Tikros iš šeimų paimtų vaikų istorijos, nutikusios Lietuvoje

laisvavisuomene.lt

Dalijamės septyniomis vaikų paėmimo iš šeimų istorijomis, kurios įvyko Lietuvoje, prasidėjus vaiko teisių apsaugos reformai. Šios istorijos nėra atsitiktinės – tai žmonių tragedijos, iliustruojančios sistemines, pasikartojančias pareigūnų klaidas, kurias lemia ydingas teisinis reguliavimas ir bendras sistemos nepasiruošimas. 

Tai tik dalis istorijų, kurias surašė vaiko teisių apsaugos sistemoje dirbanti specialistė.

Tiek istorijų dalyvių, tiek pačios pasakotojos asmens duomenų atskleisti negalime dėl teisinių konfidencialumo reikalavimų ir asmeninių priežasčių. Tačiau jos yra tikros – tikrieji pasakotojos vardas, pavardė, pareigos mums žinomi.

Klysta tarnybos, bet baudžiami tėvai

Viena motina kreipėsi į gydytojus pastebėjusi, kad jos kūdikis tapo vangus, nevalgo, keistai riečiasi… Gydytojai taikė įvairų gydymą, bet situacija negerėjo. Sunerimusi mama kreipėsi į specializuotą ligoninę. Priėmimo gydytoja pradėjo kalbėti, kad gali būti kūdikio sukrėtimo sindromas ir pranešė vaiko teisių tarnybai. Nedelsiant buvo iškviesta policija, motinai uždėti antrankiai ir ji išvežta į sulaikymo vietą. Gydytoja išsigando tokios reakcijos ir tada dar kartą atidžiai įsigilino į vaiko ligos simptomus, padarė papildomus tyrimus. Vaikui buvo nustatytas meningitas, kuris buvo netinkamo ankstesnio gydymo komplikacija.

Ir kūdikis, ir motina patyrė neįsivaizduojamą siaubą, psichologinį smurtą, o motina – dar ir laisvės apribojimą. O viso to priežastis – neatsakingas medikės elgesys ir klaidingai nustatyta pirminė diagnozė. 

Abstrakti formuluotė „nesaugi aplinka“, kai nėra jokios tiesioginės grėsmės vaiko sveikatai ir gyvybei – pretekstas atimti vaikus.

Rajoniniame mieste gyvenanti šeima, kurioje auga du vaikai (6 m. ir 9 m.), nusprendė vykti gyventi į užsienį. Nupirko lėktuvo bilietus, sutarė dėl gyvenimo ir darbo užsienyje. Norėdama atsisveikinti su draugais ir giminėmis, šeima išvakarėse suruošė išleistuves: pasikvietė juos pas save, kartu kepė šašlykus, gėrė alų, buvo ir stipresnių gėrimų. Išleistuvės vyko lauke, tarp suaugusių svečių lakstė vaikai. Tai nepatiko kažkam iš aplinkinių namų gyventojų ir jie iškvietė policiją bei vaiko teisių tarnybą. Atvykę pareigūnai tėvus ir svečius tikrino alkotesteriu. Kadangi visi buvo kažkiek išgėrę, aplinka vaikams buvo pripažinta nesaugia ir vaikai paimti iš šeimos, o tėvai apkaltinti vaikų nepriežiūra. Po kiek laiko vaikai grąžinti, bet sugriuvo ne tik visi šeimos planai išvykti – jie buvo priversti užsibūti Lietuvoje ilgiau nei planavo, vaikai patyrė didžiulį išgąstį.

Tiek tėvai, tiek jų svečiai pasipiktino tokiais protu nesuvokiamais tarnybų veiksmais, požiūriu į vaiką – kaip į kilnojamą daiktą. Natūralu, kad pasitikėjimo savo valstybe, kaip norinčia padėti šeimoms ir vaikams, nebeliko… 

Išklausomas tik vaikas, nekreipiamas dėmesys į šeimos santykių dinamiką

Paauglė susipyko su tėvu, nes jis prieštaravo, kad nepilnametė dukra nakvoja pas draugą, dar ir gerokai vyresnį už ją. Supykusi dukra tiesiog VTAĮT primelavo to, kas jai pirmiausia šovė į galvą: kad tėvas prekiauja narkotikais, užsiima kontrabanda, turi ginklų. Į namus nedelsdami atvyko kriminalistai, buvo atlikta krata. Savaime suprantama, kad nieko panašaus, kuo buvo šeima apkaltinta, rasta nebuvo. Tačiau mergaitė vis tiek buvo paimta ir patalpinta į globos namus.

Tarnybos paauglės žodžius traktavo kaip vienintelius teisingus toje situacijoje, apkaltino tėvą psichologiniu smurtu, nebuvo dedama jokių pastangų gilintis į situaciją ar atstatyti tėvų ir paauglės dukros tarpusavio santykius – mergaitė buvo tiesiog paimta. Ši šeima negerianti, tvarkinga, augina dar 3 vaikus. Šis įvykis sukėlė šeimoje didžiulę krizę, visi įsitempę, sutrikdyti ne tik paauglės dukters santykiai su tėvu, bet ir su mama.

Galima spėlioti, kaip tokia situacija paveiks tėvų autoritetą kitų vaikų akyse ir su kokiais psichologiniais sunkumais dėl tokios tarnybų intervencijos jie susidūrė ir dar susidurs, kokių pasekmių šis įvykis turės paauglės dukros tolimesniems santykiams su tėvais. 

Kreipiamasi pagalbos pas specialistus – atimamas vaikas

Viena mama, manydama, kad jos vaikas yra itin aktyvus, jį nuvedė į Psichologinę pedagoginę tarnybą konsultacijoms. Vaikas ten dirbančiai psichologei pasakė, kad nuo tėvo gavo diržu. Po savaitės vaikas buvo paimtas iš šeimos ir pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Sukrėsti bei išsigandę tėvai į klausimus, kada jis bus baigtas, išgirsdavo abstraktų „laukite“. Jaunesnis to vaiko broliukas visą mėnesį negalėdavo užmigti, nes buvo įpratęs vakare pažaisti su broliu. Mama matydavo savo vaiką tik per langą mokyklos kieme.

Visą tą laiką visi šeimos nariai išgyveno didžiulį stresą, mama turėjo gerti nemažai raminamųjų vaistų. Rugpjūtį pagaliau buvo priimtas teismo sprendimas: „smurto nebuvo“.

Pirmus du kartus teisme psichologė nesugebėjo vaiko prakalbinti – jis tylėjo. Vaiką grąžinus, socialinei darbuotojai vaikas pasisakė pamelavęs, nes tėtis neleido pažaisti kompiuteriu.

Sukrėsti tėvai labai gailėjosi savo sprendimo kreiptis pagalbos į Psichologinę pedagoginę tarnybą. „Kad mes dar kada nors kur nors kreiptumės pagalbos!“, – taip valstybės institucijomis, turinčiomis teikti pagalbą, jie yra nusivylę.

Tokiais precedentais tik pabloginama daugelio kitų vaikų situaciją, nes nemažai tėvų jau dabar bijo kreiptis pagalbos, nors jos reikia. Tokie atvejai iliustruoja, kad izoliuotai aiškinantis situaciją tik iš vaiko pozicijos sumenkinama santykių šeimoje dinamika: vaikas nesusivokdamas situacijoje melavo apie smurtą, taip išreikšdamas pyktį tėvui, tikėdamasis, kad toks melas leis jam žaisti kompiuteriu netrukdomai.

Tačiau specialistai priėmė vaiko melą kaip objektyvią informaciją. O juk vaiko ir šeimos situacija būtų pagerėjusi, jei profesionalai būtų žiūrėję į šeimą kaip į visumą, kaip į savireguliacinę sistemą (tai juk elementarios žinios apie šeimą, kurias privalo turėti visi sistemoje dirbantys), o įstatyme būtų reikalaujama psichologams kreiptis į tarnybas tik tuo atveju, kai pagalba visai šeimai baigėsi tikrai nesėkmingai, kai smurtas iš tikrųjų vyko ir tėvai visai nepajėgūs keisti savo elgesio ir yra reali grėsmė, kad smurtas toliau vyks.

Esant esamam įstatyminiam reguliavimui – tokios situacijos gali kartotis, o į jas patekusių vaikų ir šeimų situacija po pareigūnų intervencijos dar labiau pablogėti, kaip kad atsitiko šiuo atveju. 

Pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai negresia, tačiau įstatyme esanti formuluotė „pavojus saugumui“ leidžia paimti vaiką tarnybų darbuotojams patiems įvertinus situaciją – nesvarbu, kad neobjektyviai

Miestelyje vyko krikštynos. Iš bažnyčios tėvai ir vaikas su svečiais nuvyko į kavinę. Kavinės savininkai buvo susipykę su kaimynais. Kaimynai įvertino situaciją, kad susiklostė palanki proga „suvesti sąskaitas“ ir atgrasyti kavinės klientus. Jie iškvietė policiją. Policijos pareigūnai, pamatę, kad nėra jokių viešosios tvarkos pažeidimų – tiesa, yra vaikas – išvyko, vietoj savęs atsiųsdami vaiko teisių tarnybą.

Per tą laiką išsigandusi motina su vaiku išvyko pas savo seserį. Vaiko neradę vaiko teisių specialistai  valandą laiko kamantinėjo tėvą siekdami sužinoti, kur yra motina su vaiku. Tėvas išsisukinėjo, nesakė, bet po to pabūgo gąsdinimų ir nurodė adresą. Vaiko teisių specialistai nuvyko nurodytu adresu, rado kiek išgėrusią motiną, visai blaivią jos seserį ir jau miegantį vaiką. Tarnybos darbuotojai tiesiog pažadino vaiką, paėmė jį ir išvežė į vaiko globos centrą. Tai įvyko Lietuvoje, praeitų metų vasarą, pačioje įstatymo įsigaliojimo pradžioje.

Draudimas paimti vaiką, kai jų sveikatai ir gyvybei nekyla realus pavojus – būtinas

Globos įstaigoje apsigyveno mama su trimis vaikais, kad per metus praeitų motinystės įgūdžių lavinimo programą, o po to susirastų būstą ir galėtų su vaikais gyventi nepriklausomai. Motina nuoširdžiai rūpinosi vaikais, vienas lankė darželį, kitas mokyklą, trečiuoju, mažiausiu, rūpinosi  mama, pati gamindavo pietus, laukdavo vaikų. Ji buvo prižiūrima 24 val. per parą. Kadangi jos santykiai su darbuotojomis buvo geri, mama atsivėrė, išsipasakojo, kad anksčiau vartojo narkotikus ir dar nėra atsisakiusi šios priklausomybės. Darbuotojos su mama sudarė planą, kad motinai būtų gerai vykti į specializuotą reabilitacijos centrą, kur ji galėtų būti su vaikais ir gauti specializuotą pagalbą, padedančią įveikti priklausomybę.

Kadangi patekimas į tuos globos namus vyko per VTAĮT, įstaiga informavo apie parengtą planą VTAĮT, kad mergina nuo pirmadienio vyks į reabilitacijos centrą. Tačiau plano vykdymui sutikimo negavo, o VTAĮT darbuotojai atvyko į įstaigą penktadienio vakarą ir tiesiog išsivežė vaikus. Įstaigos darbuotojos bandė įtikinėti VTAĮT darbuotojus, bet šie neklausė. Vaikus nuvežė į kitą miestą tėvui, ką tik išėjusiam iš kalėjimo ir gyvenančiam su geriančia savo motina. Vaikų aplankyti atvykusi socialinė darbuotoja nedelsiant juos išvežė į globos centrą. Vaikų motina, nusivylusi visais, pykdama ant globos įstaigos darbuotojų ir savęs, kad atsivėrė apie priklausomybę, būdama gilioje krizėje išėjo iš globos įstaigos ir dingo…

Praneši apie nusikaltimą prieš savo vaiką – nusikaltėliu tampi pats

Viename Lietuvos miestų gyveno šeima: mama, sugyventinis, dvi dukros (7 ir 10 m. – pirmoji dukra iš ankstesnės santuokos). Mama (išsilavinusi, dirbanti gerai apmokamą darbą) pastebėjo, kad pasikeitė dukrų elgesys, ir nuvedė jas pas psichologę. Ši po 2 konsultacijų pasakė, jog įtaria seksualinį smurtą. Psichologė pranešė VTAS. Mama išvarė sugyventinį (vėliau jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn). Tačiau mergaitės buvo nuvežtos į „Užuovėją“ į Vilnių. Ten apklausos metu mergaitės papasakojo apie seksualinį smurtą, be to, klausinėjant labiau pasisakė, jog mama ir močiutė pliaukštelėdavo joms rankomis per užpakalius. VTAT įvertino, kad tai – II grėsmės lygis ir abi mergaites po kurio laiko paėmė. Kadangi ir močiutė buvo „smurtavusi“, o kitų artimų giminių nėra, tai mergaites patalpino į globos namus. Anot atvejo vadybininkės, tarp vaikų ir mamos – artimas ryšys; mergaitės labai judrios; mama pati kreipėsi pagalbos, įtarusi nusikaltimą, bet nusikaltėle tapo pati: turėjo sumokėti piniginę baudą ir buvo paimti vaikai.