Vytautas Sinica. „Jeigu remiate lietuvių tautos nepriklausomybę, jūs esate nacionalistai!“

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 

www.respublika.lt 

2019 m. Vasario 16-ąją jau 101-ąjį kartą bus minimas mūsų valstybės atkūrimo gimtadienis ir švenčiama Tautos laisvė, dėl kurios išsaugojimo iki šiol turime kovoti kiekvieną dieną. Šią Vasario 16-ąją bus minimas ir 70-asis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos jubiliejus. Patriotiškai nusiteikęs jaunimas kviečia visus Lietuvos žmones paminėti šią reikšmingą datą Liepsnų maršu nuo Aušros vartų. Dalinamės „Respublikos“ visu pokalbiu su šių metų eitynes organizuojančio sambūrio „Pro Patria“ pirmininku Vytautu Sinica.

- Savivaldybės leidimas Vasario 16-osios eitynėms kiekvienais metais tapdavo sudėtingu iššūkių visuomenininkams. Šiemet pavyko šį pirmą etapą įveikti daug sėkmingiau. Kaip manote, kodėl?

- Sunku atspėti. Pernai savivaldybė leidimo nedavė, tačiau renginys vis tiek įvyko ir praėjo taikiai, be agresijos ir konfliktų. Savivaldybė galėjo suvokti, kad priešinasi savo pačių susikurtam baubui. Kita vertus, dabar leidimo prašo kiti žmonės, pristatyta kiek kita koncepcija. Taip pat kreiptasi palyginti anksti. Pagaliau, matome didelį visuomenės suaktyvėjimą šį rudenį. Gal ir savivaldybėje prieš artėjančius rinkimus nesinori kurti konfliktų lygioje vietoje su nepriklausomybę švęsti norinčiais piliečiais. Sunku paaiškinti, kodėl administracija vykdo savo pareigas, o ne jas boikotuoja (šypsosi).

- Kuo savo koncepcija skirsis „Pro Patria“ organizuojamos eitynės - kokią žinutę siųsite žmonėms?

- Žinutės yra dvi. Pirma, švenčiame modernią tautinę Lietuvos valstybę, laisvą nuo bet kokių okupacijų ir federacijų. Antra, atiduodame pagarbą tą laisvą valstybę nuo jos sukūrimo gynusiems rezistentams, ypač pokario partizanams, kurie 1949 metais – kaip tik prieš 70 metų – paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją ir sukūrė pogrindinę valstybę. Jonas Žemaitis-Vytautas jau seniai pripažintas jos prezidentu, šiandien valstybės vadovu pripažintas ir iš jo faktiškai pareigas perėmęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Be šio etapo nebūtų jokių prielaidų nei Sąjūdžiui, nei nepriklausomai Lietuvai. Taigi eitynės remiasi trimis stulpais - pagarba rezistentams, kurie šiandien ne tik gerbiami, bet ir aktyviai juodinami mūsų visuomenėje, pagarba suverenios Lietuvos valstybės idėjai ir troškimu, kad lietuvių taut air valstybė išliktų amžinai.

- Vyresnio amžiaus žmonės kartais linkę kaltinti, esą jaunimas nesupranta laisvės ir Nepriklausomybės kainos, jos neįvertina, todėl nėra patriotiški. Kaip pavyksta uždegti jaunimo tarpe tą neabejingumo tam, kad vyksta mūsų valstybėje?

- Kaip pavyksta – dar pamatysime. Nemanau, kad jaunimas yra mažiau patriotiškas. Faktas, kad jaunimas yra mažiau politiškas nei vyresni žmonės, visame pasaulyje jaunimas mažiau balsuoja, mažiau dalyvauja ir domisi. Jaunystė daugumai yra laikas rūpintis savęs kūrimu ir savo asmeniniu gyvenimu. Žmogiškai tai suprantama, bet vis tiek reikia visomis išgalėmis skatinti domėjimąsi tautos ir valstybės reikalais. Tą turėtų daryti visų pirma mokykla (tėvai yra patys įvairiausi ir namie ugdo įvairiausias vertybes), bet po nepriklausomybės atkūrimo tai daroma atmestinai, patriotizmo ir tautiškumo tarytum gėdijamasi, jis nei ugdomas nei akcentuojamas, keičiamas pilietiškumu (kuris yra reikalingas, bet tik kaip papildas, o ne kaip pakaitalas). Šiandieninėje mokykloje patriotiškumo ugdymo yra tiek, kiek jo atsiranda pačių mokytojų, pirmiausiai istorijos mokytojų, iniciatyva. 

Norėčiau pastebėti, kad daugėja nevyriausybių iniciatyvų, kurios ugdo pagarbą partizanams ir meilę Lietuvai, kariuomenei. Tai sveikintina. Prie lietuvių tautinio sąmonėjimo prisidėjo ir Rusijos agresijos sukelta tragedija Ukrainoje. Kas piktina, tai kad toliau gyvename savotiškame sovietiniame žodyne. Sovietmečiu baisusis keiksmas buvo „buržuazinis nacionalistas”. Šis visiškai melagingas mąstymas, kad nacionalizmas yra kažkas blogo ir agresyvaus, skleidžiamas iki šiol. Nebesakoma „buržuazinis“, bet vis dar sakoma „nacionalistas“ su neva diskredituojančia potekste. To pilna visa žiniasklaida.

Turiu visiems naujieną! Jeigu remiate Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktus, jeigu remiate lietuvių tautos nepriklausomybę, jūs esate nacionalistai! Galite būti liberalus ekonomikoje ir netgi moralėje, tačiau jeigu pritariate, kad lietuvių tauta turi turėti ir pati valdyti savo valstybę, jūs esate nacionalistas. Nes nacionalizmas kaip doktrina skelbia – kiekviena to siekianti tauta turi turėti valstybę ir pati save valdyti. Tiek prie Vasario 16-osios, tiek ir prie Kovo 11-osios akto atvedę tautinio atgimimo sąjūdžiai buvo vienareikšmiškai nacionalistiniai judėjimai. Visa rezistencija – nuo 1918-1920 metų savanorių iki Sausio 13-osios gynėjų buvo nacionalistinė. Žmonės ėjo, jeigu prireiks, mirti, kad tauta galėtų gyventi laisvai savo valstybėje. Tai yra sukrečianti, bet kartu labai vienijanti idėja. Turime didžiulį bendrą vardiklį. Tik nereikia bijoti „nacionalizmo“ žodžio, priešingai, išgirdus jį išdidžiai iškelti galvą.  

- Šie keli mėnesiai Lietuvos visuomenei buvo įtempti ir privertė į gatvėse ar kitokias protesto formas kilti įvairių sričių atstovus. Nors iki šiol lietuviai buvo kritikuojami dėl pilietiškumo stokos, esą valdžią kritikuoja virtuvėse, tačiau ginti savo teisių ir vertybių nepasivargina. Kas pasikeitė ir lėmė tai, kad nebenorime tyliai kentėti neteisybės? 

- Manau, kad svarbiausias veiksnys buvo tai, kad tiesiogiai paliesti sakralūs dalykai. Vaikai yra pats brangiausias dalykas pasaulyje kiekvienai tautai. Tik idealistai miršta už principus, bet beveik visi tėvai buvo ir bus pasiruošę mirti už savo vaikus. Tai, kad Seimas su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija faktiškai įteisino itin paprastą ir perteklinį vaikų atiminėjimą iš tėvų, yra makabriška ir negalėjo būti toleruojama. Nesu tikras, kad ir šiandien Seimas supranta, su kuo susidūrė. Jeigu nebus priimtos virš penkiasdešimties Seimo narių užregistruotos (ar atitinkamo turinio) pataisos, sustabdančios šį vaikų atiminėjimą, tėvai tikrai neatsitrauks, jų neviltis ir pyktis tik augs. Vargu, ar Seimo tikslas yra destabilizuoti valstybę. 

Galbūt ne toks universalus, bet lietuvių tautiniam charakteriui ypač jautrus yra miško, apskritai gamtos naikinimo klausimas. Nuo amžių miškas lietuviui yra sakralus. Gyvenant savo virtualius gyvenimus XXI amžiuje gali atrodyti, kad taip nebėra, bet pamatėme, kad ta sakrali pagarba niekur nedingusi. Pagaliau ji pagrįsta. Dar prieš kelis metus Lietuvos miškai buvo pripažinti saugomais geriausiai pasaulyje. Pradėjus matuoti urėdijų veiklą pelnu (taigi, tiesiai kalbant, kirtimais) tai neišvengiamai sugriaunama. Esu tikras, kad ir miškų klausimu tauta neatsitrauks, kad ir kiek iš protestuotojų juoktųsi šio sentiment neturintieji. Atitinkamai, atkreipkite dėmesį, kaip nieko nevyksta ir nevyks dėl ne mažiau svarbaus migracijos klausimo. Seimas faktiškai pritarė Jungtinių Tautų migracijos paktui, sakančiam kad migracija turi būti reguliari, kone žmogaus teisė. Ir nieko, ramu. Kodėl? Nes migracijos klausimas yra tolimas ir abstraktus, egzistenciškai grėsmės čia žmonės dar nejaučia. 

Tačiau noriu pabrėžti, kad šis šventinis deglų žygis nėra protestas prieš nieką. Matome problemas valstybės gyvenime, tačiau manome, kad sutelkti visuomenę švęsti nepriklausomybę galima tik tuo atveju, jeigu tai bus iš tiesų šventė, o ne protesto demonstracija. Taigi kviečiame švęsti tautos nepriklausomybę ir pagerbti už ją sudėtas aukas. Jeigu visuomenės suaktyvėjimas prie to prisidės – puiku.

- Ar galima sakyti, kad tai signalizuoja apie rimtus pokyčius ne tik visuomenės savimonėje, bet ir visoje valstybėje?

- Tikrai anksti taip sakyti. Mes tų pokyčių tikimės ir norime daugiau ir labiau tautos ir valstybės likimu besirūpinančių piliečių. Norėtume ir bandome prie to prisidėti. Kiek klausausi vyresniųjų pasakojimų, apie 2000-uosius metus situacija šia prasme buvo siaubinga, visi džiaugėsi augančia ekonomika ir valstybės reikalai mažai kam rūpėjo. Šiandien situacija jau kitokia. Pasaulyje kyla milžiniška antiglobalizmo banga, o Lietuvoje patriotizmas akivaizdžiai grįžta į madą. Kviesdami švęsti Vasario 16-ąją, tikimės tą patriotizmą sužadinti dar labiau. Būsiu laimingas, jei pamatę šių metų eiseną, kitąmet prie jos prisijungs šiandien dar nedrįstantys tą padaryti žmonės.