Buvęs homoseksualas: „Homoseksualizmas yra baisi liga, sielos liga“

Buvęs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Arnoldas Zdanevičius dar prieš mažiau nei dešimtmetį buvo uolus feministas ir LGBT aktyvistas, vienas iš pirmųjų viešai atskleidęs savo netradicinę orientaciją. Šiandien jis tai vertina kaip klaidą, kuri jam padėjo žengti į pilnatvės ir autentiško gyvenimo paieškas. Krikščioniškais principais savo veiklą grindžiantis sambūris „Pro Patria“ pasilieka teisę nepritarti kai kuriems pašnekovo religinio turinio teiginiams.

- Šiandien pasaulyje stebime sumaištį dėl lyties: tiek dėl lytinės tapatybės, tiek ir dėl seksualinės orientacijos. Kaip nutiko, kad šiandien šios idėjos yra lengva ranka diegiamos į visas visuomeninio gyvenimo sritis? 

- Pats asmeniškai jaučiuosi prie tos sumaišties apie lyties ar lytinės orientacijos suvokimą Lietuvoje truputį prisidėjęs. Buvau feministinių pažiūrų, tikrai tikėjau lyčių lygybės teorija, nes norėjau kovoti su smurtu prieš moterį, neteisybę, kurią moterys patiria visuomenėje. Buvau ir LGBT teisių gynėjas, bene pirmasis akademinio pasaulio atstovas Lietuvoje, išdrįsęs paviešinti savo netradicinę lytinę orientaciją. Aišku, buvau greitai užčiauptas. Ir dabar tuo labai džiaugiuosi. Turėčiau padėkoti buvusiam VDU rektoriui Z. Lydekai, kad viskas nutiko būtent taip, kaip nutiko toje diskriminacijos byloje. 

Pastebėjau, kad mūsų lytinė orientacija nėra labai stipriai fiksuota. Esu sutikęs vyrų, kurie didelę dalį savo gyvenimo pragyveno su moterimi, bet staiga sutiko savo vaikystės draugą – gėjų, arba pabandė homoseksualių ryšių ir tapo homoseksualiais. Klausimas tik yra, ar visų nukrypimų ir netradicinio elgesio išbandymas mums duoda kokios nors naudos? Kažkada skaičiau daug feministinių, LGBT tekstų, netgi mokiau studentus apie homofobiją ir lyčių lygybę pagal tai, kaip šias sąvokas traktuoja materialistinis „mokslas“. Tačiau manau, kad buvau suklaidintas, apnuodytas LGBT ideologija. Palikau akademinį pasaulį, nebesistengiau kovoti dėl vietos jame, nes intuityviai jaučiau, kad po visu šiuo „mokslu“ slypi indoktrinacija. Paradoksas, kad tie, mokslininkai, kurie visuomet pabrėždavo savo tradicinę (t.y. heteroseksualią) orientaciją, tačiau savo akademine veikla skleidė LGBT propagandą, iki šiol dėsto universitetuose. Mūsų mokslo institucijos remia tuos, kurie meluoja ir apsimetinėja arba yra dviveidžiai. Be to, kiekvienas universitetas stengiasi būti „modernus“. Pasisakyti už lyčių lygybę ir LGBT teises yra, suprask, labai modernu ir progresyvu. Visgi aš pats tikrai nenorėčiau, kad mano vaikai būtų homoseksualūs. Viešai atsiribojau nuo LGBT, nes matau šios ideologijos trūkumus ir baisias pasekmes visuomenei, ypač jaunajai kartai. Jeigu pristatome homoseksualizmą kaip alternatyvų gyvenimo modelį – pasmerkiame jaunus žmones nuodėmingam gyvenimo būdui, kuris veda į pražūtį. 

- Šiandien sakote, kad Jūsų gyvenimas buvo „apnuodytas ideologijos“. Kokia buvo to „apnuodijimo“ pradžia? 

- Bandžiau surasti atsakymą kas su manim darosi, kodėl esu linkęs į nukrypimus. Man iki šiol atrodo, kad homoseksualūs santykiai yra nukrypimas. Tai nėra norma, nors ir kiek norėtų tam priešintis liberalių pažiūrų atstovai.  Užaugau su dvyne sese, todėl labai gerai suprasdavau moteris. Visi man sakydavo, kad būsiu puikus vyras ir tėvas. Nors tiesą pasakius, su moterimis man nesisekė. Jaučiausi nelaimingas dėl homoseksualaus potraukio, nors dažniausiai bendraudavau su moterimis. Tiesiog aš vyrų vengdavau, jie manęs nepriėmė, nes buvau kitoks. Manau, kad tai labai susiję su tuo, kokioje šeimoje mes augome. Mano tėvas, nors ir buvo labai dorybingas ir tikintis, tačiau, gėrė, kartais smurtaudavo prieš mano Motiną. Sociologai sako, kad tokiais atvejais gali kilti problemų su vaiko lytine orientacija, nes vaikas tiesiog atmeta tokį (neigiamą) vyrišką modelį. Tėvų elgesys ir vaikų pasirinkimai labai glaudžiai susiję. Taigi buvau nusivylęs heteroseksualiais santykiais, nes mačiau du nelaimingus žmones. Nors jaunystėje mylėjau ir merginas, tačiau visos mano sutiktos moterys turbūt (išskyrus vieną) manęs nežavėjo – nes jų tikslas buvo prigirdyti mane alkoholiu ir įsiversti į lovą.  

Be to, užaugau sovietmečiu ir ankstyvais Sąjūdžio laikais. Atėjo visas šlamštas iš Vakarų: pornografija, idėja, kad vyrai gali gyventi su vyrais, žiniasklaida ėmė kalbėti apie „pasirinkimo laisvę“. Gyvenau tarp studentų ir menininkų, kuriems nieko švento nebuvo. Atrodė, kad esi Visatos centras ir svarbiausia yra tavo troškimai. Daug dirbau, nemokėjau susitvarkyti su stresu, todėl reikėjo alkoholio ir atsitiktinių lytinių santykių įtampai numalšinti. Homoseksualūs ryšiai tam labai palankūs, nes vyrai yra labiau linkę į paleistuvystę, atsitiktinius ryšius, ypač, jeigu yra vartojami svaigalai. Negalvojau, kad tai yra kažkokia palaima, bet tai tapo priklausomybe. Vieni tampa priklausomi nuo maisto, kiti – nuo narkotikų, treti – tampa seksoholikais, darboholikais... Pats esu iš pastarųjų. Nors mes labiausiai esam priklausomi nuo santykių, kurie labai dažnai yra mums žalingi. Kai neturi jokio dvasinio stuburo, kai galvoji, kad pats esi svarbiausias – rezultatas aiškus. Pasiekiau dugną. 

- Buvusių LGBT sekėjų, vėliau pakeitusių savo nuostatas ir gyvenimo būdą, atžvilgiu yra naudojama „vidinės (internalizuotos) homofobijos“ etiketė. Kodėl bandoma įrodinėti, kad vieną kartą pasiskelbus homoseksualiu, nėra jokių šansų pakeisti nuomonę arba racionaliai pasipriešinti savo potraukiui?

- Manau, kad galvojama, kad neįmanoma pasikeisti. Bet aš puikiai atsimenu tą laiką, kai viskas ėmė keistis. Nustojau svaigintis, ėmiau gyventi padoresnį gyvenimą. Man pasirodė, kad pasaulis yra tarsi rojus. Aišku, nupuoliau daugybę kartų. Kaip dramblys išlipęs iš upės – dažnai apsidrėbdavau purvais. Bet net ir suklupęs, nusivalai purvus ir vėl stengiesi. Atsikratyti priklausomybių yra be galo sunku. Ir didžiausia mūsų priklausomybė yra galvojimas, kad mes esame vien kūnai. Jeigu suvoki save kaip sielą, kaip dalelę Supersielos, kad nesi pajėgus vienas išsigelbėti ir kad reikia aplinkinių pagalbos – tada randi tą, kas tau ištiesia pagalbos ranką. Bet pradžioj yra noras. Noras išsigelbėti iš degradacijos, ateizmo, netikėjimo ir nevilties. 

- Ką galite pasakyti tiems, kurie teigia, jog su homoseksualia orientacija neįmanoma, nesveika, negalima ir neverta kovoti?

- Kovoti reikia ne su orientacija. Jeigu priimsi, kad kūnas keičiasi, netgi tavo mintys, jausmai keičiasi, o siela yra amžina, tada lengviau apsispręsi ką daryti. Homoseksualizmas yra baisi liga, sielos liga. Tai yra noras tenkintis. Homoseksualiais arba hyperseksualiais tampama – kai per daug žiūrima pornografijos, kai niekas vaikams nepaaiškina kad savęs tenkinimas ranka prie gero neprives. Juk pažiūrėkim, kartais šunys taip pat lipa ant kitų šunų. Ar mes norim būti panašūs į juos? Kažkodėl nenoriu kitam gyvenime atgimti beždžione arba balandžiu (kuris sakoma gali patirti 1000 ejakuliacijų per dieną), nes gyvūnams svarbu tik pavalgyti, susiporuoti, pamiegoti ir apsiginti. Mes, žmonės, tuo ir skiriamės nuo jų, kad galime mąstyti, siekti aukštesnių tikslų. Jeigu atrandi gyvenimo prasmę - pažintį Dievą – tada pasidaro lengviau. Jeigu atsiduodi Aukščiausiajam – ir netgi atiduodi Jam savo silpnybes, Jis gali jas paversti stiprybėmis. Išvažiavęs į Indiją sutikau žmonių, kurie niekados gyvenime nėra išgėrę nei taureles, neturėję neleistinų lytinių santykių, nežino kas yra internetas arba pornografija. Būdami trisdešimtmečiai jie nežino kas yra masturbacija, homoseksualizmas, ar kitokios nešvankybės. Supratau, kad tyrų žmonių yra, tik jų reikia ieškoti, iš jų galima mokytis. Dievas visada atsiliepia į mūsų troškimus, bet reikia ir mūsų pastangų. O pradžioje reikia tikėjimo, požiūrio kaitos – kad nesi šiame pasaulyje tam, kad tik patenkintum savo jusles, o esi čia tam – kad suprastum savo silpnybes ir klaidas, sustiprėtum, įgautum dievišką sąmonę ir sugrįžtum atgal pas Jį namo. 

- Esate religingas žmogus ir to neslepiate. Išpažįstate vaišnavizmą. Kokią įtaką dvasingumas padarė Jūsų apsisprendimams, vertybių kaitai?

- Man visados buvo labai sunku, nes LGBT ir akademinėje bendruomenėje labai daug ateistų. O man visada norėjosi rasti Tiesą. Kaip dabar atsimenu, feministės iš manęs šaipydavosi, juk joms atrodo, kad visi tikintys išpažįstanta tik patriarchatą. Bet mes visi tikime kažkuo: vieni – demokratija, kiti – lyčių  lygybe, dar kiti – Krišna ar Kristumi. Stengiuosi net į tikėjimą žiūrėti moksliškai, nes mokslas apie Viešpatį yra aukščiausia pažinimo pakopa.

Kai vaikščiodavau pas psichoterapeutę ir skųsdavausi jai nugaros skausmais, nes daug dirbdavau sėdėdamas prie kompiuterio – ji man sakydavo, kad man skauda ne nugarą, o sielą. Bet aš nesuprasdavau. Apie sielą ji taip pat nieko neišmanė ir man nepasakojo. Bet atradimas kad esu siela ir kad Dievas yra Asmuo, buvo labai pritrenkiantis. Nesakau, kad esu visiškai išsilaisvinęs iš savo geismų ir priklausomybių. Šis procesas ne toks paprastas ir greitas. Jeigu alkoholio, mėsos (žuvies, kiaušinių) galėjau lengvai atsisakyti, tai su seksualine priklausomybe nėra taip paprasta. Bet jeigu geismo variklį išjungi – tas variklis dar sukasi, bet jau lėtėja, ir tikiuosi kada nors sustos. Tie, kas ieško Tiesos – tikrai ją randa. Tačiau reikia melstis ir bendrauti su dvasiškai apsivaliusiais žmonėmis. 

- Šiandien vis dažniau LGBT bendruomenė kalba apie savo narių religingumą, nori atrasti savo vietą religinėse bendruomenėse. Tačiau, deja, viešuose diskursuose jaučiamas LGBT noras religines tiesas transformuoti LGBT naudai, priderinti jas prie savo tiesų ir poreikių. Kaip vertinate tokius ketinimus?

- Lytinė aistra valdo šį pasaulį. Turėtumėme suprasti, kad visi lytiniai nukrypimai prasideda nuo labai subtilių dalykų. Pradžioje vaikai prisižiūri pornografijos ir išmoksta tenkintis vieni arba su savo bendraamžiais, nieks jiems neaiškina, kad masturbacija gali privesti iki beprotybės. Mes juk nesaugojame savo atžalų visados, nesekame ką jie veikia virtualioj erdvėj. Tada jaunimas pradeda gyventi lytinį gyvenimą iki santuokos, seksas tampa jų gyvenimo tikslu keičiant partnerius. Vėliau jie išbando seksą trise, nes to mokoma kino filmuose. Tada – su tos pačios lyties atstovu. Visas šiuolaikinis menas tik skatina aistrą. Man taip pat atrodė, kad lytiniai santykiai iki vedybų yra privalomi, kad tai yra gerų poros santykių esmė. Bet jeigu poros gyvenime centre yra Dievas ir Jo sukurti principai– tokia pora bus laiminga. Netgi jeigu tai ir homoseksuali pora, kuri siekia pažinti Aukščiausiąjį ir gyvena ne nuodėmėje, bet siekdami pasveikti, suvaldyti savo geismą. Juk paklauskite LGBT bendruomenės – kiek iš jų monogamiją laiko vertybe? Daugumai jų atrodo, kad laimė yra pasitenkinti. Ar kada nors sutikote gėjų, kuris kalbėtų apie susilaikymą? Su vienu katalikų kunigu bandome kurti LGBT seksoholikų grupę, kurioje norime kviesti ne tik heteroseksualius, bet LGBT asmenis gyventi blaiviai, ir skaisčiai. Kad jūs žinotumėte, kiek mažai yra norinčių! Šiais laikais skaistumo (tuo labiau vyriško) nieks nebelaiko dorybe! Manau, kad didžioji dauguma LGBT bendruomenės yra paprasčiausiai suklaidinti, jie gyvena iliuzijoje, kad tokie santykiai gali atnešti džiaugsmą. Kita dauguma LGBT teisių gynėjų apskritai padarė iš savo veiklos verslą, jiems žmogaus teisės mažiausiai rūpi. Po visomis „žmogaus teisėmis“ slypi politikos ir noro viešpatauti kitiems, ausys. 

Dabar labai madinga palaikyti tokias veiklas – lyčių lygybę, toleranciją LGBT. Bet padėti šiems žmonėms galima tik parodant tikrąsias vertybes Tai protingi žmonės. Jie daug kentėję, o kančia – išlaisvina, išblaivina, atveda į dvasinį gyvenimą. Kadangi jie (LGBT) ir jos (feministės) labai prisirišę prie savo kūno ir seksualumo, jiems atrodo, kad mes savinamės jų tapatybę. Jie ieško savo vietos po saule. Taigi tiesiog turime ieškoti su jais dialogo.