Kun. Robertas Urbonavičius. Tiesos Karalius

Vertas Avinėlis, kuris buvo užmuštas,

imti valdžią ir lobį, ir išmintį.

Jam šlovė ir galybė

per amžių amžius!

(introitas)

„Dievą ir Jėzų Kristų, pašalinus iš įstatymų ir valstybės, išvedant autoritetą nebe iš Dievo, o iš žmonių, atsitiko taip, kad... buvo sugriauti patys autoriteto pamatai, pašalinta pagrindinė priežastis, kodėl vieni turi teisę įsakyti, o kiti pareigą paklusti. Todėl būtinai turėjo būti sukrėsta visa žmonių visuomenė, nebeparemta jokia tvirta atrama ir apsauga“, – taip 1922 m rašė popiežius Pijus XI, apibūdindamas savo laiko problemas, kuomet sekuliarizmas ėmė sparčiai plisti daugumoje valstybių, kurios pamiršusios I Pasaulinio karo siaubą, vėl skubėjo į naujas totalitarizmo pagundas. Rusijoje triumfuojantis komunizmas, paneigęs Dievą, Nyčės antžmogį išaukštinęs fašizmas, kuris apėmė Italiją, Meksikos kairiųjų nuožmi kova su Bažnyčia, Vokietijoje kylanti nacizmo ideologija – šioje aplinkoje, 1925 m. Pijus XI įsteigia Kristaus Karaliaus šventę, trokšdamas, kad visos tautos nusilenktų Taikos kunigaikščio švelniajam jungui: „Jei žmonės kada nors privačiai ir viešai pripažintų karališką Kristaus galią, visą pilietinę bendruomenę būtinai persmelktų neįtikėtinos gėrybės, tokios kaip teisinga laisvė, tvarka ir ramybė, santarvė ir taika.“ Būdamas įžvalgus ir regėdamas, kaip kyla naujos politinės sistemos, paremtos pagoniška ideologija ir darvinistine pasaulėžiūra bei žinodamas kur link tas nuves – Pijus XI kviečia atsigręžti į Kristų, kurio valdžia neša taiką ir ramybę. Deja, dauguma didžiųjų valstybių neišgirdo popiežiaus kvietimo ir istorija parodė, į kokius naujus baisumus tai nuvedė milijonus žmonių. Taip, nes jei tautose, o pirmiausia žmonių širdyse nekaraliauja Kristus, labai greitai ir dažniausiai ten įsikuria piktojo karalystė.

Po Vatikano II liturginės reformos, šventė buvo praturtinta ir eschataloginiu dėmeniu, pavadindamas Kristaus Visatos Valdovo titulu, primenant, kad Kristus yra Alfa ir Omega, - visko Pradžia, Pabaiga ir Tikslas. Tačiau Kristaus karaliavimas nėra  nukeltas į laikų pabaigą. Taip manyti, reikštų pasiduoti tam pačiam sekuliarizmo demonui, kuris teigia, kad religija yra gerai tik tavo buto ribose, o viešame gyvenime jos reikia vengti. Jei Kristų paliekame savo kambaryje ar tabernakulyje, kurį aplankome sekmadieniais – tuomet nesame tikri Jo mokiniai, tuomet mūsų širdis pasidalinusi tarp pasaulio dvasios ir Kristaus dvasios. Viešpats Jėzus savo mokiniams sakė: „Dievo Karalystė jau yra tarpe jūsų“. Taip, Viešpats didingai sugrįš laikų pabaigoje, bet Jis veikia čia ir dabar. Jo Karalystė slėpiningu būdu yra šiame pasaulyje. Kuomet atveriame savo širdis Viešpačiui, kuomet atiduodame pirmą vietą Jam savo gyvenime, kuomet ieškome Jo Valios savo kasdienybės verpetuose – tuomet būkime tikri – Jo Karalystė yra mumyse. Būkime ištikimi Jo Karalystės nariai. Įjunkime į Kristaus Karalystę savo šeimas, savo darbovietes, savo bendruomenes, savo gyvenvietes, savo Tėvynę – visą pasaulį.

Šio sekmadienio Evangelija perduoda Kristaus žodžius Pilotui: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ Kristaus karaliavimas remiasi ne ginklu ar prievarta, bet tiesos meile. Gyvename laikotarpiu, kuomet nebetikima Tiesa, - objektyvia, nepriklausoma nuo norų bei užgaidų. Tiesa yra netolerantiška. Tiesa yra užgauli, nes ji pasako jog vieni dalykai yra geri, o kiti blogi. Vis labiau įsigalinti melo diktatūra, kaip ir Pilotas sarkastiškai klausia: o kas yra tiesa? Mes žinome atsakymą – Jėzus Kristus yra Tiesa ir kas tik trokšta tiesos, jau priklauso Jo Karalystei. Mes esame kviečiami būti Tiesos bendradarbiais bei vaikščioti Tiesoje. Dažnai toks pasirinkimas kainuos kam pagarbą, kam užimamas pareigas, o kam net ir gyvybę, - tačiau tas, kuris pasirenka tarnauti Kristui Karaliui, - nieko nepralaimi ir gauna amžinąjį gyvenimą. Tegyvuoja Kristus Karaliusǃ

„Juk jeigu Viešpačiui Kristui yra duota visa valdžia danguje ir žemėje; jei mirtingieji, nupirkti jo Brangiausiuoju Krauju, nauja teise tapo pavaldūs jo valdžiai; jei ši galia apima visą žmogaus prigimtį, tuomet aišku, kad mumyse nėra jokios galios, kuri nebūtų pavaldi šiai valdžiai. Taigi jis turi karaliauti žmogaus prote, kuris privalo tobulu paklusimu tvirtai ir pastoviai sutikti su apreikštomis tiesomis ir Kristaus mokymais; karaliauti valioje, privalančioje paklusti Dievo įstatymams; karaliauti sieloje, kuri turi, paniekinusi prigimtinius geismus, mylėti Dievą virš visko ir jo vieno laikytis; karaliauti kūne ir jo nariuose.“ (Pijus XI)

Tu savo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, amžinąjį Kunigą ir visatos Valdovą, patepei garbės ir džiaugsmo aliejumi, kad jis žmoniją nuostabiai atpirktų, save paaukodamas ant kryžiaus kaip tyrą sutaikinimo auką; ir kad, į savo valdžią paėmęs visą kūriniją, tavo didybei atiduotų amžiną ir visuotinę karalystę.

(Prefacija)