Justinas Marcinkevičius. Nepabaigiamo darbo pradžia

Šiandien minime 1988 m. spalio 22-23 Vilniuje, Sporto rūmuose, vykusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajamo suvažiavimo trisdešimtmetį. Jame dalyvavo daugiau nei tūkstantis delegatų, kurie priėmė Sąjūdžio programą, įstatus ir išrinko jo vadovybę. Šia proga siūlome prisiminti ir apmąstyti šiame suvažiavime pasakytą poeto, dramaturgo, vertėjo, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Justino Marcinkevičiaus įžanginę kalbą.

Gerbiamieji Suvažiavimo delegatai ir svečiai!

Pagaliau atėjo toji diena. Atėjo diena, kad pagaliau sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas, – kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui.

Esam čia todėl, kad suprantam, jog mūsų pastangos ir pasiryžimas yra tikrai didelio, sunkaus ir nepabaigiamo darbo pradžia. Tiksliau pasakius, tęsinys darbo, kurį šimtmečius tyliai ir kantriai dirbo mūsų tėvai ir protėviai. Tad ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis formuoja ir kuria save kaip demokratinį visos tautos, visos liaudies judėjimą, išaugusį iš mūsų istorijos, iš tolimos ir ne taip tolimos praeities, iš šviesiausių nacionalinio gyvenimo tradicijų.

Pagaliau supratom, kad vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą, kurių kalba ir dvasia, išstumtos į gyvenimo pašalę, liūdnai ir beviltiškai vysta, kurių suverenitetą bei valstybinį savarankiškumą ir toliau negailestingai trupina stambiosios socialistinės monopolijos, neregėta ūkinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo centralizacija. Todėl ir esame čia, kad ištartumėm sau ir kitiems: toliau taip negali ir neturi būti. Visų mūsų darbas, kūrybiškumas, susiklausymas ir kantrybė privalo prikelti ir išauginti tai, kas dar gyva, įpūsti tai, kas dar neužgesę – valstybėje, tautoje ir žmoguje.

Esam čia ir todėl, kad kiekvienas atskirai ir visi kartu su skausmo ašara prisimintumėm stalininio teroro aukas, kad padarytumėm viską jų atminimui įamžinti, kad tūkstančių tūkstančiams nekaltų žmonių sugrąžintumėm garbę ir gerą vardą. Pagerbkime jų atminimą, jų kančią ir žūtį tylos minute. (Visi atsistoja.) Ačiū.

Susirinkome čia ir todėl, kad visų bendromis pastangomis Sąjūdis žengtų dar vieną žingsnį tiesos ir teisybės link, įtvirtindamas idėjų, minčių ir įsitikinimų įvairovę kaip visuomenės laisvo vystymosi pagrindą. Tebūnie tai visų Lietuvoje gyvenančių tautų tikslas ir jas vienijantis kilnus uždavinys.

Sveikindamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą, džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu jo dalyvis. Turbūt tokia ir visų jūsų savijauta: šventiška, pakili, darbinga. Palinkėkime tad savo pirmajam forumui ir sau kuo daugiau geros valios, išminties, tolerancijos ir susiklausymo. Giedojom juk šiandien „Vienybė težydi“. Tie žodžiai tegul skamba mumyse nuolat.

Iniciatyvinės grupės pavedimu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą skelbiu prasidėjus.

Brangūs draugai, bičiuliai, broliai! Iniciatyvinė grupė siūlo pradedant mūsų Suvažiavimą pasiųsti grupę Suvažiavimo delegatų padėti gėlių ant lietuvių tautos nacionalinio atgimimo tėvo daktaro Jono Basanavičiaus kapo. Išlydėdami delegaciją su gėlėmis, mes mintyse nusilenkiam didžiajam lietuviui dėkodami, kartų kartoms dėkodami už jo žygdarbį, už pradžią, už šviesą, kuri sušvito XIX amžiaus tamsybėse.

(Suvažiavimo įgaliota grupė delegatų išvyksta padėti gėlių ant lietuvių tautos nacionalinio atgimimo tėvo daktaro J. Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse.)