Kun. Robertas Urbonavičius. Dievo atsakas

Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus 

sunaikino mirtį 

ir nušvietė gyvenimą 

savo Evangelija.

(Evangelijos antifona)

„Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė, jisai nesidžiaugia, kad žūsta gyvieji. Jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų. Visi sutvėrimai skirti vien gerovei. Į juos neįdėta nuodų pražūtingų, ir mirčiai neduota valdyti pasaulio. <...> Ir žmogų ne mirčiai gi Dievas sutvėrė – <...> Per velnio pavydą mirtis atsirado ir žudo kiekvieną, kas jam atsiduoda.“ – šios kelios eilutės iš Išminties knygos, glaustai nusako Dievo pirminio plano ir dabartinės mūsų būklės tikrovę. Gyvename pasaulyje, kuris kuo toliau tuo mažiau primena Rojaus sodą ar saugią vietą gyventi. Nesibaigiantys kariniai konfliktai, socialinė neteisybė, nepagarba žmogiškajam orumui, įvairių formų išnaudojimas yra nuolatinis žmonijos palydovas. 

Net jei ir Vakarų kultūros tautos gyvena išoriškai ramiai ir ekonomiškai gerai, jų dvasinis pasaulėvaizdis patiria didžiulius išbandymus: nebesustabdomas nukrikščionėjimas, atsisakant net kultūrinės krikščionybės tradicijų, moralinio reliatyvizmo triumfas, kuomet žmogus iš naujo kuria pats save. Net jei ir pažvelgtume į savo ar aplinkinių gyvenimus, - pamatytume kiek daug juose kančios, nerimo, neteisybės ir netikrumo. Iš kur visa tai ? Kodėl taip vyksta ?

To Dievas nenori. Tai nėra Jo planas ir tikslas. Jis nesukūrė pasaulio ir žmogaus kančiai ir mirčiai. Tokį pasaulį sukūrėme mes, paklausę ir klausydami Priešo – piktosios dvasios. „Per velnio pavydą mirtis atsirado ir žudo kiekvieną, kas jam atsiduoda“, - taip kiekvienas blogis, kuris vyksta po saule, kiekviena kančia yra nuodėmės vaisius. Nuodėmė atneša tamsą ir mirtį į žmogaus širdį. Kuomet nuodėmė užkariauja tautų širdis, - kyla karai ir suirutės, kyla konfliktai ir brolis ima išnaudoti brolį. Kuomet nuodėmė užkariauja širdį, žmogus pats save pastato į Dievo vietą ir ima iš naujo save kurti.

O Viešpats ? Jo atsakas į mirtį ir nuodėmę yra – meilė. Meilė, kuri prisiima kančią, nuodėmę, mirtį ir ją nugali: „pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų.“ (1 Jn 3,8) Šio sekmadienio Evangelijos pasakojime, Viešpats Jėzus išgydo sergančią moterį ir prikelia mergaitę ne tam, kad pasirodytų, koks galingas Jis yra. Ne, Jėzui „dvasinio cirko“ nereikia. Jis veikia vedamas dieviškos meilės, kuri atstato tai, ką piktasis buvo sugriovęs. Būkime ir mes šviesos vaikais, tiesos vaikais. Neprisidėkime prie nevaisingų tamsos darbų.

Tegaivina mus, Viešpatie, dieviškoji Ostija,

kurią paaukojome ir priėmėme.

Tesujungia ji mus su tavimi amžina meile,

kad visada duotume nenykstančių vaisių.

(Postkomunijos malda)