Gavėnia – kovos, kančios ir atgailos metas

Prasideda gavėnia. Šį metą liturgija vadina Quadragesimos – Keturiasdešimtės – vardu. Mūsiškis gavėnios vardas reiškia tiesiog pasninką. Bet pagrindinė gavėnios mintis yra mūsų pasirengimas Kristaus prisikėlimui, kad per jį ir mes prisikeltume.

Yra trys mūsų prisikėlimo sąlygos, kurias gavėnia stato prieš akis, tai – kova, kančia ir atgaila. Ar Kristus nekovojo (su piktąja ir pasaulio dvasia), ar nekentėjo ir nepermaldavo dangaus Tėvo už mus? Krikšto metu mes pažadėjome vesti gerąją kovą, ir kas kovoja, neišvengiamai kenčia. Kova išauga iki dramatiškos įtampos, kada mes pasiryžtame apgailėti senus polinkius, įpročius ir nuodėmes. Toj įtampoj dažnai žvelgiame į kenčiantį Kristų. Didžioji Viešpaties kančia mus jaudina, įkvepia, skatina. O ji buvo permaldos kančia.

Gavėnios laikotarpis prasideda Pelenų trečiadienį, baigiasi Didįjį šeštadienį. Paskutinės keturiolika šio ilgo laikotarpio dienų vadinamos Kančios laikotarpiu. Anksčiau gavėnia prasidėdavo sekmadienį, bet vėliau prie jos buvo prijungtos dar keturios prieš ją einančios dienos, kad iš viso turėtume keturiasdešimt pasninko dienų, nes sekmadieniais pasninkauti nereikia. 

Didysis keturiasdešimties dienų pasninkas, „nustatytas Įstatymo bei Pranašų ir pašventintas paties Kristaus“ (rytmetinių pamaldų himnas), visada buvo ir išlieka svarbiausia gavėnios dalimi. Liturgija nuolat nurodo jį, o gavėnios prefacija primena kiekvienose šio laikotarpio Mišiose. 

Tačiau pasninko laikymasis neatsiejamai susijęs su malda. Kaip ir visos atgailos praktikos, ji aukojama Dievui kartu su Kryžiaus Auka, atnaujinama per kiekvienas Mišias. Kiekvienai gavėnios dienai būdingos savos pamaldos, nes anksčiau per gavėnią visa Romos krikščionių bendruomenė kas dieną susirinkdavo į Mišias. Kitais bažnytinių metų laikotarpiais eilinėmis savaitės dienomis minimos šventųjų šventės; per gavėnią visas tikinčiųjų dėmesys nukreipiamas į Kristaus slėpiniams skirtas šio laikotarpio šventes. 

Kiekviena gavėnios diena baigiama malda už žmones, kuri pradedama žodžiais: „Nusilenkite Dievui.“ Šio metų laiko atgailos charakterį pabrėžia tylintys vargonai. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais kartojamas atgailą išreiškiantis traktas: „Viešpatie, ne pagal mūsų nusižengimus atlygink mums.“ Per pamaldas neskaitoma Gloria ir Aleliuja, kunigo ir patarnautojų rūbai violetiniai, o diakonas ir subdiakonas vietoj džiaugsmą simbolizuojančių dalmatikos ir tunikos vilki paprastus arnotus.

Kančios mąstymo malda yra kryžiaus keliai, kuriuos taip gyvai skatina sekti gavėnios liturgija.

Maistas per gavėnią

Pagal 1983 metų Kanonų teisės kodeksą, privaloma susilaikyti nuo mėsos kiekvieną penktadienį tiek per gavėnią, tiek kitais metų laikais, o Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį (Lietuvoje – taip pat Kūčių dieną) – susilaikyti nuo mėsos ir pasninkauti.

Tačiau katalikai gali laikytis senesnės pasninkavimo ir susilaikymo tradicijos, kuri anksčiau buvo privaloma visai Bažnyčiai:

- Pelenų dieną, visus gavėnios penktadienius ir šeštadienius: pasninkas ir susilaikymas nuo mėsiškų valgių. Tai reiškia – trys valgiai be mėsos, kuomet vieną kartą per dieną galima valgyti iki soties ir du kartus lengvai užkąsti (tarp valgių užkandžiauti negalima).

- Gavėnios pirmadieniais, antradieniais, trečiadieniais (išskyrus Pelenų dieną) ir ketvirtadieniais: pasninkas ir dalinis susilaikymas nuo mėsiškų valgių. Tai reiškia – trys valgiai, kuomet vieną kartą per dieną galima valgyti iki soties ir du kartus lengvai užkąsti (tarp valgių užkandžiauti negalima, tačiau pagrindinio valgio metu mėsa leidžiama).

Šiomis pasninko ir susilaikymo dienomis ir sriubos verdamos be mėsos.

Sekmadieniais, žinoma, nereikia pasninkauti nei susilaikyti nuo mėsos – net ir gavėnios metu sekmadieniais minimas pirmiausia garbingas Jėzaus Prisikėlimas.

Pasninkas ir susilaikymas nuo mėsos baigiasi po Velykų vigilijos Mišių Didįjį šeštadienį.

Parengtą pagal maldyną „Tikiu Dievą“ (parengė kun. Stasys Yla, Čikaga, 1964), www.lkbkronika.lt, www.fsspx.lt, www.fisheaters.com.