Edvardas Čiuldė. Belaukiant rugsėjo 1-osios šventės

slaptai.lt

Paskutiniosios savaitės prieš Rugsėjo 1-ąją – ypatingas egzistencinis bonusas, kelionė velnio ratu iš vienos tikrovės į kitą. Tai ypatingo kolorito metas, kai bliūkšta vasaros burės, o pakirdęs iš girto sapno vairininkas jau ragina ropštis į krantą ir dingti savo keliais, – po paraleliais!

Žinia, atostogos pralekia savaime, o už slenksčio laukia darbai, kuriuos reikės stumti ar vilkti į kalną įsikinkius pačiam. Su paskutiniu vasaros pyptelėjimu pasiveja andai poeto apmestas vaizdelis: per dykumą keliauja vienišas žmogus su irklu ant peties…

Vasaros dabar mūsuose truputėlį įsikerta į rudenį, o žalios spalvos vyravimas šiuo metu kuria nelegalios tikrovės įspūdį, – tarsi visa tai būtų dengta laku arba su visais gražumynais įrėminta po neįtikėtino skaidrumo stiklu. Atrodo, jog čia pats laikas, prieš kirsdamas demarkacinę liniją, trumpam stabteli. Kita vertus, nors dar dienomis labai karšta, naktimis orai po truputį vėsta, šen bei ten kyščioja vienas kitas pradėjęs margėti medžio lapas tarsi kipšiuko grimasos užsistovėjusiame dalykiniame pasaulyje.

Kai išorinė gamta vėluoja, vidinė – kaip tik užskuba, ruduo jau netramdomai smelkiasi į pojūčių užkaborius, užkabina paširdžius. Toks štai šokoladas, kai kartumas permuša visus kitus prieskonius.

Jeigu jums, bičiuliai, gėda nuliūsti, prasidedant rudeniui, tarsi be preteksto, prisiminkite, kad būtent rugsėjo 1-ąją prasidėjo II-asis pasaulinis karas, tą dieną išjudėjo žiauri karo mašina, atnešusi neapsakomas nelaimes ir kraupius išbandymus žmonijai.

Hitleris, regis, buvo savaip dalykiškas žmogus, pradėjęs karą iškart po atostogų. Kita vertus, toks dalykiškumas, kaip atrodo, anajam nepridėjo sėkmės, nes, kaip dažnai sakoma, šį karą visų pirma laimėjo generolas Žiema.

Užsiminęs apie tai nenorėjau įpiršti fantasmagorinės išvados, jog mirti pavasarį, žydint alyvoms, yra kažkaip prašmatniau nei rudenį, miškuose kirmijant grybams. Drauge prašau, skaitytojau, užsipulk mane ir neleisk atbaksnoti žiauriai išdėvėtos banalybės, kad neva mirtis yra amžinos atostogos, – aš ir pats kadaise esu parašęs eilėraštį būtent apie tai, kad amžinybėje be perstojo krenta ir krenta mirusiojo prakaitas, panašiai kaip laikinoje pastogėje vėlyvą rudenį byra medžių lapai.

Užmiestyje po ražienas braido juodi varnai be skrybėlių.

XXX

Kaip atrodo bent man, šis rugsėjis bus vienas iš gėdingiausių  Lietuvos universitetų istorijoje. Bandau įsignybti, pasitikrindamas – ar nesapnuoju, bet liūdna tikrovė primena, kad tikriausiai šių metų rugsėjo 1-ąją profesorius Vytautas Radžvilas nepravers TSPMI auditorijos durų, už savo pažiūras ir principingumą išvarytas iš darbo. Kaip visi žinome, dėl to labai pasistengė ne kokia nors okupacinė valdžia ar tamsuolis įmonėlės savininkas, su savo darbuotojais besielgiantis kaip su vergais, o keli save profesoriais laikantys žmonės, labai storojosi pats rektorius. Pastaraisiais metais dažnai save pagaunu galvojant apie tai – kodėl superinis išsilavinimas, mokslingumas, aukščiausiosios eksperto kvalifikacijos menkai įtakoja žmogaus elgesį, neveda to žmogaus didesnio padorumo keliu? Mokslo šventovėje pašlemėką sutikti gali dar dažniau nei tamsiausiame kaime.

Esu kartą jau kalbėjęs apie tai, kad reikėtų skirti išsilavinimą ir išsimokslinimą, nuorodos į išsilavinimą ir išsimokslinimą nėra sinoniminiai, pavaduojantys vienas kitą įvardijimai. Išsilavinimas nėra tik paprastas žinių kolekcionavimas kaip išsimokslinimo atveju, išsilavinimas įgyjamas sukaupiant būtent humanitarinio žinojimo bagažą, taigi išsilavinusiu galime vadinti tik humanitariškai daugiau ar mažiau išprususį žmogų.

Tačiau nesunku įsivaizduoti ir tai, kad humanitaras rektoriaus poste gali pribjauroti ne mažiau nei fizikas ar zootechnikas. Kaip matome mūsų atveju, žmogų gadina ne žinojimo pobūdis, o klanų, pasidalijusių universitetą, nebaudžiamumas, nekontroliuojama valdžia.

Turint prieš akis V.Radžvilo nešvankaus persekiojimo ir išvarymo iš universiteto istoriją, nurodykite man bent vieną skirtumą, kuo toks universitetas skiriasi nuo vienos Pravieniškių įstaigos, kur neseniai turėjome progą pasižvalgyti, gyvenimo taisyklių. Universiteto autonomijos principas Lietuvoje neretai yra panaudojamas pačiam blogiausiam reikalui, o būtent nekontroliuojamos bachūrų valdžios įtvirtinimui.

Ar sakote, kad V.Radžvilas yra įnoringas, sunkaus charakterio,  nelabai diplomatiškas žmogus? Na, vienas iš Sąjūdžio kūrėjų turi šiokią tokią teisę į įnoringumą, ar ne? Kita vertus, būtent toks V.Radžvilas mums ir yra reikalingas, jeigu tokio nebūtų, tokį reikėtų išsigalvoti. Minkštesnio charakterio ar labiau diplomatiškas V.Radžvilas būtų blogesnė V.Radžvilo versija.

Yra daug dalykų, dėl kurių nesutariu ir tikriausiai niekados nesutarsiu su Vytautu, tačiau, kaip atrodo, V.Radžvilas yra vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris dar gali sukelti bangas, sutelkti žmones pasipriešinti lietuvių tautos ištautinimui.

V.Radžvilas šiandien yra reikalingas kaip žemės druska, kai šlykštažmogiai bando prastumti idėją, kad neva visuose Lietuvos universitetuose magistrantūros studijos turėtų vykti anglų kalba, esą dėl to padaugėtų studentų ir taip būtų galima spręsti demografines problemas, nes, kaip mums pasakoja, baigę magistrantūros studijas anglų kalba studentai iš kitų šalių pasiliktų gyventi Lietuvoje (į Lietuvą persikeltų pusė Afrikos – mano pastaba).

Kai kuriuose Lietuvos universitetuose jau puoselėjama mintis atskiras disciplinas pradėti dėstyti anglų kalba lietuvaičiams arba apskritai organizuoti paralelinį mokymą anglų kalba lietuvių tautybės studentams, nedaug pergyvenant dėl to, kad tokie ketinimai yra nukreipti prieš Konstituciją, įteisinančią lietuvių kalbos valstybinį statusą.

Palaikykime Vytautą Radžvilą!