Kun. Robertas Urbonavičius. Kieta širdis

Jei mylime vieni kitus, 

Dievas mumyse pasilieka, 

ir jo meilė mumyse 

tobula tampa

(Evangelijos antifona)

Jėzaus laikais skyrybos nebuvo draudžiamos (priešingai, nei įsivaizduotume), įvairios rabinų mokyklos nurodydavo priežastis, kodėl vyras gali atleisti žmoną. Patys liberaliausieji mokė, jog užtenka ir to, kad žmona nemoka gaminti maisto. Jėzus nesileidžia į svarstymus, bet nurodo į Pradžią – į pirminį Dievo planą: „nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Todėl, ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria!“ Vyras ir moteris yra vienas kito pagalbininkai, bendrakeleiviai. Jų vienybė įvardijama vieno kūno simboliu. Kaip kūnas, pažeidus jo vienybę, nustoja savo pilnatviškumo ar net gyvybės, taip vyro ir žmonos skyrybos visada sukelia skaudžių pasekmių. 

Visa tai skamba gražiai. Tačiau santuokinis gyvenimas ne visada gražus. Ano meto fariziejų užduotas klausimas Jėzui, kyla ir šių dienų fariziejams: „gal jau užtenka tų sausų dogmų ir griežtų taisyklių? Gal jau laikas nebereikalauti to kas neįmanoma?“

Viešpaties atsakymas yra vienas – širdies kietumas. Širdies kietumas – vienintelė priežastis, pasak Viešpaties Jėzaus, kuri verčia įvesti pataisų, papildymų, paaiškinimų, išlygų į Dievo įsakus. Ne pasikeitęs laikotarpis, ne priešiška atmosfera, ne dar kitos priežastys, bet ši viena vienintelė – širdies kietumas. Nuodėmės sužeista širdis nebepajėgi laikytis pradžioje sukurto Dievo plano, kuris yra nekintantis ir nekeičiamas. Kieta širdis nebenori pati keistis, bet nori keisti Dievo įsakymus. Žmogus nepasitiki Dievu, ir šis nepasitikėjimas pažeidžia visus jo santykius: su savimi, su kitu, su aplinka. Tačiau Viešpaties atsakas į žmogaus širdies kietumą yra tiesa ir meilė. Tiesa, patvirtinant nekintamą Dievo įsakymą, ir meilė, kviečiant Jame ieškoti naujos širdies ir naujos dvasios. Viešpats visada nori gydyti ir atnaujinti, prikelti ir atstatyti, palaikyti ir ugdyti.

Santuoka irgi yra pašaukimas, gal kartais sudėtingesnis ir sunkesnis nei kunigystė, nes čia susitinka du žmonės, du pasauliai. Santuoka yra pašaukimas ir malonė, kurią reikia ginti, saugoti ir puoselėti. Viešpats visada pasirengęs padėti tiems, kurie skuba ne ardyti, bet taisyti.

Kurie Viešpačiu vilias,

tiems jisai geras,

geras jo ieškančiai sielai

(Komunijos antifona)