Vytautas Radžvilas. Šeštoji V. Putino kolona – stipresnė už penktąją

propatria.lt nuotr.

Visą V. Radžvilo kalbą, pasakytą š. m. vasario 1 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje įvykusiame Vilniaus Sąjūdžio surengtame prezidentų A. Smetonos ir J. Žemaičio minėjime, rasite – ČIA.

Oficialioji Lietuvos propaganda nepavargsta demakuodama Lietuvoje veikiančią penktąją V. Putino koloną. Žmonių, tiesiai prašančių Vladimirą Vladimirovičių „įvesti tvarką“, Lietuvoje iš tiesų esama. 

Jie tai daro atvirai, nesislapstydami. Todėl pelnytai užsitarnauja niekinamą „penktosios kolonos“ vardą. Tačiau sutelkus dėmesį tik į ją nepastebima ar nenorima matyti, kad šalyje veikia ir šeštoji to paties V. Putino kolona. Ji skiriasi nuo atvirai veikiančios penktosios kolonos tuo, kad veikia ne tik prisidengusi provakarietiškais šūkiais ir „europinių vertybių“ širma, bet ir mėgsta demonstratyviai plūsti V. Putiną. Bet kažkodėl daro kaip tik tai, ko jam reikia.

Lietuvos laisvės kovų, partizaninio pasipriešinimo judėjimo ir jo iškiliausių vadų, tautiškumą okupacijos metu mėginusių išsaugoti šviesuolių ir Sąjūdžio nuolatinis ir kryptingas šmeižimas bei menkinimas vyksta visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau dabar jis įgijo niekada nematytą – masinės Lietuvos laisvės ir pačios kovos už Laisvę idėjos diskreditavimo kampanijos – pobūdį. 

Į šią Lietuvos valstybės lėšomis dosniai finansuojamą ir net premijomis palaistomą kampaniją įsitraukė gausūs politiniai, akademiniai ir žiniasklaidos sluoksniai. Reikėtų daug vargti, kad galėtum rasti kitą šalį, kurios intelektualinis ir politinis „elitas“ taip entuziastingai kastų duobę savo valstybei griaudamas kertinius idėjinius jos egzistavimo pagrindus.

Koks sutapimas: ši moralinio ir politinio Lietuvos valstybės su(si)naikinimo kampanija lyg tyčia sustiprėjo ir įgijo neregėtą mastą itin pavojingu laiku. Kai pamažu irstant Europos Sąjungai ir trūkinėjant euroatlantiniams ryšiams Lietuva geopolitiniu ir saugumo požūriu tapo kaip niekad pažeidžiama. Dezinformuojama ir demoralizuojama visuomenė „nekaltai“ ir „meniškai“ įtikinėjama, kad tikroji laisvė esanti „laisvė nekovoti už prakeiktą laisvę“, sėjamas pasimetimas ir bevališkumas – bet juk visa tai jau matyta. 

Kuriama netikrumo ir pasimetimo, kai net laisvės kova paverčiama „prieštaringa“, atmosfera daug kuo primena anos Respublikos saulėlydį ir katastrofos išvakarėse visuomenėje vyravusias nuotaikas. Kyla klausimas: kam ruošiamasi? Ir ar nenutiks taip, kad ne vieno aršiausio V. Putino kritiko krūtinę papuoš jo paties įteiktas ordinas? Už didelį indėlį ir nuopelnus šalinant „didžiausios XX amžiaus geopolitinės katastrofos“ padarinius?