Laima Kalėdienė. Kodėl kalbininkai tokie senamadiški?

Verslas pageidauja įteisinti nelietuviškus, visų pirma angliškus, juridinių įmonių pavadinimus. Prieš rinkimus politikai tuo ypač susirūpino, todėl Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pačią pirmą naujųjų 2019 m. metų darbo dieną, sausio 3, iš ankstyvo ryto paskelbė klausymus dėl siūlymų keisti Valstybinės kalbos įstatymo 16 ir Civilinio kodekso 2.40 straipsnius. Tiesa, dalyvavo tik du komiteto nariai, Julius Sabatauskas ir Irena Hasse, bet, tikriausiai, pakanka. Jau nuspręsta. 

Dar 1995 m. priimto Valstybinės kalbos įstatymo 16 straipsnis, apeliuodamas į VLKK nutarimus, numato, kad Lietuvoje registruojamų įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai (šiais laikais turėtų būti juridinių įmonių pavadinimai) sudaromi iš lietuviškų arba iš antikinių kalbų žodžių, taip pat iš į juos panašių dirbtinių darinių. Keblumų kyla dėl tarptautinėje lotyniškoje abėcėlėje esančių „tų trijų raidžių – x, w, q“, kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje, ir kitų kalbų, visų pirma, anglų, vartojimo. 

Norint „palengvinti“ problemos sprendimą, ją galima padalinti. Pavyzdžiui, viename įstatyme aptarti lietuviškus pavadinimus, o kitame – nelietuviškus. Ir šuo nesulos dėl tos anglų kalbos. Juk valstybinė kalba lietuvių, tai esą Valstybinės kalbos įstatymas ir turįs reglamentuoti tik lietuvių kalbos vartojimą, o kitų kalbų vartojimą apibrėšią kiti įstatymai. Tiesa, naujoji Valstybinės kalbos įstatymo redakcija jau bus priimta kaip konstitucinio įstatymo, bet juk dabar jis dar ne konstitucinis, todėl pats laikas jį keisti! Esą tai, kad Konstitucinis Teismas dar 1999 m. yra išaiškinęs, kad lietuvių kalba privalo būti vartojama visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, dar nereiškia, kad ir juridinių asmenų pavadinimai turį būti lietuviški ar į juos panašūs – būtent dėl jų KT juk nėra pasisakęs. Antroji problemos sprendimo dalis perkeliama į Civilinį kodeksą – siūloma keisti 2.40 straipsnį taip, kad jame jau būtų galima įteisinti ir nelietuviškus pavadinimus – kuo čia dėtas Valstybinės kalbos įstatymas?! Tiesiog imti ir parašyti, kad juridinių asmenų pavadinimai gali būti tiek lietuviški, tiek ir nelietuviški. Tiesa, tampa neaišku, kaip susieti su Valstybinės kalbos įstatymu, kuriame rašoma apie lietuviškų pavadinimų darybos principus. Bet užtat aišku, kieno vietoje šis įstatymas paliekamas. 

Ir kodėl tie kalbininkai tokie senamadiški? Kaip VLKK Kalbos politikos pakomisės narė tą pačią sausio 3 d. dalyvavau „Žinių radijo“ pokalbyje su Lietuvos verslo konfederacijos prezidentu Valdu Sutkumi. Ką man sakyti, kai konstatuojama, kad „Birštono vandenims“ Omane, o „Žemaitijos pienui“, rodos, Kinijoje kyla nenugalimų sunkumų dėl pavadinimų? Kas esą išmokys visą Kiniją lietuviškai? Persigandau, gal tikrai geriau būtų „Birs Water“ arba „Loanland Milk Production“? O ką tiems startuoliams be anglų kalbos – tik Bezdonyse ir startuoti. Dar buvo pasiūlyta apsidairyti mieste – „Barclays“, „Coca Cola“, „Pepsi“ – tikrai, tik aklas gali tų iškabų nematyti. Nebeatsimenu, ar spėjau pasakyti, kad tai prekių ženklai, kurių kalbos niekas nereglamentuoja. Buvo nupiešta tragiška ateitis - tie, kas nori savo įmones registruoti angliškais pavadinimais, jau dabar tai daro ne Lietuvoje, ir darys vis dažniau, nes daugelyje šalių nėra kalbos ribojimų. Ir tas tris raides įsirašo. Paaiškėjo, kad pavadinimai turi būti tik angliški, kitaip verslas sustos arba emigruos. Maždaug taip. Turėjau pasijusti kaip iškasena, dinozaurų fosilija.   

Mažai spėjau pasakyti savo argumentų, nes daug kas buvo pasakyta ad hoc, todėl man norisi paaiškinti, kodėl tie kalbininkai vis laikosi įsikibę kažko senoviško. Ne visi, bet „tie“, kurie laikosi. Todėl, kad kalba neatsiejama nuo tautinės savimonės, o ketvirtadalis, gal net trečdalis tautos emigravo. Taip, kita emigravimo priežastis yra nepakankamai aukštas pragyvenimo lygis, daug priklausantis nuo verslo. Kita vertus, fiziškai nesant žmonių prastėja ir verslo sąlygos. Štai taip patriotizmas susiejamas su verslu. 

Kaip rodo tiek debatai dėl pavadinimų, tiek ir balsavimas kojomis į anglijas, daug kam gėda būti lietuviais. Vos atgavę nepriklausomybę norėjome būti europiečiais kaip visi, o dabar anglų kalba jau tampa priedanga nuo savo šalies siekiant, kad neatpažintų, neidentifikuotų kaip kokių neišsilavinusių kaimiečių lietuvių. 

Tikriausiai reikės rasti kompromisą ir dėl tų trijų raidžių, ir dėl nelietuviškų pavadinimų. Norėtųsi, kad ne iš gėdos dėl lietuvių kalbos. Ačiū Dievui, kad spėjome priimti gerą Konstituciją.

Kiek kartų lietuviai buvo beprarandą savo kalbą, beveik jau jos netekę. Prieš šimtmetį vos vos pavyko išsilaikyti: lenkų kalba sparčiai plito Lietuvoje taip, kaip dabar anglų – ja kalbėjo išsilavinę, pasiturintys žmonės. Daugelio tautų istorija rodo, kad itin ženklių procesų gali įvykti pasikeitus vos dviem kartoms – sociologijoje tai tėra 40-50 metų.