Vaclavas Havelas. Apie politinės valdžios pagundas

tiesos.lt

1991 metų gegužės 28 dieną Vaclavas Havelas, tuomet dar Čekoslovakijos Prezidentas, gavo iškilaus danų rašytojo Karlo Johano Soningo premiją, kurią skiria Kopenhagos universitetas už indėlį į europinės civilizacijos vystymą.

Vaclavo Havelo padėkos kalbos tekstą išvertė Kęstutis Tamašauskas.

Apdovanojimu, šiandien man skirtu, paprastai pagerbiami intelektualai, o ne politikai. Mane, regis, taipogi galima pavadinti intelektualu, tačiau tuo pat metu likimas lėmė atsirasti – tiesiogine žodžio prasme per vieną naktį – aplinkoje, kurią priimta vadinti aukštosios politikos pasauliu.

Jums leidus, pasinaudosiu savo neįprastos patirties pranašumais ir pasistengsiu kritiškai išanalizuoti valdžios fenomeną, kurį kol kas galiu stebėti iš vidaus, ir ypač pagundų, simbolizuojančių valdžią, kilmę.

Kodėl žmonės siekia valdžios, ir kodėl, ją gavę, nenori su ja išsiskirti?

Visų pirma, žmones į politiką vilioja geresnio visuomenės organizavimo idėjos, tikėjimas tam tikromis vertybėmis ir idealais, neatsižvelgiant į tai, kiek tokios vertybės bei idealai nepriekaištingi ar abejotini, o taipogi nenumaldomas noras kovoti už tas idėjas bei jų įgyvendinimą tikrovėje.

Antra vertus, į valdžią žmones traukia prigimtinis savęs teigimo noras – argi galima rasti labiau įtikinančius būdus įgalinti savo buvimą ir jo svarbą, nei tie, kuriuos teikia politinė valdžia?

Trečia, nemažai žmonių siekia politinės valdžios ir nenori jos prarasti dėl plataus spektro privilegijų, esančių neišvengiama politinio gyvenimo dalimi – net pačioje demokratiškiausioje aplinkoje.

Man regis, šios trys kategorijos visada persipynusios, ir kartais neįmanoma nuspręsti, kuri iš jų nustelbia kitas. Antra ir trečia kategorijos dažniausiai labai paprastai įterpiamos į pirmos kategorijos visumą. Savo gyvenime nė karto nesutikau politiko, viešai ar bent sau išpažįstančio, kad jis kandidatuoja, norėdamas įtvirtinti savosios asmenybės reikšmingumą, arba todėl, kad nori pasilepinti valdžios teikiamomis privilegijomis.

Tokia padėtis atrodo ypač sudėtinga, nes pats siekis teigti save – visiškai neteistinas. Jis yra viena iš esminių žmogaus būties charakteristikų, ir aš vargiai galiu įsivaizduoti žmogų, kuriam nereikia pripažinimo, įsitvirtinimo bei aiškaus savojo būvio pasireiškimo.

* * *

Esu iš žmonių, savo darbą politikoje matančių kaip atsakomybę prieš visuomenę bei priedermę jai ir netgi savotišką auką. Tačiau, stebėdamas kitus, gerai pažįstamus politikus, kurie išsako panašius pareiškimus, esu priverstas vėl ir vėl analizuoti savuosius motyvus ir klausti savęs – ar nepuolu į saviapgaulę.

Trečioji politinės valdžios troškimo priežasčių kategorija – siekis pranašumų, kuriuos teikia ši valdžia arba paprastas pripratimas prie jų – nusipelno ypatingo dėmesio. Šioje sferoje ypač akivaizdu, koks šėtoniškas gundymas yra valdžia. Tai ypatingai matosi pavyzdžiuose tų, kurie anksčiau niekad neturėjo jokios valdžios. Mes drąsiai kaltinome valdančiuosius už jų privilegijas, gilinančias bedugnę tarp jų ir likusiųjų. Dabar mes patys gavome valdžią.

Ir štai mes patys nejučia, bet pavojingai, pradedame panašėti į mūsų pačių teisiamus pirmtakus. Tai neramina mus, trikdo, mes pajuntame, kad negalime ir nežinome kaip sustabdyti šį procesą.

Keli pavyzdžiai.

Kvaila, jei vyriausybės narys pavėluos į įstatymų projekto, lemsiančio šalies ateitį dešimtims metų į priekį, svarstymą tik dėl to, kad jam skauda dantį ir jam būtina išlaukti kelias valandas eilėje prie dantisto kabineto. Todėl – dėl šalies interesų – jį gydo specialus dantistas, kurio paslaugų jam laukti nereikia.

Nemažiau kvaila, jei politikas pavėluos į svarbų valstybinį susitikimą su užsienio kolega dėl visuomeninio transporto staigmenų. Todėl jam paskiriamas vyriausybinis automobilis su vairuotoju.

Kvaila, jei prezidentas ar ministras pirmininkas pavėluos į panašų susitikimą dėl spūsties gatvėse. Todėl jam suteikiama teisė netrikdomai važiuoti per raudoną šviesą, ir kelių policija į tai žiūri pro pirštus.

Kvaila, jei politikas terios savo brangų laiką, ruošdamas oficialius pietus svečiui iš užsienio. Todėl jį aptarnauja asmeninis virėjas ir padavėjas.

Kvaila, jei prezidento virėjas, ieškodamas produktų, kuriuos ne gėda pasiūlyti aukštajam užsienio svečiui, vaikštinės po visas, aplink esančias, prekyvietes. Todėl organizuojamas specialus tiekimas aukštiems valdininkams ir jų virėjams.

Kvaila, jei prezidentas ar ministras pirmininkas, ieškodami reikalingo numerio, kiekvienąsyk rausis telefonų knygoje, o vėliau lauks laisvos linijos. Visiškai logiška, kai šį darbą atlieka sekretoriai.

Apibendrinant: mane gydo specialus gydytojas, aš nevairuoju mašinos, ir mano vairuotojui nereikia kraustytis iš proto, važiuojant įprastai užkimštomis Prahos gatvėmis. Man pačiam nereikia ruošti maisto, ir aš net nerenku telefono numerio, jei noriu kam nors paskambinti.

Kitais žodžiais, aš gyvenu privilegijų, išimčių ir lengvatų pasaulyje. Pasaulyje, apgyvendintame Ypač Svarbiais Asmenimis (VIP), nesuprantančiais, kiek kainuoja sviestas ir troleibuso bilietas, kaip išvirti kavą, kaip vairuoti mašiną ir kaip paskambinti telefonu. Kitais žodžiais, aš peržengiau riebių komunistinių katinų pasaulio, kurį kritikavau visą gyvenimą, slenkstį.

O blogiausia tai, kad tokios tvarkos esmėje – sava nenugalima logika. Bus ne tik juokinga, bet ir verta paties rimčiausio pasmerkimo, jei aš pavėluosiu į atitinkantį mano šalies interesus susitikimą vien dėl to, kad savo prezidentinį laiką sugaišiu dantisto priimamajame, ruošdamas maistą ar bandydamas rasti taksi Prahoje, ypač turint galvoje, kad aš, akivaizdu, ne turistas iš Vakarų, ir todėl neatsiskaitysiu doleriais.

Kur, tačiau, pasibaigia logika ir objektyvi būtinybė bei prasideda pateisinimo paieškos? Kur pasibaigia šalies interesai ir prasideda meilė lengvatoms? Ar mes galime atpažinti akimirką, kai nustojame vadovautis šalies interesais, dėl kurių priimame privilegijas, ir pradedame rūpintis mūsų nuosavomis privilegijomis, pateisinamomis šalies interesais?

Nežiūrint į tai, kiek skaistūs buvo jo pradiniai ketinimai, bet kuriam valdžios galių savininkui, idant atpažintų tą momentą, būtina nuolatinė savikontrolė ir kritiškas žvilgsnis į save „iš pašalies“. Nedrįstu tvirtinti, kad visuomet tiksliai nuspėju tą akimirką, nors nuolat kariauju (greičiausiai, nevaisingai) su pranašumais, kuriais aš mėgaujuosi. Po truputį priprasdami prie jų, jūs palaipsniui bei nejučia prarandate galimybę žvelgti į juos nešališkai.

Mano buvimas valdžioje verčia nuolat įtarinėti save. Dar daugiau, aš dabar žymiai geriau suprantu tuos, kurie pradėjo pralošinėti panašioje kovoje su valdžios vilionėmis. Bandydami save įtikinti tuo, kad tarnauja tik šalies interesams, jie vis labiau save įtikinėja savo pačių nepaprastumu, ir savo privilegijas pradeda regėti kaip duotybę.

Valdžios pagundose visada yra kažkas nepatikimo, iliuzinio ir dviprasmiško. Iš vienos pusės, politinė valdžia tau teikia puikią galimybę patvirtinti, dieną ir naktį, kad tu esi iš tikrųjų, kad tu turi savo nenuginčijamą tapatumą, ir kiekvienas tavo žodis, kiekvienas tavo poelgis palieka žymius pėdsakus tave supančiame pasaulyje.

Tas, kuris pamiršta, kaip vairuoti mašiną, apsipirkti, virti kavą, skambinti telefonu, nustoja būti tuo, kuris visą gyvenimą tuo užsiėmė. Žmogus, anksčiau niekad nežiūrėjęs į televizijos kameros objektyvą, kurio kiekvienas judesys fiksuojamas atidžiu jo žvilgsniu, jau visai ne tas, kuriuo kažkada buvo.

Jis tampa savos padėties, savo gėrybių, savo kabineto belaisviu. Kas lyg ir patvirtina jo asmenybę, ir, savaime, jo buvimą, o iš tikrųjų – atima iš jo savąją asmenybę. Jis pats savęs jau nekontroliuoja, nes jį kontroliuoja kažkas pašalinis: jo pozicija su jos nepaprastumu, jos išskirtinumais, jos privilegijomis.

Šiame gundyme yra kažkas žudančio. Prisidengus egzistencinio savęs įprasminimo skraiste, atimama, susvetimėja, numarinama pati būtis. Asmenybė virsta savo paties akmeniniu biustu. Biustas gali liudyti apie nemarią reikšmę ir šlovę, bet, tuo pačiu metu, tai ne daugiau, nei gabalėlis negyvo akmens.

Kierkegoras parašė „Mirtiną negalią“. Leiskite man perfrazuoti jūsų didįjį kraštietį ir tarti: „Valdžios negalia“.

Kas iš to išsirutulioja?

Be abejonės, visiškai ne tai, kad žmogui nevalia pasišvęsti politikai, nes politika savo esme amorali.

Tad iš čia pamatome kai ką kitokio. Politika – žmogiškosios veiklos sritis, siaubingai slegianti moralinį jautrumą, galimybę kritiškai pažvelgti į save, tikrąją atsakomybę, skonį ir taktą, gebėjimą atjausti kitus, siekį susivaldyti, kuklumą. Tai darbas kukliems žmonėms; žmonėms, nepasiduodantiems apgaulei.

Tie, kurie tvirtina, kad politika – purvinas darbas, apgaudinėja mus. Politika – darbas, kuriam reikia itin tyrų žmonių, nes jame ypač lengva moraliai susipurvinti. Tiek lengva, kad mažiau akylos sielos gali ir nepastebėti, jog tai su jomis jau įvyko.

Tokiu būdu, politiką privalo kurti budrūs žmonės, gebantys atpažinti ją lydinčius dviprasmius savęs teigimo pažadus.

Aš nesuvokiu, ar esu toks žmogus. Tik žinau, kad noriu būti tokiu, nes prisiėmiau šias pareigas.