Kazimieras Garšva. Trečią kartą kuriama Vilniaus krašto autonomija

propatria.lt nuotrauka 

Šiandien, gruodžio 6 d. 16.45 val. Seime Dovilė Šakalienė teikia „Tautinių mažumų įstatymo“ projektą, kuris valstybėje vėl gali sukomplikuoti padėtį.

1920 m. Lenkijos įkurta „Vidurio Lietuva“ greitai buvo prijungta prie Lenkijos. Iki 1991 m. Vilniaus ir Šalčininkų „lenkų nacionaliniai rajonai“ buvo sujungti į teritorinę Vilniaus krašto autonomiją, kuri panaikino 1990 m. kovo 11 d. aktą ir prašė Michailą Gorbačiovą įvesti tiesioginį valdymą ir armiją.

Seimo Teisės departamentas nurodė, kad  teikiamame projekto tekste dominuoja tik tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių bei jų atžvilgiu turimų valstybės pareigų įtvirtinimas ir nesama jokių nuostatų, skirtų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų pareigoms įtvirtinti. Tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisinės padėties reglamentavimas negali apsiriboti vien tik šių asmenų teisėmis, ignoruojant jų pareigas.

Antai tautinėms mažumoms priklausantys asmenys, kaip ir visi kiti asmenys, privalo gerbti ir laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių, tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių įgyvendinimas nesuderinamas su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos kurstymu, šmeižtu ar dezinformacija. Jų interesai gali būti priešpriešinami Lietuvos valstybės, kurios teritorijoje atitinkamos tautinės mažumo gyvena, visos visuomenės, pilietinės Tautos bendriems interesams, o tautinių bendrijų steigimas ir veikla negali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams.

 Projekto 3 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta absoliuti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisė viešai, žodžiu ir raštu vartoti tautinės mažumos kalbą, gauti ir skleisti informaciją tautinės mažumos kalba. Vertinant šią nuostatą, atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo formuojamos doktrinos nuostatas dėl valstybinės kalbos ir tautinės mažumos kalbos vartojimo (2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Šiame nutarime Konstitucinis teismas konstatavo, kad „<…> konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia ir tai, kad valstybinė kalba yra privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime; kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad oficialių dokumentų rašymas valstybine kalba nepaneigia tautinėms mažumoms save priskiriančių piliečių teisės rašyti, skaityti ir bendrauti bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su Konstitucijos apibrėžta valstybinės kalbos vartojimo sritimi <…>“. Atsižvelgiant į tai, siūloma tikslinti 3 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jame nurodant, kad teisė viešai vartoti tautinės mažumos kalbą garantuojama, jeigu tai neprieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų įstatymų nuostatoms, reglamentuojančioms valstybinės kalbos vartojimą viešai.

Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo projektas XIIP-1696 prieštarauja Konstitucijos 14, 29, 37 straipsniams, iš dalies naikina Valstybinės kalbos įstatymą ir etninių lietuvių žemių vardyną, keičia keturis Vyriausybės nutarimus. Projekte siūloma už 700 000 eurų iškraipyti vietovių, gatvių, valstybės įstaigų pavadinimus, kurti lenkų, rusų teritorinę autonomiją, kenkti Lietuvos identitetui, integracijai, saugumui. Konstitucinis Teismas, 30000 piliečių peticijoje įspėjo nesikėsinti į valstybinę kalbą. Prašome šį įstatymo projektą atmesti arba iš jo išbraukti 1.2, 5, 6, 7 straipsnius ir redaguoti kitus.

Antikonstitucinį valstybinės kalbos įstatymo Nr. I-779 7, 14 ir 17 straipsnių pakeitimo projektą XIIP-1697 prašome atmesti, nes vadinamasis Tautinių mažumų (= bendrijų) įstatymas negali būti viršesnis už Konstituciją ir Valstybinės kalbos įstatymą.