Alfonsas Vaišvila: „ETT nurodymas pripažinti vienalytes „santuokas“ prieštarauja Konstitucijai“

LR Konstitucinis Teismas, pasinaudodamas ES Teisingumo Teismo suteikta galimybe, pradėjo nagrinėti bylą dėl užsienyje sudarytų vienalyčių...

LR Konstitucinis Teismas, pasinaudodamas ES Teisingumo Teismo suteikta galimybe, pradėjo nagrinėti bylą dėl užsienyje sudarytų vienalyčių „santuokų“, taigi ir „šeimų“, pripažinimo Lietuvoje. Apie tai, kuo grindžiamas šeimos sampratos apibrėžimas, kodėl vienalytės „šeimos“ negali būti laikomos šeimomis, Tautos valios ignoravimą šeimos klausimų srityje ir tai, ar ES Teisingumo Teismo nurodymas pripažinti vienalytes „santuokas“ yra suderinamas su Lietuvos Konstitucija, kalbamės su teisininku prof. Alfonsu Vaišvila.

– Ar šeimos samprata remiamasi kokia nors objektyvia realybe, ar priešingai – ji atiduodama privačių  asmenų subjektyviai nuožiūrai?

– Šeimos sampratos klausimas negali būti atiduotas laisvai asmens nuožiūrai vien dėl to, kad Konstitucijos 38 str. šeimą laiko „visuomenės ir valstybės pagrindu“, t. y. ne tik privačiu reikalu. Ji pašaukta užtikrinti fizinį visuomenės tęstinumą ir sudaryti augantiems vaikams palankias daiktines ir psichologines sąlygas. 

– Kodėl valstybei reikia ginti šeimos institutą? Ar tos pačios lyties asmenų bendras gyvenimas gali būti laikomas šeima? 

– Šeimos institutą, jo vienareikšmišką supratimą reikia išsaugoti kaip visuomenės gyvybingumo, tęstinumo ir stabilumo pagrindą, kuriam esant šeimą sudaryti apsisprendę asmenys sąmoningai valstybės akivaizdoje įsipareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir vykdyti iš jų kylančias pareigas vienas kito ir savo vaikų atžvilgiu.

Konstitucijos 38 straipsnis neatsitiktinai nustatė, kad šeimą sukuria skirtingų lyčių asmenys ir kad šeimos santykių, kaip labai atsakingų, teisinė forma yra santuoka, kuria tie santykiai oficialiai paviešinami ir kartu valstybė nuo to momento įsipareigoja juos globoti. Jie laikomi „visuomenės ir valstybės pagrindu“ tik todėl, kad tik skirtingų lyčių kuriami šeimos santykiai pajėgūs užtikrinti visuomenės gyvybingumą ir fizinį tęstinumą laike. Tai  reiškia, kad šeimą, kaip gyvybingą reiškinį, pajėgia kurti tik dvi biologinės priešybės (vyrai-moterys), nes gamta taip nustatė, kad vienapoliai (vienalyčiai) reiškiniai yra iš principo negyvi reiškiniai. Tokio pat tipo yra ir tos pačios lyties santykiai (bendras gyvenimas) kaip objektyviai nepajėgūs užtikrinti visuomenės gyvybingumo ir tęstinumo ir dėl to nepajėgūs vykdyti Konstitucijos nustatytos šeimai misijos - „būti visuomenės ir valstybės pagrindu“. O negyvas negali būti gyvos, biologiškai atsikuriančios visuomenės pagrindas.

Tai ženklas, kad šeima yra ne šiaip teisinis techninis santykis, ji yra bioteisinis santykis, kuris atsiranda išimtinai tarp skirtingų lyčių ir tik tokiu būdamas yra pajėgus atlikti jam paskirtą minėtą misiją. Bandymas šeima laikyti ir tos pačios lyties santykius reikštų paversti šeimą vien tik formalia teisine kategorija, paneigti jos biologinį pagrindą, jame slypintį patį šeimos sudarymo motyvą, ją prilyginti bet kokiam civiliniam sutartiniam santykiui, kurio misija nėra kompleksinė. Tos pačios lyties bendras gyvenimas negali būti laikomi šeima dar ir dėl kitos priežasties, nes autentiškoji ir gyvybingoji šeima, pagal Konstitucijos 38 str., yra ne tik privataus, bet ir bendrojo (visuomenės fizinio tęstinumo) interesų vienovės įgyvendinimo būdas. O tokį būdą, kaip minėta, gali sukurti tik skirtingų lyčių santykiai. Būtent taip šeima ir buvo suprantama per visą tūkstantmetę civilizacijos istoriją. Ši civilizacija išsaugojo savo gyvybingumą ir tęstinumą laike tik traktuodama šeimą kaip privataus ir bendrojo interesų (šių dviejų priešybių) vienovę. 

– Kaip žinome, Tautos valia gali būti ignoruojama pačiais fundamentaliausiais klausimais, kokiu yra ir šeima. Jei santuoka nelaikoma būtina šeimos teisinio buvimo forma, tai natūraliai kyla klausimas, kokių pasekmių iš to galime susilaukti? 

– Šiuo požiūriu galima paminėti visuomenėje kilusį teisinį pasimetimą, kurį paskatino Konstitucinio Teismo 2011 09 28 nutarimas, kuriuo buvo nuvertinta šeimos santykių teisinė forma ir jos reikšmė šeimos sąvokai apibrėžti. Nutarime buvo pareikšta, kad šeimos santykiuose svarbiausia yra turinys („emocinis prieraišumas, tarpusavio  atsakomybė...“), o „šių santykių išraiškos forma (suprask santuoka) konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Šiuo pareiškimu KT teisininko kvalifikacijos požiūriu pastatė save į nemalonią situaciją. Tai, kad teisinė forma irgi turi esminės reikšmės žmonių santykiams, žino jau kiekvienas I kurso Teisės fakulteto studentas, nes teisinės formos diferencijavimu kuriama visų teisės aktų hierarchija, garantuojama pati Konstitucijos viršenybė. Jei forma teisinių santykių srityje išties neturėtų esminės reikšmės, tai kaip tada galėtume tvirtinti, kad Konstitucija turi didesnę juridinę galią kitų teisės aktų atžvilgiu, nes visi teisės aktai, jei iš jų „atimsime“ juos diferencijuojančią teisinę formą, jau būtų ne teisės aktai, o šiaip socialinio elgesio taisyklės, besiskiriančios ne savo juridine galia, o tik savo turiniu (reguliavimo objektu). Tada galėtume sakyti, kad asmens teisių apsaugos patikimumo laipsniui neturi esminės reikšmės, ar tos asmens teisės saugomos įstatymu ar ministro įsakymu. Tada, prieštaraudami tiek Konstitucijai, tiek teisinės valstybės principui, galėtume sakyti, kad asmens namą, žemę valstybė gali nusavinti ne įstatymu, o vidaus reikalų ministro įsakymu. Jeigu teisinė forma neturi esminės reikšmės „konstitucinei šeimos sampratai“, tai išeitų, kad KT leidžia šeimos sąvoką apibrėžti ir jos santykius reguliuoti ir ministro įsakymu. Taip galima nueiti iki  visiškos teisininko kvalifikacijos devalvacijos. 

Pripažinus Konstitucijos požiūriu lygiai teisėtomis ir „kitas šeimos formas“ santuokinė šeima ne tik netenka iki tol turėtos konstitucinės apsaugos, bet ji padaroma ir nebūtina, pertekline šeimos forma, kitaip sakant. Skelbiamas santuokinei  šeimai „mirties nuosprendis“: jei „kitomis šeimos formomis“ galima pasiekti tų pačių teisinių pasekmių kaip ir santuoka, tai kas naudosis sudėtingesnėmis priemonėmis, jei to paties tikslo galima pasiekti paprastesnėmis.

– Kokios grėsmės kyla iš bandymų išardyti/išplėsti šeimos sampratą? Ar teisėtas š. m. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimtas nurodymas, kad ES valstybės, tarp jų ir Lietuva, tam tikrais aspektais privalo pripažinti vienalytes „santuokas“?.. 

– Manau, kad minėtą Europos Sąjungos Teisingumo teismo 2018 m. nurodymą ES valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, tam tikrais aspektais pripažinti vienalytes „santuokas“, reikėtų vertinti kaip tam  tikrą savo kompetencijos viršijimą. Juo pažeidžiamas ES narių-valstybių vidaus suverenitetas ir pati Europos Sąjungos sutartis. Šis Teismas įsteigtas garantuoti ES teisės aktų, ypač ES sutarties, viršenybę prieš ES valstybių-narių teisės aktus, išskyrus valstybių-narių konstitucijas. Pavyzdžiui, Vokietijos KT yra aiškiai, pareiškęs, kad Vokietijos Konstitucija (Pagrindinis įstatymas) turi viršenybę prieš ES aktus. Lietuvai stojant į ES, irgi buvo pareikšta, kad tarp tuo metu galiojusios Lietuvos Konstitucijos redakcijos ir stojimo į ES sutarties nėra prieštaravimų. Šią savo šalies Konstitucijos viršenybę turėjo galvoje ir mūsų tauta, balsuodama referendume dėl stojimo į ES. Tai pasakyta ir LR Seimo 2004 07 13 Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“: kolizijos (prieštaravimo) atveju „ES teisės aktai turi viršenybę prieš LR įstatymus ir kitus teisės aktus“. Sąvoką „kitus teisės aktus“ čia reikia suprasti aktus, turinčius žemesnę už įstatymus juridinę galią. Konstitucija čia tiesiogiai nepaminėta (nors teisinis tikslumas to ir reikalavo), bet ji nėra įstatymas, ji - specialus aukščiausią juridinę galią Lietuvos teritorijoje turintis teisės aktas. Todėl negalioja jokios tarptautinės sutartys ir tarptautinių institucijų nutarimai, prieštaraujantys LR Konstitucijai. Tarptautinės sutartys ir pati stojimo į Europos Sąjungą sutartis negalėjo būti net sudaromos, jei yra pagrindo manyti, jog jos prieštarauja Konstitucijai. Neatsitiktinai Konstitucijos 3 str. sakoma, kad „niekas negali varžyti ir  riboti Tautos suvereniteto“ (turima galvoje be pačios Tautos sutikimo) ir kad „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“ (7 str.). ES Teisingumo Teismo nurodymas pripažinti vienalytes santuokas (vadinasi, ir „šeimas“) tiesiogiai prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnio norminiam tekstui ir esmei, kartu kėsinasi ir į pamatines krikščioniškosios civilizacijos vertybes. Stojimo į ES sutartyje nebuvo tiesiogiai susitarta, kad Lietuva įsipareigoja kėsintis į savo visuomenės ir civilizuotumo pagrindus, nes skirtingų lyčių kuriama šeima Konstitucijoje tiesiogiai įvardinta kaip „visuomenės ir valstybės pagrindas“. 

Tos pačios lyties asmenys turi teisę sudaryti bendro gyvenimo sutartį kaip paprastą, jų privačiam interesui tarnaujantį civilinį sandorį, tvirtinamą notariate. Bet šis sandoris negali pretenduoti į santuokinės šeimos teisinį statusą, kaip jam objektyviai neprieinamą, nes šeima, kaip minėta, yra bioteisinis santykis, pašauktas garantuoti visuomenės tęstinumą. Pripažįstant vienalyčių asmenų bendrą gyvenimą šeima, daiktai būtų vadinami netikrais vardais, kuriama visuomenėje vertybinė sumaištis. Žmonės tada  nežino, kokiame pasaulyje jie  gyvena ir dėl to nežino kaip jo atžvilgiu elgtis. Daiktų vadinimą netikrais vardais, kaip žinia, Sovietų Sąjungos komunistinis režimas naudojo kaip metodą savo visuomenei klaidinti ir jai pavergti. 

Teisė, kuri siekia prisitaikyti prie kiekvieno asmens subjektyvumo, nustoja būti teise, nes atsisako nustatyti visiems bendras elgesio taisykles. Mūsų bajorai XVII- XVIII a. jau yra bandę liberum veto pagrindu kurti politinę tvarką, priderintą prie kiekvieno bajoro interesų, todėl gyveno nuolatinės suirutės ir savivalės sąlygomis. Jų liūdnai pasibaigusį „patyrimą“ šiandien naujomis istorijos sąlygomis siekia pakartoti ES politinis elitas, tariamai susirūpinęs asmens teisių apsauga. Šį kartą prie kiekvieno asmens subjektyvumo norima priderinti vieną iš fundamentaliausių socialinio gyvybingumo ir stabilumo sąvokų – šeimos sąvoką ir taip ją sugriauti, daryti šeimą nežinia ką reiškiančią, iš kur atsirandančią, skleisti visuomenėje vertybinę sumaištį, kad tauta, nesiorientuodama, kokiame pasaulyje gyvena, negalėtų jame aktyviai ir sąmoningai veikti. Tai gali būti suprantama, kaip vienas iš tautos desocializacijos gilinimo būdų, skatinančių asmenį visur veikti išimtinai tik savo siauros asmeninės naudos interesais.

Kalbino Rokas Gasparaitis.

Susiję

Šeimos politika 3995618290134278950
item