Rasa Čepaitienė. Kultūra – politikos podukra ar prioritetas?

propatria.lt nuotr.

„Sąjūdžio Atgimimas“,  2018 m. spalis

Pirmoji Lietuvos Respublika radosi kaip rezultatas kovos už lietuviškąją kultūrą, o ne vien už politinį suverenitetą. Ir, nepaisant trumpo gyvavimo laiko, jai buvo pavykę sukurti stabilią, politiškai susipratusią, kultūriškai gana vientisą modernią lietuvių bendriją. Ji veikiai susidurs su radikaliais iššūkiais, nes viena kitą keitusios dviejų totalitarinių režimų okupacijos XX a. viduryje ir ypač ilgi metai, patiriant masyvią sovietinę indoktrinaciją, negalėjo nesubrandinti savo vaisių. 

Sovietmečiu vykusi sparti „rusiškojo tipo“ modernizacija, industrializacija ir urbanizacija visų pirma kėsinosi į tradicinę kaimietiškojo gyvenimo sanklodą ir pasaulėjautą. Ne mažiau svarbu, kad visuotinai tuomet diegtas homo sovieticus kūrimo projektas buvo utopinės komunistinės ideologijos ir didžiarusiškojo šovinizmo samplaikos produktas. 

Sovietmečiu kultūra buvo pajungta vienvaldės Partijos interesams, tarnavo kaip vienas jos „minkštosios galios“ – ideologinio įtaigojimo – priemonių, šalia šios komunistinės totalitarinės, futuristinės ir instrumentinės kultūros sampratos išliko ir Vakarų civilizacijos klasikinio palikimo, atspindinčio bendrąsias humanizmo vertybes. Kita vertus, reikia pastebėti, kad vakarinio pasienio stiprinimo sumetimais sovietai nemažai investavo į Pabaltijo regioną ir, pradedant postalininiu laikotarpiu, čia skatino ar bent netrukdė ir kiek laisvesnei kultūrinei saviraiškai vystytis (architektūra, muzika, dailė, teatras, fotografija, dizainas ir t.t.), kurios pasiekimus veikiai ėmė išnaudoti šalyje bei užsienyje sovietinio gyvenimo būdo „pranašumų“ propagandiniam demonstravimui. Šios reikšmingos aplinkybės „Centro“ ir Pabaltijo respublikų elitams leido sukurti bei puoselėti abipusiai naudingą „Mažųjų Vakarų“ vaizdinį. Pastarasis padėjo susiformuoti ir specifinei „pribaltų“ kaip „sovietinių europiečių“ savivokai, tokiu būdu išvengiant kitoms tautoms aktyviai primetamos ir dažnu atveju įsisavintos kultūrinio nepilnavertiškumo jausenos.

Sovietų Sąjungai byrant Nepriklausomos Lietuvos kultūros pertvarkos projekcijos nusidriekė tiek į praeitį (pirmiausia tarpukarį), tiek ir į ateitį (suvienytąją Europą). Veikiai paaiškėjo, kad tame slypi tam tikras mentalinis dviprasmiškumas, kuris ilgainiui tapo vis ryškesne problema. Sovietmečiu buvę „Europa“ labiau į rytus esančioms SSRS tautoms ir žmonėms, lietuviai naujoje geopolitinėje situacijoje pasijuto esą vargšai – kultūriškai dezorientuoti, posovietiniai rytų europiečiai, savo „grįžimo į Europą“ viltis susiejantys ne tiek su žavėjimusi jos kultūra, kiek su finansine, socialine ir politine šios įsivaizduojamos Europos galia. Su spartėjančia eurointegracija, ir ypač po įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. šis savivokos pokytis įgavo ir apčiuopiamą geografinę išraišką, tapus neprestižiniais „mažaisiais Rytais“,  kas skatino išcentrines tautinės savivokos silpnėjimo jėgas.

Tai yra svarbus geopolitinis ir psichologinis fonas norint geriau suvokti Lietuvos kultūros politikos pokyčius ir jų kryptį atgavus Nepriklausomybę. Atkuriamojo Seimo 1990 m. kovo 11 d. aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ pabrėžė sugrįžimo į Vakarų civilizacinę ir geopolitinę erdvę siekį. taip pat tai, kad „Lietuvos kultūros tapatybę sudaro bene trys pagrindiniai sluoksniai: lietuviškas, baltiškas ir europietiškas. Sąjūdžio bendrojoje ir rinkiminėje programose, numatant kultūros atgimimo kryptis ir neatidėliotinus darbus, išryškėjo trys imperatyviniai principai:

– deideologizavimas (ideologinės ir politinės kontrolės, cenzūros institucijų panaikinimas, valstybinės kalbos statuso suteikimas lietuvių kalbai, švietimo ir mokslo, istorinės atminties desovietizavimas, santykių su Katalikų Bažnyčia ir religinėmis bendruomenėmis normalizavimas ir kt.); 

– autonomija (iš viršaus nevaržoma kūrybos organizacijų veikla, valstybinio ir privataus švietimo institucijų plėtotė, mokslo įstaigų savivalda, tarptautinių kultūrinių mainų skatinimas); 

– demokratizavimas (kultūros institucijų decentralizacija ir veiklos savarankiškumo didinimas). Sąjūdžio nuostatose buvo siekiama suderinti kultūrinio savitumo ir pliuralizmo, istorinio tęstinumo ir atvirumo pasauliui, kūrybos laisvės ir moralinio įsipareigojimo visuomenei principus. 

Lietuvos Kultūros Kongreso organizacinis branduolys savo ruožtu siekė Sąjūdžio idėjas išplėtoti į valstybinę kultūros politiką, tačiau dauguma jo suformuluotų principų ir rekomendacijų taip ir liko neįgyvendintos, buvo daugiau atsižvelgta tik įo siūlymą įsteigti Kultūros rėmimo fondą, (įgyvendintas 1998 m.).

2001 m. LRV nutarimu patvirtintos Lietuvos kultūros politikos nuostatos buvo pirmasis išsamus Lietuvos kultūros politikos tikslų ir užduočių dokumentas, sistemiškai sujungiantis pagrindines kultūros politikos sritis, formuluojantis joms tikslus, uždavinius ir įgyvendinimo priemones. Jis buvo svarbiausiu kultūros politikos strateginiu dokumentu iki 2010 metų, kuomet jį pakeitė LRS Seimo patvirtintos Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės. Nors Gairėse buvo bandyta atsižvelgti į per laiką išryškėjusias sistemines kultūros sferos problemas ir atnaujinti Lietuvos kultūros politikos modelį, tačiau geri norai liko popieriuje. Pavyko tik aiškiau atskirti ir reglamentuoti kultūros formavimo (Kultūros ministerija) ir įgyvendinimo (Lietuvos Kultūros Taryba) sritis. Nebuvo įgyvendintas siekis nuosekliai didinti šios srities finansavimą.  

Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Kultūros Kongreso skelbtas programines nuostatas inspiravo noras suformuluoti ir įgyvendinti autonomišką nacionalinės kultūros politikos vaizdinį, tačiau šių idėjų bei pasiūlymų praktinį realizavimą smarkiai koregavo vėlesni valstybės geopolitiniai tikslai, ypač integracijos į Europos Sąjungą siekiai. Ankstyvieji nacionalinės kultūros politikos formavimo bandymai sutapo su reikšmingais visuomenių ir kultūros politikos poslinkiais Europoje ir pasaulyje – globalizacija, neoliberalizmo ir masinės vartotojų visuomenės plėtra. Minėtieji globalieji pokyčiai greit pareikalavo naujai perbraižyti kultūros politikos tikslus ir patį subjektą.

Lyginant pirmojo ir antrojo nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvos kultūros politikos strateginius dokumentus ir praktinę raišką, galima pastebėti tam tikrą idėjinį pertrūkį. Jei ankstyvuoju laikotarpiu dominavo restitucinės, į tarpukarinės tautinės kultūros politikos patirties perėmimą ir vertybinį tęstinumą orientuotos nuostatos, tai, prasidėjus eurointegracijos procesui ir ypač įstojus į ES, Lietuvos kultūros politikos lauke vis labiau ryškėjo europietiškąjį diskursą ir normas imituojančios linkmės. O pastaruoju metu, su „Globalios Lietuvos“ programos pasirodymu, vis labiau išsiskiria valdančiojo elito nuosekliai palaikomas garsiai netariamo, tačiau gana akivaizdaus Lietuvos ir lietuviškumo ištirpimo pasaulyje siekis, kuriam daugiausia oponuoja tik negausūs tautinės valstybės ir nacionalinės kultūros puoselėjimo šalininkai. 

Tačiau panašu, kad tiek nacionaliniu, tiek ir ES mastu ilgą laiką dominavusi ideologinė nuostata – multikultūralizmas – šiandien išgyvena akivaizdžią krizę. To nepaisant Lietuvoje ir toliau tradicinės kultūros palaikymo ir išsaugojimo pastangoms skiriamas menkas dėmesys. 

Reziumuojant šį trumpą ekskursą: per visą Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos kultūros politikoje pynėsi kartais viena kitai prieštaraujančios restitucinės, imitacinės, kontinuacinės ir inovacinės orientacijos. Būdingos pasikartojančios problemos: 1) prieštaringa, nesuderinta valstybės politika kultūros, švietimo ir mokslo, aplinkos, užsienio reikalų srityse; 2) prieštaringa ir ilgalaikėje perspektyvoje nesuderinta valstybės ir vietos valdžios atsakomybė už kultūros funkcijas ir plėtrą; 3) kultūra tik deklaratyviai, popieriuje laikoma valstybės politikos prioritetu, todėl kultūros produktai ir paslaugos vienodomis teisėms priversti konkuruoti su kitomis ūkio šakomis, į jų specifiką deramai neatsižvelgiama. 

Šiandien kultūra, deja, tinkamai netarnauja nei nacionalinio tapatumo, nei valstybės išlikimo, nei visuomenės darnaus vystymo tikslams. Tokiu būdu Lietuvai vėl iškyla uždavinys iš naujo, dabarties sąlygomis, apibrėžti savo kultūros politiką ir jos nuosekliai bei kryptingai laikytis.

„Sąjūdžio Atgimimas“,  2018 m. spalis