ir jiems belieka labai mažai ką sužinoti apie jų išganymo paslaptis. Netrukus jiems bus suteiktas Tikėjimo simbolis. Įvesti į Atpirkėjo garbę ir pažeminimus, jie kartu su tikinčiaisiais lauks Jo šlovingojo Prisikėlimo akimirkos. Juos lydės mūsų maldos ir himnai tą iškilmingą valandą, kai, nuplovę nuodėmės purvą atgimdančiuose šaltinio vandenyse, jie atgis tyri ir spindintys nekaltumu, bus praturtinti Šventosios Dvasios dovanomis ir pamaitinti amžinai gyvo Avinėlio dievišku Kūnu.

Atgailautojų susitaikymas irgi jau arti. Vilkėdami ašutinėmis ir pasibarstę galvą peleniais, jie tęsia savo atgailos darbą. Bažnyčia dar turi skaityti jiems keletą ištraukų iš Šventojo Rašto, kurios, kaip ir mūsų girdėtosios per paskutiniąsias dvi savaites, paguos ir atgaivins jų sielas. Artėjimas dienos, kai bus nužudytas Avinėlis, didina jų viltį, nes jie žino, kad šio Avinėlio Kraujas yra begalinės vertės ir gali panaikinti viso pasaulio nuodėmes. Jėzaus Prisikėlimo išvakarėse jie atgaus savo prarastą nekaltumą. Atleidimas jiems bus duotas pačiu laiku, kad ir jie galėtų, kaip atgailaujantis sūnus paklydėlis, dalyvauti didžiojoje to Ketvirtadienio Puotoje, kai Jėzus pasakys svečiams: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.“ (Lk 22, 15)

Štai kokie didingi dalykai mums bus atskleisti. Bet tuo pačiu metu mes matysime savo šventąją motiną Bažnyčią gedint, tarsi nepaguodžiamą našlę, ir jos sielvartas pranoks bet kokį žmogišką sielvartą. Iki šiol ji apverkė savo vaikų nuodėmes, dabar aprauda savo dieviškojo Sužadėtinio mirtį. Džiaugsmingas „Aleliuja“ jau seniai nutilo jos giesmėse, o dabar ji ketina atsisakyti dar vienos frazės, kuri atrodo pernelyg džiaugsminga tokiu metu. Iš dalies pradžioje (išskyrus per kurio nors šventojo garbei skirtą šventę, kaip dažnai pasitaiko per pirmąsias dvi savaites; ta pati išimtis daroma ir toliau) ir paskutiniąsias tris dienas ji visiškai nebeleis sau naudoti žodžių, kurie yra jai be galo brangūs: „Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.“ Šiuose žodžiuose girdėti triumfo gaida, netinkanti Bažnyčios sielvartui ir gedulingai kitų jos giesmių nuotaikai.

Bažnyčios naktinių apeigų pamokos paimtos iš Jeremijo, kuris labiau už kitus yra raudų pranašas. Jos rūbų spalva yra ta pati, kaip Gavėnios pradžioje, kai ji sukvietė mus pabarstyti savo galvas pelenais. Bet atėjus bauginančiam Didžiajam Penktadieniui, purpurinė spalva nebepajėgs išreikšti jos liūdesio. Ji apsivilks juodai, kaip vilki žmonės, gedėdami mirusio žmogaus, nes jos Sužadėtinis Jėzus tą dieną bus nubaustas mirtimi: žmonijos nuodėmės ir dieviškojo teisingumo griežtumas nusvers Jo nenaudai ir paskutinėje agonijoje Jis atiduos Tėvui savo Sielą.

Šios baisios valandos nuojautos vedama, Kenčianti motina apdengia šydu Jėzaus atvaizdą: kryžius paslėptas nuo tikinčiųjų akių. Šventųjų statulos taip pat uždengtos, nes teisinga, kad užtemus mokytojo šlovei tarnams irgi nedera rodytis. Liturgijos aiškintojai mums sako, kad ši kryžiaus uždengimo gavėnios metu ceremonija išreiškia pažeminimą, kuriam pasidavė mūsų Išganytojas, kai turėjo slėptis, žydams norint užmėtyti Jį akmenimis, kaip pasakoja Kančios Sekmadienio Evangelija. Bažnyčia pradeda šį iškilmingą ritualą šeštadienio mišparais prieš Kančios Sekmadienį. Todėl tais metais, kai Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventė būna Kančios savaitę, Dievo Motinos Marijos statula lieka uždengta šydu netgi tą pačią dieną, kai Arkangelas Gabrielius pasveikina ją kaip malonės pilną ir palaimintą tarp moterų.

fsspx.lt