Vytautas Radžvilas. Apie Prancūzijos revoliuciją ir dabartinės ES pabaigos ženklus

propatria.lt nuotrauka 

Baigiantis metams sulaukėme ypač vertingos jų politinių rezultatų apžvalgos, kokia tapo iš tiesų Lietuvos žiniasklaidos padangėje retas ir išskirtinis V. Rachlevičiaus straipsnis.

Garsioji politikos filosofė H. Arendt teigė, kad skiriamasis ideologinio mąstymo bruožas yra aklumas net akivaizdžiausiems tikrovės faktams. Proto sutemų akimirka stoja tada, kai ideologiniai pasaulio vaizdiniai galutinai užtemdo tikrovę ir sunyksta ne tik jais įtikėjusių socialinių klasių, politikų ir valstybių vadovų gebėjimas blaiviai ir savikritiškai mąstyti, bet apmiršta net elementarus galintis išgelbėti nuo nelaimės savisaugos jausmas. Šio jausmo užgesimas yra pabaigą ir artėjantį žlugimą pranašaujantis ženklas. Apakintieji ideologijos negirdi, o ir nenori klausyti, net geranoriškiausių ir įtikimiausių įspėjimų ir patarimų. TSRS vadovybė įvedė kariuomenę į Afganistaną taip ir neįstengusi patikėti puikiai informuotos žvalgybos suteiktomis grėsmingomis žiniomis, kad pusiau feodalinėje šalyje nėra ir negali būti jokio gausaus ir trokštančio išsilaisvinti nuo pavergėjų proletariato, nekantriai laukiančio jam turinčios suteikti „brolišką internacionalinę pagalbą“ užsienio įsibrovėlių armijos. Kiek vėliau JAV vadovybė panašiai nepatikėjo, kad gentinėse islamo šalių visuomenėse nėra jokių demokratijos išsiilgusių visuomenės sluoksnių, todėl įsiveržė į tą patį Afganistaną ir surengė „arabų pavasarius“ virtinėje to regiono šalių. Ideologinio aklumo ir jo nulemtų avantiūrų rezultatas – TSRS nebėra, o JAV, po komunizmo sistemos žlugimo lyg ir pretendavusi į Romos imperijos vaidmenį XXI a. pasaulyje, ja tikrai netaps.

Ta pati – ideologinio apakimo liga – užklupo ES ir Lietuvą. Nenoras atvirai ir drąsiai žvelgti į tikrovę lemia, kad tokie kaip V. Rachlevičiaus straipsniai mūsų žiniasklaidoje yra beveik neįtikėtina retenybė. Autorius pasako tai, kuo dar negali patikėti ir ko juo labiau nedrįsta pasakyti ištisa armija „laisvų ir nepriklausomų“ politologų ir žurnalistų: ES, į kurią buvo veržtasi kaip į kone amžiną saugumo ir gerovės uostą, jau nebėra. Tokia ES – tik ideologinis miražas. Ji žlunga akyse – ir ne bet kaip. Ją degina vis labiau įsiplieskiantis ir visoje Europoje plintantis „geltonųjų liemenių“ tipo revoliucijų gaisras. Prancūzijoje vykstančių „geltonųjų liemenių“ sukilimo mastą ir jo reikšmę ES ateičiai Lietuvos žiniasklaidoje stengiamasi sumenkinti vaizduojant jį tik kaip „neatsakingų populistų“ organizuotus smurtingus, bet apskritai įprastus gatvės protestus. Paniškai vengiama net paties žodžio „revoliucija“. Kad ši revoliucija neišvengiama, buvo akivaizdu jau E. Macrono iš pažiūros triumfališkai laimėtų Prancūzijos prezidento rinkimų išvakarėse. Artėjanti tariamai triuškinama jo pergalė prieš „populistę“ M. Le Pen iš tikrųjų slėpė būsimosios revoliucijos želmenis ir pranašavo neišvengiamą politinę audrą. Tą teko konstatuoti dar rinkimų išvakarėse tekste „E. Macrono partija laimės, bet tai ves Prancūziją prie revoliucijos“. 

Trumpai nusakyti šios revoliucijos svarbiausią priežastį galima šitaip: ES pateko į egzistencinę krizę ir byra todėl, kad Europos vienijimo projektas buvo palenktas neoliberalizmo ideologijai ir pradėjo tarnauti ne žemyno tautų ir valstybių, bet didžiųjų transnacionalinių verslo grupuočių interesams. Visa besivienijanti Europa faktiškai tapo savotiška jų UAB. Žadėjęs atgaivinti ES integracijos projektą išrinktasis Prancūzijos prezidentas pats yra fanatiškas neoliberalizmo ideologijos išpažinėjas. Maža to – bankų statytinis ir jiems įpratęs aklai tarnauti marionetė. Todėl jo pasirinkti vaistai „gydyti“ Prancūziją ir ES, užuot gydę ligą, ją tik pagilino ir paaštrino iki faktiškai revoliucinės ir potencialiai mirtinos stadijos.  

Lietuvos politikai, politologai ir žiniasklaidininkai apie tai nekalba, o jų prisitaikėliško ir ciniško gudraus tylėjimo mastą galima įvertinti palyginus su JAV ir Vakarų žiniasklaida. Joje sąvoka „geltonųjų liemenių revoliucija“ ne tik nieko negąsdina, bet jos vartojimas tapo seniai savaime suprantama akivaizdybe: 

The ‘yellow vests’ are tainting France’s revolutionary tradition

France ‘one step away from revolution’ Protest leader says Macron needs ‘political shock'

France’s “Yellow Vest” revolution exposes globalist puppet Macron

Commentary: Can Macron survive France's 'yellow vest' revolution?

Pamėginkite ką nors panašaus surasti Lietuvos žiniasklaidoje – net ir ieškodami su žiburiu nerasite. Kad Lietuva išliktų, jos visuomenė nebegali sau leisti prabangos toliau skendėti pragaištingo ideologinio propagandinio melo pelkėje. Iš jos gali išvesti tik tokie kaip V. Rachlevičiaus tekstai apie ES ir Lietuvos tikrąją padėtį.