Šv. Alfonsas Liguoris. Amžinasis Žodis tapo žmogumi
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų“ (Lk 12, 49) Žydai iškilmingai švęsdavo vadinamąją Ugnies dieną...
https://www.propatria.lt/2018/12/sv-alfonsas-liguoris-amzinasis-zodis.html
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų“ (Lk 12, 49)
Žydai iškilmingai švęsdavo vadinamąją Ugnies dieną[1], minėdami ugnį, kurioje Nehemijas, grįžęs kartu su tėvynainiais iš Babilono nelaisvės, pirmą kartą sudegino auką. Tačiau žymiai didesnį pagrindą vadinti Ugnies diena turime Kalėdų dieną, kai Dievas atėjo į žemę kaip mažas kūdikis įžiebti meilės ugnies žmonių širdyse.
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“, – taip kalbėjo Jėzus Kristus; ir tai iš tikrųjų įvyko. Prieš Mesijo atėjimą ar buvo žemėje bent vienas, kas mylėtų Dievą? Jo beveik nepažinojo pasaulio lopšys, tai yra Judėja; ir netgi ten ‒ kiek nedaug jį pamilo Jam atėjus! Pažvelkime į likusį pasaulį: vieni garbino saulę, kiti – gyvulius, treti – akmenis, o dar kiti – net įvairias šlykščiausias būtybes. Tačiau po Jėzaus Kristaus atėjimo Dievo vardas tapo žinomas visur, ir daugelis jį pamilo. Gimus Išganytojui, Dievas per keletą metų buvo žmonių labiau mylimas nei per tuos tūkstančius metų nuo pat žmogaus sukūrimo. Daugelis krikščionių, norėdami iš anksto pasirengti Kalėdų atėjimui, turi paprotį įrengti namuose prakartėlę, vaizduojančią Jėzaus Kristaus atėjimą. Tačiau mažai kas galvoja paruošti savo širdis, kad kūdikėlis Jėzus galėtų gimti jose ir ten rastų sau poilsį. Tarp šio nedaugelio ir mes norėtume būti priskaityti, kad būtume taip pat verti degti ta laiminga liepsna, kuri teikia sieloms pasitenkinimą šioje žemėje ir amžiną palaimą danguje.
Taigi šią pirmąją (novenos) dieną pamąstykime apie tai, kad Amžinasis Žodis neturėjo jokio kito tikslo tapti žmogumi, kaip tik uždegti mus dieviškąja meile. Prašykime šviesos iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bei Jo Švenčiausiosios Motinos ir pradėkime.
I.
Adomas, mūsų pirmasis protėvis, nusidėjo. Pamiršęs dėkingumą už tiek daug Dievo jam suteiktų privilegijų, jis sukilo prieš Dievą, pažeisdamas priesaką nevalgyti uždrausto vaisiaus. Dėl to Dievas buvo priverstas išvaryti jį iš žemiško rojaus šiame gyvenime, o ateinančiame – atimti ne tik iš jo, bet ir iš visų šio maištingo kūrinio palikuonių teisę į dangišką ir amžiną rojų, kuris buvo jiems parengtas pasibaigus šiapusiniam gyvenimui.
Taigi, pažvelk į žmoniją ‒ ji buvo pasmerkta skausmingam bei vargingam gyvenimui ir amžinai atskirta nuo dangaus. Tačiau paklausyk Dievo, kuris, kaip sako Izaijas penkiasdešimt antrame skyriuje, atrodo išreiškiąs – mūsų akimis žiūrint – savo sielvartą rauda bei aimanomis: „O dabar, ką aš turiu?... Manoji tauta buvo pagrobta už nieką“ (Iz 52, 5). „O dabar ‒ sako Dievas, ‒ kokį džiaugsmą aš beturiu danguje nuo tada, kai praradau žmones, mano džiaugsmą.“ „Ir mano pasigėrėjimas būti su žmonių vaikais“ (Pat 8, 31). Bet, mano Viešpatie, kaip tai įmanoma? Tu turi danguje tiek daug Serafimų, tiek daug angelų, ir vis tiek liūdi praradęs žmones? Iš tiesų, ar reikia tau angelų ir žmonių pripildyti tavo begalinės laimės saiką? Tu visada buvai ir esi savyje be galo laimingas. Ar kada nors gali ko nors trūkti tavo palaimai, kuri yra begalinė? „Visa tai tiesa, ‒ sako Dievas, ‒ bet (ir tai yra kardinolo Hugono žodžiai jam komentuojant aukščiau minėtą Izaijo tekstą) praradęs žmogų aš tariuosi praradęs viską, nes mano pasigėrėjimas buvo būti su žmonėmis; ir štai tuos žmones aš praradau, vargšus, nelaimingus kūrinius; jie pasmerkti amžinai gyventi toli nuo manęs.“
Tačiau kaip gali Viešpats vadinti žmones savo pasigėrėjimu? Iš tiesų, rašo šv. Tomas, Dievas taip myli žmogų, tarsi šis būtų Jo dievas, tarsi Jis be žmogaus negalėtų būti laimingas: „Lyg žmogus būtų paties Dievo dievas, ir Dievas be jo negalėtų būti laimingas.“[2]
Dar daugiau, Šv. Grigalius Nazianzietis prideda, kad Dievas iš meilės žmogui atrodo lyg nesavas: „Mes drįstame sakyti, kad Dievas dėl savo didžios meilės yra lyg nesavas.“[3] Kaip sako patarlė: „Įsimylėjęs tampa nesavas iš meilės.“
„Bet ne, – tada tarė Viešpats, – aš nesiruošiu prarasti žmogaus; nedelsiant reikia surasti Atpirkėją, kuris patenkintų mano teisingumą žmogaus atžvilgiu ir taip išvaduotų jį iš jo priešų rankų ir užtarnautos amžinosios mirties.“
Ir štai, šv. Bernardas, apmąstydamas šią temą, įsivaizduoja tarp Dievo teisingumo ir gailestingumo kilusią kovą. Teisingumas sako: „Aš nustosiu egzistavęs, jei Adomas liks nenubaustas; aš pražūsiu, jei Adomas nemirs.“ Gailestingumas, kita vertus, atsako: „Manęs nebėra, jei žmogui bus neatleista; aš pražūsiu, jeigu jis nesulauks atleidimo.“ Šiame ginče Viešpats nusprendžia, jog tam, kad žmogus, pelnęs mirtį, būtų išgelbėtas, kas nors visiškai nekaltas turi ją prisiimti: „Tegul miršta tas, kuris nėra pelnęs mirties.“[4]
Žemėje nebuvo nė vieno nekalto. „Kadangi, – taria Amžinasis Tėvas, – tarp žmonių nėra nė vieno, galinčio patenkinti manąjį teisingumą, tegul į priekį išeina tas, kuris eis išganyti žmogų.“ Angelai, Serafimai, Cherubinai – visi tyli, niekas neatsako. Pasigirsta vienintelis balsas, Amžinojo Žodžio balsas: „Štai aš; siųsk mane“ (Iz 6, 8). „Tėve, – sako vienatinis Sūnus, – tavo begalinė didybė, įžeista žmogaus, negali būti tinkamai patenkinta angelo, kuris yra tik kūrinys. Ir net jei Tu priimtum angelo atsiteisimą, pagalvok, kad nepaisant tiek daug gėrybių, suteiktų žmogui, nepaisant tiek daug pažadų bei grasinimų mes vis dar nelaimėjome jo meilės, nes jis vis dar nesupranta mūsų meilės jam. Tam, kad priverstume jį tikrai mus mylėti, ką geriau būtų galima sugalvoti, kaip kad aš, Tavo Sūnus, dėl jo išganymo nužengčiau į žemę, prisiimčiau žmogaus prigimtį ir savo mirtimi apmokėčiau jo užtarnautą bausmę. Tuo būdu Tavo teisingumas bus pilnai patenkintas, o kartu ir žmogus bus visiškai įtikintas mūsų meile jam!“ Bet pagalvok, – atsakė Dangiškasis Tėvas, – pagalvok, mano Sūnau, kad prisiimdamas žmogaus atpirkimo naštą tu turėsi gyventi pilną kančių gyvenimą!“ „Nesvarbu, – atsakė Sūnus, – Štai aš; siųsk mane.“ „Pagalvok, tu turėsi gimti urve, laukinių žvėrių prieglobstyje, po to, dar būdamas kūdikis, bėgti į Egiptą, kad išsigelbėtum nuo tų pačių žmonių, kurie nuo pat tavo gimimo sieks atimti tau gyvybę.“ „Nesvarbu. Štai aš; siųsk mane.“ „Pagalvok, kad grįžęs į Palestiną tu turėsi gyventi nepaprastai sunkų ir vargingą gyvenimą, savo dienas praleisdamas kaip paprastas pameistrys berniukas dailidės dirbtuvėje.“ „Nesvarbu. Štai aš; siųsk mane.“ „Pagalvok, kad kai tu išeisi pamokslauti ir skelbti apie save, tave paseks iš tiesų labai nedaugelis; dauguma tave niekins, vadins tave apsišaukėliu, burtininku, kvailiu, samariečiu, galiausiai tave aršiai persekios, kol pasieks, kad tu gėdingai mirtum ant kryžiaus nuo kančių.“ „Nesvarbu. Štai aš; siųsk mane.“
Taigi ištarus nuosprendžiui, kad Dievo Sūnus taps žmogumi ir taip išganys žmoniją, archangelas Gabrielius skuba pas Mariją. Marija sutinka, kad Išganytojas taptų jos Sūnumi: „Ir Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Ir štai, pažvelk į Jėzų Marijos įsčiose. Atėjęs į pasaulį su tokiu paklusnumu bei nusižeminimu, jis kalba: „Mano Tėve, kadangi žmonės negali savo darbu bei aukomis atsilyginti Tavo įžeistam teisingumui, pažvelk į mane, Tavo Sūnų, apsirengusį mirtingu kūnu; pažvelk į mane, pasiruošusį jų vietoje atsiteisti Tau savo kančiomis ir mirtimi!“ „Todėl, ateidamas į pasaulį, jis byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną... Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip... apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5-7)
O, nejaugi dėl mūsų, vargšų sutvėrimų, ir tam, kad laimėtų mūsų meilę, Dievas malonėjo tapti žmogumi? Taip, tai yra tikėjimo tiesa, kaip mus to moko Šventoji Bažnyčia: „Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus... ir tapo žmogumi.“[5] Taip, iš tiesų, kiek daug Dievas padarė tam, kad mes Jį pamiltume.
Aleksandras Didysis, nugalėjęs Darijų ir pavergęs Persiją, troško laimėti tenykščių gyventojų palankumą ir todėl viešumoje vaikščiojo apsirengęs persiškais rūbais. Atrodytų, kad panašiai elgiasi ir mūsų Dievas. Kad laimėtų žmonių palankumą, jis apsirėdė grynai pagal žmonių būdą, ir pasirodė tarp mūsų apsirengęs žmogiška prigimtimi: „Jis ir išore tapo kaip visi žmonės“ (Fil 2, 7). Šitaip jis norėjo atskleisti savo meilės žmonėms gylį: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“ (Tit 2, 11).
„Žmogus manęs nemyli, – tarsi sakytų Dievas, – nes jis manęs nemato. Aš noriu tapti jo regimas ir kalbėtis su juo; taip priversiu jį mane pamilti“ „Jis buvo matomas žemėje ir vaikščiojo žmonių tarpe“ (Bar 3, 38).
Dieviškoji meilė žmogui yra nepaprasta, ir tokia ji buvo nuo pat amžių: „Aš mylėjau tave amžina meile, todėl aš pasigailėdamas pritraukiau tave prie savęs.“ (Jer 31, 3) Bet iki šiol nežinota, kokia didi ir nesuvokiama ji iš tiesų yra. Ji pasireiškė tuomet, kai Dievo Sūnus pasirodė kaip kūdikis, gulintis tvarte ant šiaudų ryšulio: „Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms.“ (Tit 3, 4). Graikiškame tekste rašoma: „Pasirodė ypatinga Dievo meilė žmonėms.“ Šv. Bernardas rašo, kad nuo pat pradžios Dievo galybė buvo regima pasaulio sukūrime, o jo išmintis – pasaulio valdyme, bet tik vėliau, Žodžio Įsikūnijime pasirodė, koks didis yra Jo gailestingumas.[6] Kol žmonės neišvydo Dievo, žmogaus pavidalu nužengusio į žemę, tol jie negalėjo suvokti idėjos apie dieviškąjį gerumą. Todėl Jis apsivilko mirtinguoju kūnu, kad, pasirodydamas kaip žmogus, aiškiai apreikštų žmonėms savo gailestingumą.[7]
Kokiu dar būdu galėjo Viešpats geriau atskleisti nedėkingam žmogui savo gerumą ir meilę? Žmogus, paniekindamas Dievą, sako šv. Fulgencijus, amžiams nuo Jo atsiskyrė; ir kadangi žmogus nebegalėjo grįžti atgal pas Dievą, Dievas pats atėjo į žemę ieškoti žmogaus.[8] Ir šv. Augustinas sako tą patį: „Kadangi mes negalėjome nueiti pas Tarpininką, jis pats malonėjo nužengti pas mus.“[9]
„Aš trauksiu juos Adomo virvėmis, meilės ryšiais.“ (Oz 11, 4). Žmones galima patraukti meile. Jiems parodytos meilės ženklai suriša juos lyg grandinėmis, ir verčia pamilti tuos, kurie juos myli. Dėl to Amžinasis Žodis pasirinko tapti žmogumi, kad tokiu savo meilės įrodymu (už kurį stipresnio neįmanoma surasti) patrauktų žmonių meilę. Atrodo, kad būtent tai norėjo mūsų Išganytojas apreikšti vienam pamaldžiam pranciškonui, vardu tėvas Pranciškus šv. Jokūbo, kaip mini pranciškonų kalendorius gruodžio 15 dienai. Jėzus dažnai jam pasirodydavo mielo kūdikio pavidalu, bet kai šventas vienuolis, meilės ugnies skatinamas, trokšdavo paimti jį į rankas, malonusis vaikas visada pranykdavo. Dievo tarnas romiai skųsdavosi dėl šių išsiskyrimų. Vieną dieną Dieviškasis Kūdikis vėl jam pasirodė, bet kaip? Jis atėjo su auksinėmis grandinėmis ant rankų, kad Pranciškus suprastų, jog Jis dabar atėjo įkalinti jį ir būti jo įkalintas, ir niekada nuo jo neatsiskirti. Padrąsintas šio vaizdo, Pranciškus vieną grandinės galą pririšo prie kūdikio kojų, o antrą galą – prie savo širdies; ir iš tiesų, nuo to laiko jam atrodė, lyg jis regėtų mylimąjį Vaikelį tarytum nuolatinį kalinį savo širdies kalėjime. Tai, ką šiuo atveju Jėzus padarė su anuo savo tarnu, jis įvykdė ir visų žmonių atžvilgiu pats tapdamas žmogumi. Šiuo savo meilės stebuklu Jėzus tarsi norėjo būti žmonių surakintas ir savo ruožtu sukaustyti jų širdis priverčiant jį mylėti, kaip sakoma ir Ozėjo pranašystėje: „Aš trauksiu juos Adomo virvėmis, meilės ryšiais.“ (Oz 11, 4)
Daugeliu būdų, sako šv. Leonas, Dievas yra parodęs savo palankumą žmogui, bet niekada Jis aiškiau neapreiškė savo beribio dosnumo, kaip siųsdamas jam Išganytoją išmokyti jį išganymo kelio ir parūpinti jam malonės gyvenimo. „Dievo gerumas apdovanojo žmonių giminę įvairiais būdais; tačiau įprastinės jo gausaus maloningumo ribos buvo viršytos, kai Jėzaus asmenyje pas nusidėjėlius nusileido pats gailestingumas, pas išklydusius iš kelio – tiesa ir pas mirusiuosius – gyvenimas.“[10]
Šv. Tomas klausia, kodėl Žodžio Įsikūnijimas vadinamas Šventosios Dvasios darbu: „Ir įsikūnijo per Šventąją Dvasią.“[11] Yra tikra, kad visi Dievo darbai, teologų vadinami opera ad extra, kitaip tariant darbais į išorę, yra visų trijų Dieviškųjų asmenų veiksmai. Tad kodėl Įsikūnijimas turėtų būti priskirtas vien tik Šventosios Dvasios asmeniui? Pagrindinė to priežastis, kaip nurodo Angeliškasis daktaras, yra ta, kad visi dieviškosios meilės darbai yra priskiriami Šventajai Dvasiai, kuri yra Tėvo ir Sūnaus meilė. Ir Įsikūnijimo darbas buvo grynai nepaprastos Dievo meilės žmogui vaisius. „Bet tai kilo iš didžiausios Dievo meilės, kad Dievo Sūnus prisiimtų kūną mergelės įsčiose.“[12] Būtent tai norėjo pažymėti pranašas, sakydamas, kad „Dievas ateis iš pietų“ (Hab 3, 3). Kitaip tariant, pastebi abatas Rupertas, „dėl dieviškos meilės jis nušvito mums“. Dėl šios priežasties, vėl rašo šv. Augustinas, Amžinasis Žodis atėjo į žemę, kad parodytų žmogui, kaip labai Dievas jį myli.[13] Ir vėl šv. Laurynas Justinianas: „Dar niekada Jis taip aiškiai žmonėms nėra parodęs savo meilės, kaip kad tapdamas žmogumi.“[14]
Bet dar labiau dieviškos meilės žmonijai gelmė atsiskleidžia tuo, kad Dievo Sūnus nužengė ieškoti žmogaus tada, kai šis nuo Jo bėgo. Tai Apaštalas skelbia šiais žodžiais: „Juk iš tiesų jis suėmė ne angelus, o Abraomo palikuonis.“ (Žyd 2, 18) Šiuos žodžius šv. Jonas Auksaburnis komentuoja šitaip: „Jis nesako – sutiko, bet – suėmė, pasinaudodamas persekiotojų, bandančių sugauti pabėgėlius, metafora.“[15] Dievas nužengė iš dangaus suimti nuo jo bėgančio nedėkingo žmogaus. Jis tarsi sako: „O žmogau! Pažvelk, niekas kita, tik meilė tau nuleido mane ant žemės tavęs ieškoti. Kodėl bėgi nuo manęs? Pasilik su manimi, mylėk mane, nesišalink manęs, nes aš labai tave myliu.“
Taigi, Dievas atėjo ieškoti paklydusio žmogaus, ir kad žmogus lengviau galėtų suvokti šio savo Dievo meilę jam ir mainais atiduotų savo meilę tam, kuris taip karštai jį mylėjo, Visagalis panorėjo pirmą kartą regimai pasirodyti žmonėms kaip mielas kūdikis, paguldytas šiauduose. „O, palaiminti šiaudai, gražesni už rožes ir lelijas – sušunka šv. Petras Auksažodis. – Kokia žemė jus išaugino? O, kokia pavydėtina yra jūsų dalia, būti gultu Dangaus Karaliui! Bet deja! – tęsia šventasis. – Deja! Jūs esate šalti Jėzui. Jūs nežinote, kaip jį sušildyti šioje drėgnoje oloje, kur jis dreba iš šalčio. Tačiau jūs esate ugnis ir liepsnos mums, nes jūs teikiate mums meilės liepsną, kurios jokių upių vandenys niekada neužgesins.“
Dieviškai meilei neužteko, sako šv. Augustinas, padaryti mus panašius į savo atvaizdą sukuriant pirmąjį žmogų Adomą. Per atpirkimą Dievas tapo pats panašus į mus.[16] Adomas paragavo užginto vaisiaus sukurstytas žalčio, kuris įtikino Ievą, kad jei ji suvalgys to vaisiaus, taps panaši į Dievą, pažindama gėrį ir blogį.
Todėl Dievas tarė: „Štai, Adomas pasidarė kaip vienas iš mūsų.“ (Pr 3, 22). Dievas pasakė tai ironiškai, priekaištaudamas Adomui už jo neapdairų išdidumą, o po Žodžio Įsikūnijimo mes galime nuoširdžiai ištarti: „Štai Dievas pasidarė kaip vienas iš mūsų.“
„Tad pažvelk, žmogau – sušunka šv. Augustinas. – Tavo Dievas tapo tavo broliu.“ Tavo Dievas tapo toks kaip tu – Adomo sūnus. Jis apsivilko tokiu pačiu kūnu, tapo galinčiu jausti, kentėti ir mirti, lygiai kaip ir tu. Jis galėjo prisiimti angelo prigimtį; bet ne, jis verčiau prisiėmė tikrą žmogišką kūną, kad galėtų atsiteisti Dievui tuo pačiu kūnu (tik be nuodėmės), kuriuo nusidėjo Adomas. Ir jis netgi tuo didžiavosi, dažnai vadindamas save Žmogaus Sūnumi. Todėl mes turime pilną teisę vadinti jį savo broliu.
Tapti žmogumi Dievui reiškė nepalyginamai didesnį nusižeminimą, nei kad visi žemės karaliai, visi angelai ir dangaus šventieji su pačia Dievo Motina būtų pasivertę žolės stiebeliu ar sauja dumblo, nes žolė, dumblas, karaliai, angelai, šventieji tėra tik kūriniai, o tarp Dievo ir kūrinių egzistuoja begalinis skirtumas. O, sušunka šv. Bernardas, kuo labiau Dievas nusižemino dėl mūsų tapdamas žmogumi, tuo labiau jis mums apreiškė savo gerumą: „Kuo mažesnis jis tapo nusižeminimu, tuo didesnis jis tapo dosnumu.“[17] Bet Jėzaus Kristaus meilė mums, skelbia Apaštalas, nenugalimai ragina ir verčia mus jį mylėti: „Kristaus meilė verčia mus“ (2 Kor, 5-14).
O, Dieve! Jei tikėjimas mums apie tai neskelbtų, kas galėtų kada nors patikėti, jog Dievas, dėl tokio kirmino, kaip žmogus, meilės, taps tokiu pačiu kirminu kaip ir jis? Vienas dievobaimingas autorius pateikia tokį palyginimą: Įsivaizduok, kad kartą eidamas keliu netyčia užmynei ir sutraiškei kažkokį kirminą, ir kas nors, matydamas tavo užuojautą vargšui šliužui, tartų tau: Na, jei nori atgaivinti šį mirusį kirminą, turi pirmiausia tapti tokiu pat kirminu, kaip ir jis, tada išlieti visą savo kraują ir juo nuplauti kirminą, tik tada jis atgis. Ką tu į tai atsakytum? Žinoma, tu tartum: O kas man rūpi, ar tas kirminas bus gyvas ar miręs, jei aš turiu užmokėti už jo gyvastį savo paties mirtimi? Dar labiau tu taip kalbėtum, jei tai būtų ne nekaltas kirminėlis, o nedėkinga nuodinga gyvatė, kuri atsilygindama už tai, ką tu jai gero padarei, dar kėsintųsi į tavo gyvybę. Bet jei tavo meilė šiam šliužui būtų tokia didelė, kad paskatintų tave atiduoti gyvybę už jį, kaip į tai reaguotų kiti žmonės? Ir ką ši gyvatė nepadarytų dėl tavęs, kurio mirtis išgelbėjo ją, jeigu ji turėtų protą? Tačiau būtent tai Jėzus Kristus yra padaręs dėl tavęs, begėdiškas kirmine. Ir tu, būdamas nepaprastai nedėkingas, dažnai mėgindavai atimti jam gyvybę, ir tavo nuodėmėms tai būtų pavykę, jei Jėzus galėtų dar kartą mirti. Kiek bjauresnis tu esi Dievo akyse, nei kirminas tavo akyse! Ką reikštų Dievui, jei tu pasiliktum miręs ir amžinai pasmerktas savo nuodėmėse, ko ir nusipelnei? Vis dėlto šis Dievas taip myli tave, jog tam, kad išgelbėtų tave iš amžinosios mirties, jis pirmiausia tapo tokiu kirminu kaip tu; o po to, dėl tavo išganymo, jis išliejo ant tavęs savo širdies kraują, net iki paskutinio lašo, ir iškentė mirtį, kurios tu pagrįstai nusipelnei.
Taip, visa tai skelbia tikėjimas. „Ir Žodis tapo kūnu.“ (Jn 1, 14). „Kuris mus myli ir nuplovė krauju mūsų nuodėmes.“ (Apr 1, 5). Šventoji Bažnyčia prisipažįsta, kad mintis apie Išganymą ją pripildo baimės: „Aš apmąsčiau tavo darbą ir išsigandau.“[18] Jau seniau taip yra kalbėjęs ir pranašas: „Viešpatie, aš išgirdau tavo žodį ir nusigandau... Tu išeini savo tautos gelbėti, gelbėti drauge su savo Pateptuoju.“ (Hab 2, 1; 13).
Šv. Tomas Įsikūnijimo paslaptį vadina stebuklų stebuklu[19], nesuvokiamu stebuklu, kuriame Dievas parodė savo meilės žmogui stiprumą ir kuris Dievą pavertė žmogumi, o Kūrėją – kūriniu[20]. Kūrėjas, sako šv. Petras Damianas, gimė iš kūrinio, ir tai pavertė jį iš Viešpaties į tarną, iš negalinčio kentėti – į pavaldų kančioms ir mirčiai: „Jis parodo savo rankos galybę.“ (Lk 1, 51). Šv. Petras iš Alkantaros vieną dieną klausydamas giedant trečiųjų Kalėdų nakties Mišių Evangeliją, prasidedančią žodžiais – „Pradžioje buvo Žodis“, ir apmąstydamas šią paslaptį taip prisipildė dieviškos meilės, kad ekstazės būsenoje buvo pakylėtas nuo žemės ir oru nugabentas nemažą atstumą iki pat Švč. Sakramento. Ir Šv. Augustinas sako, kad jo siela galėtų per amžius gėrėdamasi mąstyti apie didį Dievo gerumą, apreikštą mums žmonių išganymo darbe[21]. Dėl šios priežasties – būtent dėl karšto pamaldumo šiai paslapčiai, Dievas pasiuntė šį šventąjį įrašyti į Šv. Marijos Magdalenos de Paci širdį tokius žodžius: „Ir Žodis tapo Kūnu.“
Žydai iškilmingai švęsdavo vadinamąją Ugnies dieną[1], minėdami ugnį, kurioje Nehemijas, grįžęs kartu su tėvynainiais iš Babilono nelaisvės, pirmą kartą sudegino auką. Tačiau žymiai didesnį pagrindą vadinti Ugnies diena turime Kalėdų dieną, kai Dievas atėjo į žemę kaip mažas kūdikis įžiebti meilės ugnies žmonių širdyse.
„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“, – taip kalbėjo Jėzus Kristus; ir tai iš tikrųjų įvyko. Prieš Mesijo atėjimą ar buvo žemėje bent vienas, kas mylėtų Dievą? Jo beveik nepažinojo pasaulio lopšys, tai yra Judėja; ir netgi ten ‒ kiek nedaug jį pamilo Jam atėjus! Pažvelkime į likusį pasaulį: vieni garbino saulę, kiti – gyvulius, treti – akmenis, o dar kiti – net įvairias šlykščiausias būtybes. Tačiau po Jėzaus Kristaus atėjimo Dievo vardas tapo žinomas visur, ir daugelis jį pamilo. Gimus Išganytojui, Dievas per keletą metų buvo žmonių labiau mylimas nei per tuos tūkstančius metų nuo pat žmogaus sukūrimo. Daugelis krikščionių, norėdami iš anksto pasirengti Kalėdų atėjimui, turi paprotį įrengti namuose prakartėlę, vaizduojančią Jėzaus Kristaus atėjimą. Tačiau mažai kas galvoja paruošti savo širdis, kad kūdikėlis Jėzus galėtų gimti jose ir ten rastų sau poilsį. Tarp šio nedaugelio ir mes norėtume būti priskaityti, kad būtume taip pat verti degti ta laiminga liepsna, kuri teikia sieloms pasitenkinimą šioje žemėje ir amžiną palaimą danguje.
Taigi šią pirmąją (novenos) dieną pamąstykime apie tai, kad Amžinasis Žodis neturėjo jokio kito tikslo tapti žmogumi, kaip tik uždegti mus dieviškąja meile. Prašykime šviesos iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus bei Jo Švenčiausiosios Motinos ir pradėkime.
I.
Adomas, mūsų pirmasis protėvis, nusidėjo. Pamiršęs dėkingumą už tiek daug Dievo jam suteiktų privilegijų, jis sukilo prieš Dievą, pažeisdamas priesaką nevalgyti uždrausto vaisiaus. Dėl to Dievas buvo priverstas išvaryti jį iš žemiško rojaus šiame gyvenime, o ateinančiame – atimti ne tik iš jo, bet ir iš visų šio maištingo kūrinio palikuonių teisę į dangišką ir amžiną rojų, kuris buvo jiems parengtas pasibaigus šiapusiniam gyvenimui.
Taigi, pažvelk į žmoniją ‒ ji buvo pasmerkta skausmingam bei vargingam gyvenimui ir amžinai atskirta nuo dangaus. Tačiau paklausyk Dievo, kuris, kaip sako Izaijas penkiasdešimt antrame skyriuje, atrodo išreiškiąs – mūsų akimis žiūrint – savo sielvartą rauda bei aimanomis: „O dabar, ką aš turiu?... Manoji tauta buvo pagrobta už nieką“ (Iz 52, 5). „O dabar ‒ sako Dievas, ‒ kokį džiaugsmą aš beturiu danguje nuo tada, kai praradau žmones, mano džiaugsmą.“ „Ir mano pasigėrėjimas būti su žmonių vaikais“ (Pat 8, 31). Bet, mano Viešpatie, kaip tai įmanoma? Tu turi danguje tiek daug Serafimų, tiek daug angelų, ir vis tiek liūdi praradęs žmones? Iš tiesų, ar reikia tau angelų ir žmonių pripildyti tavo begalinės laimės saiką? Tu visada buvai ir esi savyje be galo laimingas. Ar kada nors gali ko nors trūkti tavo palaimai, kuri yra begalinė? „Visa tai tiesa, ‒ sako Dievas, ‒ bet (ir tai yra kardinolo Hugono žodžiai jam komentuojant aukščiau minėtą Izaijo tekstą) praradęs žmogų aš tariuosi praradęs viską, nes mano pasigėrėjimas buvo būti su žmonėmis; ir štai tuos žmones aš praradau, vargšus, nelaimingus kūrinius; jie pasmerkti amžinai gyventi toli nuo manęs.“
Tačiau kaip gali Viešpats vadinti žmones savo pasigėrėjimu? Iš tiesų, rašo šv. Tomas, Dievas taip myli žmogų, tarsi šis būtų Jo dievas, tarsi Jis be žmogaus negalėtų būti laimingas: „Lyg žmogus būtų paties Dievo dievas, ir Dievas be jo negalėtų būti laimingas.“[2]
Dar daugiau, Šv. Grigalius Nazianzietis prideda, kad Dievas iš meilės žmogui atrodo lyg nesavas: „Mes drįstame sakyti, kad Dievas dėl savo didžios meilės yra lyg nesavas.“[3] Kaip sako patarlė: „Įsimylėjęs tampa nesavas iš meilės.“
„Bet ne, – tada tarė Viešpats, – aš nesiruošiu prarasti žmogaus; nedelsiant reikia surasti Atpirkėją, kuris patenkintų mano teisingumą žmogaus atžvilgiu ir taip išvaduotų jį iš jo priešų rankų ir užtarnautos amžinosios mirties.“
Ir štai, šv. Bernardas, apmąstydamas šią temą, įsivaizduoja tarp Dievo teisingumo ir gailestingumo kilusią kovą. Teisingumas sako: „Aš nustosiu egzistavęs, jei Adomas liks nenubaustas; aš pražūsiu, jei Adomas nemirs.“ Gailestingumas, kita vertus, atsako: „Manęs nebėra, jei žmogui bus neatleista; aš pražūsiu, jeigu jis nesulauks atleidimo.“ Šiame ginče Viešpats nusprendžia, jog tam, kad žmogus, pelnęs mirtį, būtų išgelbėtas, kas nors visiškai nekaltas turi ją prisiimti: „Tegul miršta tas, kuris nėra pelnęs mirties.“[4]
Žemėje nebuvo nė vieno nekalto. „Kadangi, – taria Amžinasis Tėvas, – tarp žmonių nėra nė vieno, galinčio patenkinti manąjį teisingumą, tegul į priekį išeina tas, kuris eis išganyti žmogų.“ Angelai, Serafimai, Cherubinai – visi tyli, niekas neatsako. Pasigirsta vienintelis balsas, Amžinojo Žodžio balsas: „Štai aš; siųsk mane“ (Iz 6, 8). „Tėve, – sako vienatinis Sūnus, – tavo begalinė didybė, įžeista žmogaus, negali būti tinkamai patenkinta angelo, kuris yra tik kūrinys. Ir net jei Tu priimtum angelo atsiteisimą, pagalvok, kad nepaisant tiek daug gėrybių, suteiktų žmogui, nepaisant tiek daug pažadų bei grasinimų mes vis dar nelaimėjome jo meilės, nes jis vis dar nesupranta mūsų meilės jam. Tam, kad priverstume jį tikrai mus mylėti, ką geriau būtų galima sugalvoti, kaip kad aš, Tavo Sūnus, dėl jo išganymo nužengčiau į žemę, prisiimčiau žmogaus prigimtį ir savo mirtimi apmokėčiau jo užtarnautą bausmę. Tuo būdu Tavo teisingumas bus pilnai patenkintas, o kartu ir žmogus bus visiškai įtikintas mūsų meile jam!“ Bet pagalvok, – atsakė Dangiškasis Tėvas, – pagalvok, mano Sūnau, kad prisiimdamas žmogaus atpirkimo naštą tu turėsi gyventi pilną kančių gyvenimą!“ „Nesvarbu, – atsakė Sūnus, – Štai aš; siųsk mane.“ „Pagalvok, tu turėsi gimti urve, laukinių žvėrių prieglobstyje, po to, dar būdamas kūdikis, bėgti į Egiptą, kad išsigelbėtum nuo tų pačių žmonių, kurie nuo pat tavo gimimo sieks atimti tau gyvybę.“ „Nesvarbu. Štai aš; siųsk mane.“ „Pagalvok, kad grįžęs į Palestiną tu turėsi gyventi nepaprastai sunkų ir vargingą gyvenimą, savo dienas praleisdamas kaip paprastas pameistrys berniukas dailidės dirbtuvėje.“ „Nesvarbu. Štai aš; siųsk mane.“ „Pagalvok, kad kai tu išeisi pamokslauti ir skelbti apie save, tave paseks iš tiesų labai nedaugelis; dauguma tave niekins, vadins tave apsišaukėliu, burtininku, kvailiu, samariečiu, galiausiai tave aršiai persekios, kol pasieks, kad tu gėdingai mirtum ant kryžiaus nuo kančių.“ „Nesvarbu. Štai aš; siųsk mane.“
Taigi ištarus nuosprendžiui, kad Dievo Sūnus taps žmogumi ir taip išganys žmoniją, archangelas Gabrielius skuba pas Mariją. Marija sutinka, kad Išganytojas taptų jos Sūnumi: „Ir Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Ir štai, pažvelk į Jėzų Marijos įsčiose. Atėjęs į pasaulį su tokiu paklusnumu bei nusižeminimu, jis kalba: „Mano Tėve, kadangi žmonės negali savo darbu bei aukomis atsilyginti Tavo įžeistam teisingumui, pažvelk į mane, Tavo Sūnų, apsirengusį mirtingu kūnu; pažvelk į mane, pasiruošusį jų vietoje atsiteisti Tau savo kančiomis ir mirtimi!“ „Todėl, ateidamas į pasaulį, jis byloja: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną... Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip... apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5-7)
O, nejaugi dėl mūsų, vargšų sutvėrimų, ir tam, kad laimėtų mūsų meilę, Dievas malonėjo tapti žmogumi? Taip, tai yra tikėjimo tiesa, kaip mus to moko Šventoji Bažnyčia: „Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus... ir tapo žmogumi.“[5] Taip, iš tiesų, kiek daug Dievas padarė tam, kad mes Jį pamiltume.
Aleksandras Didysis, nugalėjęs Darijų ir pavergęs Persiją, troško laimėti tenykščių gyventojų palankumą ir todėl viešumoje vaikščiojo apsirengęs persiškais rūbais. Atrodytų, kad panašiai elgiasi ir mūsų Dievas. Kad laimėtų žmonių palankumą, jis apsirėdė grynai pagal žmonių būdą, ir pasirodė tarp mūsų apsirengęs žmogiška prigimtimi: „Jis ir išore tapo kaip visi žmonės“ (Fil 2, 7). Šitaip jis norėjo atskleisti savo meilės žmonėms gylį: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“ (Tit 2, 11).
„Žmogus manęs nemyli, – tarsi sakytų Dievas, – nes jis manęs nemato. Aš noriu tapti jo regimas ir kalbėtis su juo; taip priversiu jį mane pamilti“ „Jis buvo matomas žemėje ir vaikščiojo žmonių tarpe“ (Bar 3, 38).
Dieviškoji meilė žmogui yra nepaprasta, ir tokia ji buvo nuo pat amžių: „Aš mylėjau tave amžina meile, todėl aš pasigailėdamas pritraukiau tave prie savęs.“ (Jer 31, 3) Bet iki šiol nežinota, kokia didi ir nesuvokiama ji iš tiesų yra. Ji pasireiškė tuomet, kai Dievo Sūnus pasirodė kaip kūdikis, gulintis tvarte ant šiaudų ryšulio: „Pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms.“ (Tit 3, 4). Graikiškame tekste rašoma: „Pasirodė ypatinga Dievo meilė žmonėms.“ Šv. Bernardas rašo, kad nuo pat pradžios Dievo galybė buvo regima pasaulio sukūrime, o jo išmintis – pasaulio valdyme, bet tik vėliau, Žodžio Įsikūnijime pasirodė, koks didis yra Jo gailestingumas.[6] Kol žmonės neišvydo Dievo, žmogaus pavidalu nužengusio į žemę, tol jie negalėjo suvokti idėjos apie dieviškąjį gerumą. Todėl Jis apsivilko mirtinguoju kūnu, kad, pasirodydamas kaip žmogus, aiškiai apreikštų žmonėms savo gailestingumą.[7]
Kokiu dar būdu galėjo Viešpats geriau atskleisti nedėkingam žmogui savo gerumą ir meilę? Žmogus, paniekindamas Dievą, sako šv. Fulgencijus, amžiams nuo Jo atsiskyrė; ir kadangi žmogus nebegalėjo grįžti atgal pas Dievą, Dievas pats atėjo į žemę ieškoti žmogaus.[8] Ir šv. Augustinas sako tą patį: „Kadangi mes negalėjome nueiti pas Tarpininką, jis pats malonėjo nužengti pas mus.“[9]
„Aš trauksiu juos Adomo virvėmis, meilės ryšiais.“ (Oz 11, 4). Žmones galima patraukti meile. Jiems parodytos meilės ženklai suriša juos lyg grandinėmis, ir verčia pamilti tuos, kurie juos myli. Dėl to Amžinasis Žodis pasirinko tapti žmogumi, kad tokiu savo meilės įrodymu (už kurį stipresnio neįmanoma surasti) patrauktų žmonių meilę. Atrodo, kad būtent tai norėjo mūsų Išganytojas apreikšti vienam pamaldžiam pranciškonui, vardu tėvas Pranciškus šv. Jokūbo, kaip mini pranciškonų kalendorius gruodžio 15 dienai. Jėzus dažnai jam pasirodydavo mielo kūdikio pavidalu, bet kai šventas vienuolis, meilės ugnies skatinamas, trokšdavo paimti jį į rankas, malonusis vaikas visada pranykdavo. Dievo tarnas romiai skųsdavosi dėl šių išsiskyrimų. Vieną dieną Dieviškasis Kūdikis vėl jam pasirodė, bet kaip? Jis atėjo su auksinėmis grandinėmis ant rankų, kad Pranciškus suprastų, jog Jis dabar atėjo įkalinti jį ir būti jo įkalintas, ir niekada nuo jo neatsiskirti. Padrąsintas šio vaizdo, Pranciškus vieną grandinės galą pririšo prie kūdikio kojų, o antrą galą – prie savo širdies; ir iš tiesų, nuo to laiko jam atrodė, lyg jis regėtų mylimąjį Vaikelį tarytum nuolatinį kalinį savo širdies kalėjime. Tai, ką šiuo atveju Jėzus padarė su anuo savo tarnu, jis įvykdė ir visų žmonių atžvilgiu pats tapdamas žmogumi. Šiuo savo meilės stebuklu Jėzus tarsi norėjo būti žmonių surakintas ir savo ruožtu sukaustyti jų širdis priverčiant jį mylėti, kaip sakoma ir Ozėjo pranašystėje: „Aš trauksiu juos Adomo virvėmis, meilės ryšiais.“ (Oz 11, 4)
Daugeliu būdų, sako šv. Leonas, Dievas yra parodęs savo palankumą žmogui, bet niekada Jis aiškiau neapreiškė savo beribio dosnumo, kaip siųsdamas jam Išganytoją išmokyti jį išganymo kelio ir parūpinti jam malonės gyvenimo. „Dievo gerumas apdovanojo žmonių giminę įvairiais būdais; tačiau įprastinės jo gausaus maloningumo ribos buvo viršytos, kai Jėzaus asmenyje pas nusidėjėlius nusileido pats gailestingumas, pas išklydusius iš kelio – tiesa ir pas mirusiuosius – gyvenimas.“[10]
Šv. Tomas klausia, kodėl Žodžio Įsikūnijimas vadinamas Šventosios Dvasios darbu: „Ir įsikūnijo per Šventąją Dvasią.“[11] Yra tikra, kad visi Dievo darbai, teologų vadinami opera ad extra, kitaip tariant darbais į išorę, yra visų trijų Dieviškųjų asmenų veiksmai. Tad kodėl Įsikūnijimas turėtų būti priskirtas vien tik Šventosios Dvasios asmeniui? Pagrindinė to priežastis, kaip nurodo Angeliškasis daktaras, yra ta, kad visi dieviškosios meilės darbai yra priskiriami Šventajai Dvasiai, kuri yra Tėvo ir Sūnaus meilė. Ir Įsikūnijimo darbas buvo grynai nepaprastos Dievo meilės žmogui vaisius. „Bet tai kilo iš didžiausios Dievo meilės, kad Dievo Sūnus prisiimtų kūną mergelės įsčiose.“[12] Būtent tai norėjo pažymėti pranašas, sakydamas, kad „Dievas ateis iš pietų“ (Hab 3, 3). Kitaip tariant, pastebi abatas Rupertas, „dėl dieviškos meilės jis nušvito mums“. Dėl šios priežasties, vėl rašo šv. Augustinas, Amžinasis Žodis atėjo į žemę, kad parodytų žmogui, kaip labai Dievas jį myli.[13] Ir vėl šv. Laurynas Justinianas: „Dar niekada Jis taip aiškiai žmonėms nėra parodęs savo meilės, kaip kad tapdamas žmogumi.“[14]
Bet dar labiau dieviškos meilės žmonijai gelmė atsiskleidžia tuo, kad Dievo Sūnus nužengė ieškoti žmogaus tada, kai šis nuo Jo bėgo. Tai Apaštalas skelbia šiais žodžiais: „Juk iš tiesų jis suėmė ne angelus, o Abraomo palikuonis.“ (Žyd 2, 18) Šiuos žodžius šv. Jonas Auksaburnis komentuoja šitaip: „Jis nesako – sutiko, bet – suėmė, pasinaudodamas persekiotojų, bandančių sugauti pabėgėlius, metafora.“[15] Dievas nužengė iš dangaus suimti nuo jo bėgančio nedėkingo žmogaus. Jis tarsi sako: „O žmogau! Pažvelk, niekas kita, tik meilė tau nuleido mane ant žemės tavęs ieškoti. Kodėl bėgi nuo manęs? Pasilik su manimi, mylėk mane, nesišalink manęs, nes aš labai tave myliu.“
Taigi, Dievas atėjo ieškoti paklydusio žmogaus, ir kad žmogus lengviau galėtų suvokti šio savo Dievo meilę jam ir mainais atiduotų savo meilę tam, kuris taip karštai jį mylėjo, Visagalis panorėjo pirmą kartą regimai pasirodyti žmonėms kaip mielas kūdikis, paguldytas šiauduose. „O, palaiminti šiaudai, gražesni už rožes ir lelijas – sušunka šv. Petras Auksažodis. – Kokia žemė jus išaugino? O, kokia pavydėtina yra jūsų dalia, būti gultu Dangaus Karaliui! Bet deja! – tęsia šventasis. – Deja! Jūs esate šalti Jėzui. Jūs nežinote, kaip jį sušildyti šioje drėgnoje oloje, kur jis dreba iš šalčio. Tačiau jūs esate ugnis ir liepsnos mums, nes jūs teikiate mums meilės liepsną, kurios jokių upių vandenys niekada neužgesins.“
Dieviškai meilei neužteko, sako šv. Augustinas, padaryti mus panašius į savo atvaizdą sukuriant pirmąjį žmogų Adomą. Per atpirkimą Dievas tapo pats panašus į mus.[16] Adomas paragavo užginto vaisiaus sukurstytas žalčio, kuris įtikino Ievą, kad jei ji suvalgys to vaisiaus, taps panaši į Dievą, pažindama gėrį ir blogį.
Todėl Dievas tarė: „Štai, Adomas pasidarė kaip vienas iš mūsų.“ (Pr 3, 22). Dievas pasakė tai ironiškai, priekaištaudamas Adomui už jo neapdairų išdidumą, o po Žodžio Įsikūnijimo mes galime nuoširdžiai ištarti: „Štai Dievas pasidarė kaip vienas iš mūsų.“
„Tad pažvelk, žmogau – sušunka šv. Augustinas. – Tavo Dievas tapo tavo broliu.“ Tavo Dievas tapo toks kaip tu – Adomo sūnus. Jis apsivilko tokiu pačiu kūnu, tapo galinčiu jausti, kentėti ir mirti, lygiai kaip ir tu. Jis galėjo prisiimti angelo prigimtį; bet ne, jis verčiau prisiėmė tikrą žmogišką kūną, kad galėtų atsiteisti Dievui tuo pačiu kūnu (tik be nuodėmės), kuriuo nusidėjo Adomas. Ir jis netgi tuo didžiavosi, dažnai vadindamas save Žmogaus Sūnumi. Todėl mes turime pilną teisę vadinti jį savo broliu.
Tapti žmogumi Dievui reiškė nepalyginamai didesnį nusižeminimą, nei kad visi žemės karaliai, visi angelai ir dangaus šventieji su pačia Dievo Motina būtų pasivertę žolės stiebeliu ar sauja dumblo, nes žolė, dumblas, karaliai, angelai, šventieji tėra tik kūriniai, o tarp Dievo ir kūrinių egzistuoja begalinis skirtumas. O, sušunka šv. Bernardas, kuo labiau Dievas nusižemino dėl mūsų tapdamas žmogumi, tuo labiau jis mums apreiškė savo gerumą: „Kuo mažesnis jis tapo nusižeminimu, tuo didesnis jis tapo dosnumu.“[17] Bet Jėzaus Kristaus meilė mums, skelbia Apaštalas, nenugalimai ragina ir verčia mus jį mylėti: „Kristaus meilė verčia mus“ (2 Kor, 5-14).
O, Dieve! Jei tikėjimas mums apie tai neskelbtų, kas galėtų kada nors patikėti, jog Dievas, dėl tokio kirmino, kaip žmogus, meilės, taps tokiu pačiu kirminu kaip ir jis? Vienas dievobaimingas autorius pateikia tokį palyginimą: Įsivaizduok, kad kartą eidamas keliu netyčia užmynei ir sutraiškei kažkokį kirminą, ir kas nors, matydamas tavo užuojautą vargšui šliužui, tartų tau: Na, jei nori atgaivinti šį mirusį kirminą, turi pirmiausia tapti tokiu pat kirminu, kaip ir jis, tada išlieti visą savo kraują ir juo nuplauti kirminą, tik tada jis atgis. Ką tu į tai atsakytum? Žinoma, tu tartum: O kas man rūpi, ar tas kirminas bus gyvas ar miręs, jei aš turiu užmokėti už jo gyvastį savo paties mirtimi? Dar labiau tu taip kalbėtum, jei tai būtų ne nekaltas kirminėlis, o nedėkinga nuodinga gyvatė, kuri atsilygindama už tai, ką tu jai gero padarei, dar kėsintųsi į tavo gyvybę. Bet jei tavo meilė šiam šliužui būtų tokia didelė, kad paskatintų tave atiduoti gyvybę už jį, kaip į tai reaguotų kiti žmonės? Ir ką ši gyvatė nepadarytų dėl tavęs, kurio mirtis išgelbėjo ją, jeigu ji turėtų protą? Tačiau būtent tai Jėzus Kristus yra padaręs dėl tavęs, begėdiškas kirmine. Ir tu, būdamas nepaprastai nedėkingas, dažnai mėgindavai atimti jam gyvybę, ir tavo nuodėmėms tai būtų pavykę, jei Jėzus galėtų dar kartą mirti. Kiek bjauresnis tu esi Dievo akyse, nei kirminas tavo akyse! Ką reikštų Dievui, jei tu pasiliktum miręs ir amžinai pasmerktas savo nuodėmėse, ko ir nusipelnei? Vis dėlto šis Dievas taip myli tave, jog tam, kad išgelbėtų tave iš amžinosios mirties, jis pirmiausia tapo tokiu kirminu kaip tu; o po to, dėl tavo išganymo, jis išliejo ant tavęs savo širdies kraują, net iki paskutinio lašo, ir iškentė mirtį, kurios tu pagrįstai nusipelnei.
Taip, visa tai skelbia tikėjimas. „Ir Žodis tapo kūnu.“ (Jn 1, 14). „Kuris mus myli ir nuplovė krauju mūsų nuodėmes.“ (Apr 1, 5). Šventoji Bažnyčia prisipažįsta, kad mintis apie Išganymą ją pripildo baimės: „Aš apmąsčiau tavo darbą ir išsigandau.“[18] Jau seniau taip yra kalbėjęs ir pranašas: „Viešpatie, aš išgirdau tavo žodį ir nusigandau... Tu išeini savo tautos gelbėti, gelbėti drauge su savo Pateptuoju.“ (Hab 2, 1; 13).
Šv. Tomas Įsikūnijimo paslaptį vadina stebuklų stebuklu[19], nesuvokiamu stebuklu, kuriame Dievas parodė savo meilės žmogui stiprumą ir kuris Dievą pavertė žmogumi, o Kūrėją – kūriniu[20]. Kūrėjas, sako šv. Petras Damianas, gimė iš kūrinio, ir tai pavertė jį iš Viešpaties į tarną, iš negalinčio kentėti – į pavaldų kančioms ir mirčiai: „Jis parodo savo rankos galybę.“ (Lk 1, 51). Šv. Petras iš Alkantaros vieną dieną klausydamas giedant trečiųjų Kalėdų nakties Mišių Evangeliją, prasidedančią žodžiais – „Pradžioje buvo Žodis“, ir apmąstydamas šią paslaptį taip prisipildė dieviškos meilės, kad ekstazės būsenoje buvo pakylėtas nuo žemės ir oru nugabentas nemažą atstumą iki pat Švč. Sakramento. Ir Šv. Augustinas sako, kad jo siela galėtų per amžius gėrėdamasi mąstyti apie didį Dievo gerumą, apreikštą mums žmonių išganymo darbe[21]. Dėl šios priežasties – būtent dėl karšto pamaldumo šiai paslapčiai, Dievas pasiuntė šį šventąjį įrašyti į Šv. Marijos Magdalenos de Paci širdį tokius žodžius: „Ir Žodis tapo Kūnu.“
Kas myli, neturi kito tikslo mylėdamas, kaip kad būti mylimas. Taigi Dievas, taip labai mus mylėdamas, netrokšta iš mūsų nieko daugiau, tik, kaip pažymi Šv. Bernardas, mūsų meilės. „Kai Dievas myli, jis netrokšta nieko kito, kaip tik būti mylimas.“[1] Todėl šventasis mus ragina: „Jis davė pažinti savo meilę, kad galėtų patirti tavo.“[2] O, žmogau, kad ir kas tu būtum, tu pažinai Dievo meilę, kuri privertė jį tapti žmogumi, už tave kentėti ir mirti. Kiek ilgai truks, kol Dievas iš tavo darbų pažins tavo meilę Jam? O! Iš tiesų, kiekvienas žmogus, matydamas Dievą, apsivilkusį kūnu, pasirinkusį gyventi tokį pilną kančių bei pažeminimų gyvenimą ir sutikusį mirti tokia gėdinga mirtimi, turėtų užsidegti tokio atsidavusio Dievo meile. „Kadgi tu praplėštumei dangų ir nužengtumei! Nuo tavo veido tirptų kalnai,... vanduo degtų ugnimi.“ (Iz 64, 1). O, kad tu teiktumeis, mano Dieve (taip maldavo pranašas prieš Amžinajam Žodžiui nužengiant į žemę), palikti dangų, nužengti pas mus ir tapti žmogumi! O, tada, matydami tave kaip vieną iš jų tarpo, kalnai ištirptų, žmonės pašalintų visas kliūtis, įveiktų visus sunkumus, laikydamiesi tavo įsakymų bei patarimų; vandenys degtų ugnimi! O, iš tiesų tu uždegtum tokią liepsną žmogaus širdyje, kad net labiausiai atšalusios sielos užsidegtų tavo šventa meile. Ir iš tikrųjų, po Dievo Sūnaus Įsikūnijimo kaip nuostabiai dieviška meilė nušvito daugeliui mylinčių sielų! Ir iš tiesų, be baimės suklysti galima teigti, kad Dievas buvo labiau mylimas pirmajame šimtmetyje po Jėzaus Kristaus atėjimo, nei ankstesniais keturiasdešimt amžių. Kiek daug jaunuolių, kiek daug kilmingųjų ir net valdovų paliko turtus, titulus, savo karalystes ir išėjo į dykumą ar vienuolyną, kad ten, skurde ir nuošalioje vienumoje, laisviau galėtų atsiduoti šio savo Išganytojo meilei! Kiek daug kankinių džiūgaudami bei linksmindamiesi pasitiko kentėjimus ir mirtį! Kiek daug gražių, jaunų mergelių atsisakė šio pasaulio galingųjų rankos, kad galėtų eiti ir numirti dėl Jėzaus Kristaus, taip iš dalies atsidėkodamos už meilę Dievo, kuris nusileido iš dangaus, prisiėmė žmogaus kūną ir numirė iš meilės joms!
Taip, visa tai tiesa. Tačiau štai, čia prasideda liūdna istorija. Ar visa tai galime pasakyti apie visus žmones? Ar visi siekė taip atsakyti į begalinę Jėzaus Kristaus meilę? Deja, mano Dieve, didesnė dalis vieningai atsimoka nieku kitu, kaip tik nedėkingumu. Ir tu, mano broli, pasakyk man, kaip iki šiol atsilyginai už tą meilę, kurią Dievas tau parodė? Ar visada už ją buvai dėkingas? Ar kada nors rimtai apmąstei, ką iš tiesų reiškia žodžiai: Dievas tapo žmogumi ir mirė už mus?
Vienas žmogus kartą dalyvaudamas Mišiose be jokio pamaldumo, kaip, deja, ir daugelis, girdėdamas paskutinės Evangelijos žodžius „Ir Žodis tapo kūnu“ neatliko išorinio pagarbos veiksmo – nepriklaupė. Tuo momentu velnias kirto jam skaudų smūgį, tardamas: „Nedėkingas niekše! Tu girdi, kad Dievas tapo žmogumi dėl tavęs, ir nesiteiki net sulenkti kelio. O, jei Dievas tai būtų padaręs dėl manęs, aš amžinai nieko kito nedaryčiau, tik jam dėkočiau!“
Pasakyk man, krikščioni! Ką dar daugiau galėjo Jėzus Kristus padaryti, kad laimėtų tavo meilę? Jei Dievo Sūnus būtų nutaręs išgelbėti nuo mirties savo paties Tėvą, kaip dar labiau jis būtų galėjęs nusižeminti, nei prisiimdamas žmogaus prigimtį ir atiduodamas savo gyvybę kaip auką už jo išganymą? Dar daugiau, sakyčiau, jei Jėzus Kristus būtų vien tik paprastas žmogus, o ne vienas iš dieviškų Asmenų, ir norėtų kokiu nors meilės ženklu laimėti savo Dievo meilę, ką daugiau jis galėtų padaryti, nei yra padaręs dėl tavęs? Jei tavo tarnas iš meilės tau atiduotų savo kraują ir gyvybę, ar neprikaustytų jis taip tavo širdies ir ar neįpareigotų tavęs jį mylėti vien tik iš dėkingumo? Ir kaipgi atsitiko, kad Jėzus Kristus, nors ir paaukojo savo gyvybę dėl tavęs, vis dar nelaimėjo tavo meilės?
Deja, žmonės niekina dievišką meilę, nes jie nesupranta, arba, verčiau sakykime, nenori suprasti, koks lobis yra turėti Dievo malonę, kuri, pasak Išminčiaus, yra begalinis turtas: „Nes ji – begalinis turtas žmonėms; kurie juo pasinaudojo, tapo Dievo draugais.“ (Išm 7, 14)
Žmonės vertina valdovų, prelatų, didikų, mokslininkų ir net paprastų gyvulių palankumą, tačiau visiškai nebrangina Dievo malonės, o atsižada jos dėl paprasčiausių dūmų, dėl gyvuliško pasitenkinimo, dėl saujos žemės, dėl užgaidos, dėl nieko.
Ką pasakysi, brangus broli? Ar vis dar nori būti priskirtas prie šių nedėkingųjų? Nes jei tu netrokšti Dievo, paieškok, sako Šv. Augustinas, gal sutiksi ką nors geresnį už Dievą: „Siek ko kito, jei manai galėsiąs rasti ką geresnio.“[3] Eik ir susirask paslaugesnį valdovą, malonesnį mokytoją, brolį, draugą, tokį, kuris tau yra parodęs didesnę meilę. Eik ir ieškok tokio, kuris geriau už Dievą sugebėtų tave padaryti laimingu ir šiame, ir ateinančiame gyvenime.
Kas myli Dievą, neturi nieko bijoti, ir Dievas negali nemylėti tų, kurie jį myli: „Aš myliu mane mylinčius“ (Pat 8, 17). Ir ko gali baimintis tas, kas yra mylimas Dievo? „Viešpats mano šviesa ir mano išgelbėjimas: ko aš bijosiu?“ (Ps 26, 1) Taip kalbėjo Dovydas, ir taip kalbėjo mūsų Viešpačiui Lozoriaus seserys: „Tas, kurį tu myli, serga.“ (Jn 11, 3) Joms užteko žinoti, kad Jėzus Kristus mylėjo jų brolį, tam kad jos įsitikintų, jog Išganytojas padarys viską, kad šis pasveiktų.
Tačiau, kita vertus, kaip Dievas gali mylėti tuos, kurie niekina Jo meilę? Nagi, pasiryžkime kartą visam laikui atiduoti meilės duoklę Dievui, kuris taip nuoširdžiai mus mylėjo. Ir nuolatos prašykime Jo, kad suteiktų mums tos šventos meilės dovaną. Šv. Pranciškus Salezas sako, kad Dievo meilės malonės mes turėtume prašyti labiau už kitas, nes su Dievo meile siela gauna ir visa, kas gera: „Bet drauge su ja man atėjo visokių gėrybių.“ (Išm 7, 11). Tai privertė šv. Augustiną ištarti: „Mylėk, ir daryk, ką nori“. Jei kas myli kokį nors asmenį, vengia visko, kas galėtų jį įžeisti, ir visada siekia to, kas galėtų jam suteikti malonumą. Panašiai elgiasi mylintis Dievą: jis niekada laisva valia nedarys to, kas Jį įžeistų, tačiau stengsis visomis įmanomomis priemonėmis Jam patikti.
O tam, kad greičiau ir užtikrinčiau įgytume šią dieviškos meilės dovaną, kreipkimės pagalbos į didžiausią Dievo mylėtoją – turiu galvoje Mariją, Jo Motiną, kuri taip degė Jo šventa meile, kad velniai, kaip sako Šv. Bonaventūras, nedrįso jos net gundyti: „Juos taip gąsdino jos karšta meilė Dievui, kad jie net nedrįso prie jos artintis.“[4] Ir Ričardas priduria, kad net patys serafimai galėtų nužengti nuo savo didingų sostų danguje, tam kad pasimokytų Dievo meilės iš Marijos širdies. O kadangi, tęsia Bonaventūras, Marijos širdis buvo ne kas kita, kaip vienas dieviškos meilės židinys, visus, kurie myli šią Švenčiausiąją Motiną ir kreipiasi į ją, ji uždegs tokia pačia meile ir padarys juos panašius į save.
1 pavyzdys
Knygoje „Gėlėta pieva“ rašoma, kad viena pamaldi moteris troško sužinoti, kokios sielos yra brangiausios Jėzui. Viena dieną ji dalyvavo Mišiose ir Švč. Sakramento pakylėjimo metu pamatė kūdikėlį Jėzų virš altoriaus, o su juo tris jaunas mergeles. Jėzus pasirinko vieną jų ir ilgai glostė. Po to jis prisiartino prie antros ir, pakėlęs veliumą nuo jos veido, smarkiai sudavė jai per skruostą ir nuo jos nusisuko; tačiau neužilgo, matydamas, kad mergaitė labai dėlto nusiminė, maloniai ją paguodė. Galiausiai Jėzus priėjo prie trečios. Jis pagriebė ją už rankos, lyg būtų ant jos labai supykęs, sudavė jai ir pavarė šalin nuo savęs. Bet kuo labiau ji jautėsi skriaudžiama ir varoma, tuo labiau mergaitė nusižemino ir sekė Jėzų. Tuo vizija ir baigėsi. Pamaldžioji moteris dar pasiliko bažnyčioje stengdamasi suvokti, ką reiškė ši vizija. Tada jai vėl pasirodė Jėzus ir pasakė, kad žemėje sutinkami trys jį mylinčių sielų tipai. Vienos jį myli, bet jų meilė tokia silpna, kad ją reikia nuolat kurstyti dvasiniais malonumais. Jų negaudamos jos tuojau sunerimsta ir atsiduria pavojuje nusisukti nuo Išganytojo. Tokias sielas simbolizavo pirmoji mergelė. Antroji vaizdavo sielas, šiek tiek stipriau mylinčias Jėzų, tačiau joms taip pat retkarčiais reikia paguodos. Trečioji mergelė vaizdavo tas narsias sielas, kurios, nors nuolat jausdamos apleidimą ir nepatirdamos dvasinių paguodų, nenustoja daryti visa, ką gali, kad tik patiktų Viešpačiui. Ir būtent šios sielos, paaiškino Jėzus, jam suteikia daugiausia džiaugsmo.
2 pavyzdys
Cistersų kronikos pasakoja apie vieną vienuolį iš Brabanto, kuris keliavo Kalėdų naktį ir eidamas per mišką išgirdo lyg ką tik gimusio kūdikio verksmą. Jis prisiartino prie tos vietos, iš kur sklido verksmas, ir išvydo nuostabų kūdikį, gulintį sniege, verkiantį ir drebantį nuo šalčio. Pajutęs gailestį, vienuolis nedelsdamas nulipo nuo arklio ir prisiartinęs prie vaiko tarė: „Mano vaikeli, kas gi tave čia paliko verkti ir mirti vidury sniego?“ Ir jis išgirdo balsą: „O! Kaip aš galiu neverkti, kai visi mane paliko ir niekas manęs nenori priimti, nei gailisi manęs.“ Tai pasakęs jis pradingo, duodamas broliui suprasti, kad tai buvo pats Išganytojas, šia vizija norėjęs sugėdinti žmones dėl jų nedėkingumo, kurie, matydami jį gimus tvarte dėl jų išganymo, be jokio gailesčio palieka jį ten verkti.
(Versta iš knygos: St. Alphonsus de Liguori, The Incarnation, Birth and Infancy of Jesus Christ, O.B.L. Victory Mission Inc., 1983.)
[1] 2 Mak 1, 18
[2] Opusc. 63. c. 7
[3] De Div. Nom. C. 4.
[4] In Annunt. B. M. s. I.
[5] „Propter nos homines, et propter nostram salutem, descendit de coelis... et homo factus est“. Symb. Nic. Et Const.
[6] In Nat. D. s. I.
[7] In Epiph. s. I.
[8] S. De Dupl. Nat. Chr.
[9] Serm. 88, E. B.
[10] De Nat. s. 4
[11] „Et incarnatus est de Spiritu Sancto“
[12] P. 3, q. 32, a. I.
[13] De catech. Rud. c. 4
[14] De Casto Conn. c. 23
[15] In Heb hom. 5.
[16] Serm.119, E. B. app.
[17] In Epiph. s. I.
[18] Off. Circumc. Resp. 6.
[19] De Pot. Q. 6, a. 2, ad 9.
[20] In Nat. B. V. S. 2.
[21] Conf. I. 9, c. 6.
[1] 2 Mak 1, 18
[2] Opusc. 63. c. 7
[3] De Div. Nom. C. 4.
[4] In Annunt. B. M. s. I.
[5] „Propter nos homines, et propter nostram salutem, descendit de coelis... et homo factus est“. Symb. Nic. Et Const.
[6] In Nat. D. s. I.
[7] In Epiph. s. I.
[8] S. De Dupl. Nat. Chr.
[9] Serm. 88, E. B.
[10] De Nat. s. 4
[11] „Et incarnatus est de Spiritu Sancto“
[12] P. 3, q. 32, a. I.
[13] De catech. Rud. c. 4
[14] De Casto Conn. c. 23
[15] In Heb hom. 5.
[16] Serm.119, E. B. app.
[17] In Epiph. s. I.
[18] Off. Circumc. Resp. 6.
[19] De Pot. Q. 6, a. 2, ad 9.
[20] In Nat. B. V. S. 2.
[21] Conf. I. 9, c. 6.
[22] In Cant. S. 83.
[23] De Aquaed.
[24] In Ps. 26 enarr. 2.
[25] Pro Fest. V. M. s. 4, a. 3.
2 komentarai
Tarpukario laikotarpiu - Nepriklausomoje Lietuvoje buvo išleista Šv. Alfonso Liguorio knyga "Dvasinis maistas Kristaus sužieduotinei (sielai)". Tai nuostabi dvasinio gyvenimo ir praktikos knyga. Ji būtu labai reikalinga šiandieninėje Lietuvoje. Gal skaitantys šias eilutes turėtų įtakos įnicijuoti jos išleidimą? Tegu tai būna fotografuotinis, minkštu viršeliu, kuklus ir nebrangus, bet visiems prieinamas daugiatiražis leidinys.
Galima šią knygą skaityti ir angliškai True spouse of Jesus Christ
https://www.goodcatholicbooks.org/pdf/liguori-true-spouse-of-jesus-christ.pdf
Rašyti komentarą