Tautos forumas reikalauja vienodo visų okupantų istorinio vertinimo Lietuvoje

Iki šiol stovinčio paminklo Želigovskio žygiui
atidengimas Dieveniškėse

Visuomeninis judėjimas Tautos forumas, vienijantis Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose įsteigtus forumus, paskelbė pareiškimą, kuriuo smerkiami Pietryčių Lietuvoje veikusios Armijos Krajovos pagerbimo renginiai, valdžios demonstruojamas abejingumas okupantų garbinimui ir reikalaujama vienodo visų okupantų istorinio vertinimo. 

„Liepos viduryje Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės. Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943-1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis“, - rašoma Tautos forumo pareiškime. 

Pareiškimo autoriai primena, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“.   

Minint AK 1944 metų liepą vykdytą operaciją „Ostra Brama“ vyko įvairūs revanšistinio pobūdžio renginiai, kurių metu viešai nuskambėjo tokie pareiškimai, kaip „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“ (Marija Koc, Lenkijos Respublikos vicemaršalka), „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“ (Gžegožas Poznanskis, Lenkijos ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas), „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“ (V. Sbastjanovič, viena iš AK draugijos vadovų Baltarusijoje). Niekas Lietuvoje valstybiniu lygiu nepasmerkė tokio pobūdžio renginių ir pasisakymų.

„Šiandien stebime itin pavojingą tendenciją, kai skirtingi Lietuvos okupantai ar bandę okupuoti Lietuvą yra skirstomi į gerus ir blogus, pagerbtinus ir pasmerktinus. Visuomenėje stebime išaugusį sąmoningumą dėl sovietinės okupacijos ir kolaborantų garbinimo, visuomenė ir politikai reaguoja į tą darančius, yra bandoma spręsti tebestovinčių paminklų sovietiniams okupantams problema. Tačiau tuo pačiu metu girdime kalbas apie tai, kad pati Lietuva turėtų statyti paminklą ją okupuoti siekusiam J. Pilsudskiui, ignoruojami revanšistiniai Lietuvą reokupuoti siekusios ir faktinį lietuvių genocidą Pietryčių Lietuvoje pagal išgales vykdžiusios Armijos Krajovos pagerbimai, atsiimti Lietuvos teritorijas raginantys pareiškimai, paminklų AK kariams statymas Lietuvoje. Visa tai vyksta su Lenkijos ambasados ir valdžios institucijų žinia bei parama. Akivaizdu, kad šiandien Lietuvoje vien dėl to, jog Lenkija yra strateginė partnerė, atsisakoma vienodai vertinti skirtingų šalių vykdytas Lietuvos teritorijų okupacijas ir jų dalyvius“, - Tautos forumo poziciją komentavo politologas, forumo narys Vytautas Sinica.

Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus. 

Formuojant dvišalius santykius, siūloma paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu  Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas. Valdžios institucijos raginamos neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo. 

Siekiant kitakalbių Lietuvos piliečių integracijos, raginama nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų  yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius. Galiausiai Tautos forumas ragina užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą ir peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms.