Vladimiras Solovjovas. Trumpas pasakojimas apie Antikristą (IV)

Trečiąją teksto dalį rasite čia

***

Susirinkimo atidarymas buvo įspūdingas. Du trečdaliai didžiulės šventyklos, pašvęstos „visų kultų vienybei“, buvo nustatyti suolais ir kitokiomis sėdynėmis susirinkimo dalyviams. Kitą trečdalį šventyklos užėmė aukšta pakyla, ant kurios buvo imperatoriaus sostas, šiek tiek žemiau mažesnis sostas didžiajam magui, kardinolui ir imperijos kancleriui, už šių – krėslų eilės ministrams, dvariškiams ir sekretoriams, galiausiai iš šono dar ilgesnės krėslų eilės, kurių paskirtis nežinoma. Galerijoje buvo muzikos orkestras, gretimoje aikštėje išsirikiavo du gvardijos pulkai ir iškilmingų saliutų divizionas. Susirinkimo dalyviai jau buvo baigę savo pamaldas skirtingose bažnyčiose ir susirinkimo atidarymas turėjo būti grynai pasaulietinis. Kai įžengė imperatorius su svita ir didžiuoju magu, orkestras užgrojo „Vieningos žmonijos maršą“, kuris pasitarnavo kaip tarptautinis imperijos himnas. Visi susirinkimo dalyviai atsistojo ir mojuodami skrybėlėmis triskart garsiai sušuko: „Vivat! Ura! Hoch!“ Prie sosto stovintis imperatorius su didžiausiu prielankumu ištiesė ranką ir prašneko melodingu ir maloniu balsu:

„Visų krypčių krikščionys! Mano numylėtieji pavaldiniai ir broliai! Nuo mano dideliais ir šlovingais darbais Aukščiausiojo palaimintos karaliavimo pradžios aš nė karto neturėjau dingsties būti nepatenkintas jumis; jūs visada pagal tikėjimą ir sąžinę vykdėte savo pareigas. Bet man to maža. Nuoširdi mano meilė jums, mano numylėtieji broliai, trokšta abipusiškumo. Aš noriu, kad ne dėl pareigos, o širdingos meilės vedami jūs pripažintumėte mane tikruoju vadovu, visuose darbuose veikiančiu dėl žmonijos gerovės. Ir štai, be to, ką dėl jūsų darau, aš norėčiau suteikti jums ypatingų malonių. Krikščionys, kuo gi galėčiau jus padaryti laimingus? Ką duoti jums, ne kaip mano pavaldiniams, bet kaip bendratikiams mano broliams? Krikščionys! Pasakykite man, kas jums visų brangiausia krikščionybėje, kad galėčiau ta kryptimi nukreipti savo pastangas?“

Jis sustojo ir laukė. Per šventovę nuvilnijo gūdus gaudesys. Susirinkimo dalyviai šnabždėjosi tarpusavyje. Karštai rankomis mostaguojantis popiežius Petras kažką aiškino savo aplinkiniams. Profesorius Paulis lingavo galva ir įnirtingai čepsėjo lūpomis. Virš Rytų vyskupo ir kapucino palinkęs tėvas Jonas kažką tyliai įrodinėjo. Palaukęs kelias minutes, imperatorius kreipėsi į susirinkimą tokiu pat švelniu tonu, tačiau jame skambėjo vos pastebima ironijos gaidelė. „Maloningieji krikščionys, – pasakė jis, – Aš suprantu, kaip sunku jums rasti vieną tiesų atsakymą. Noriu jums padėti. Nelaimei, nuo neatmenamų laikų subyrėjote į įvairias konfesijas ir frakcijas, todėl gali būti, kad neturite vieno bendro traukos objekto. Bet jei jūs negalite susitarti tarpusavyje, aš tikiuosi sutaikyti jus parodydamas jums vienodą meilę ir vienodą pasirengimą patenkinti tikrąjį kiekvienos frakcijos siekį.

Maloningieji krikščionys! Aš žinau, kad daugeliui krikščionybėje visų brangiausias yra tas dvasinis autoritetas, kuriuo apdovanojami teisėti atstovai – žinoma, ne jų pačių naudai, bet bendrajam gėriui, nes nuo to autoriteto priklauso teisinga ir visiems reikalinga dvasinė tvarka bei moralinė drausmė. Maloningieji broliai katalikai! Kaip man suprantamas jūsų požiūris ir kaip norėčiau savo valstybę remti jūsų dvasinio vadovo autoritetu! Kad jūs negalvotumėte, kad tai pataikavimas ir tušti žodžiai, iškilmingai skelbiam: pagal mūsų vienvaldžią valią, vyriausiasis visų katalikų vyskupas, popiežius, nuo šiol grąžinamas į savo sostą Romoje, su visomis buvusiomis teisėmis ir privilegijomis, kurios priklauso šiam vardui ir katedrai, ir kurios kada nors buvo suteiktos nuo imperatoriaus Konstantino Didžiojo laikų. O iš jūsų, broliai katalikai, noriu tik vidinio nuoširdaus manęs kaip vienintelio jūsų užtarėjo ir globėjo pripažinimo. Kas dabar pagal savo sąžinę ir jausmus mane tokiu pripažįsta, teateina čia pas mane“. Ir jis parodė į tuščius suolus ant pakylos. Džiaugsmingai šaukdami „Gratias agimus! Domine! Salvum fac magnum imperatorem!“^[1], beveik visi Katalikų Bažnyčios kunigaikščiai, kardinolai ir vyskupai, didžioji tikinčių pasauliečių dalis ir daugiau nei pusė vienuolių užlipo ant pakylos ir po žemų nusilenkimų imperatoriui užėmė savo krėslus.

Bet apačioje, šventovės viduryje, tiesus ir nejudėdamas lyg marmurinė statula savo vietoje sėdėjo popiežius Petras II. Visi, kas jį supo, dabar buvo ant pakylos. Bet tuomet apačioje likusi išretėjusi vienuolių ir pasauliečių minia dar tvirčiau susibūrė aplink jį ir girdėjosi vos sulaikomas šnabždesys: „Non praevalebunt, non praevalebunt portae inferni“^[2].

Imperatorius nustebusiu žvilgsniu pažvelgė į nejudantį popiežių ir vėl pakėlė balsą: „Maloningieji broliai! Aš žinau, kad tarp jūsų yra ir tokių, kuriems visų brangiausia krikščionybėje šventa jos tradicija – senieji simboliai, senosios giesmės ir maldos, ikonos ir senosios apeigos. Ir iš tikrųjų, kas gali būti brangiau religingai sielai? Žinokite, mylimieji, kad šiandien pasirašiau įstatymą ir paskyriau daug lėšų pasauliniam krikščioniškos archeologijos muziejui šlovingame Konstantinopolio mieste, kad būtų surinkti ir išsaugoti įvairiausi Bažnyčios senovės paminklai, pirmiausia iš Rytų. Aš prašau, kad jau rytoj iš savo aplinkos išrinktumėte komisiją, kuri aptars su manimi priemones, kurių reikia imtis, kad šiuolaikinė buitis, papročiai ir įpročiai priartėtų prie palikimo ir šventos Stačiatikių bažnyčios nuostatų! Broliai stačiatikiai! Kam prie širdies ši mano valia, kas savo širdingu jausmu gali pavadinti mane tikruoju vadovu ir viešpačiu, teateina čia“. Ir didžioji Rytų ir Vakarų hierarchų dalis, pusė buvusių sentikių ir daugiau nei pusė stačiatikių šventikų, vienuolių ir pasauliečių džiaugsmingai šaukdami užlipo ant pakylos ir žvilgčiojo į išdidžiai ten sėdinčius katalikus.

Bet tėvas Jonas nepajudėjo iš vietos, tik garsiai dūsavo. Ir kai minia išretėjo, jis paliko savo suolą ir persėdo arčiau popiežiaus Petro ir jo ratelio. Jį pasekė ir kiti ant pakylos nelipę stačiatikiai.

Imperatorius vėl prabilo: „Malonūs krikščionys, man žinoma, kad tarp jūsų yra tokių, kurie krikščionybėje labiausiai brangina asmeninius atradimus Tiesoje ir laisvą Šventojo Rašto tyrinėjimą. Nėra būtinybės aiškinti, koks mano požiūris šiuo klausimu. Galbūt žinote, kad ankstyvojoje jaunystėje esu parašęs Biblijos kritikos kūrinių, kurie tuo metu sukėlė nemažą triukšmą ir išgarsino mane. Ir štai, ko gero, prisiminus tuos laikus, šiomis dienomis gavau Tiubingeno universiteto prašymą priimti garbės teologijos daktaro diplomą. Atsakiau, jog su malonumu ir dėkingumu jį priimu. O šiandien kartu su krikščioniškojo archeologijos muziejaus steigimu pasirašiau ir dekretą dėl pasaulinio instituto įsteigimo laisvam Šventojo Rašto tyrinėjimui visais aspektais ir visomis kryptimis ir paskyriau metinį pusantro milijono markių biudžetą. Ką iš jūsų jaudina toks prielankumas ir kas nuoširdžiai gali pripažinti mane savo suvereniu valdovu, prašom ateiti čia, pas naująjį teologijos daktarą“. Ir žavingąsias didžiojo žmogaus lūpas perkreipė kažkokia keista pašaipa. Daugiau nei pusė mokytų teologų, šiek tiek delsdami ir abejodami, pajudėjo link pakylos. Visi žvalgėsi į profesorių Paulį, kuris tarsi priaugo prie savo kedės. Jis žemai nuleido galvą, pakumpo ir susigūžė. Ant pakylos užlipę mokyti teologai drovėjosi, o vienas staiga mostelėjo ranka ir, nušokęs žemyn šalia laiptų, šlubčiodamas nubėgo link profesoriaus Paulio ir kartu su juo likusios mažumos. Tas pakėlė galvą ir kažkokiu neaiškiu judesiu atsistojęs, lydimas savo tikėjimo brolių, nuėjo pro ištuštėjusius suolus arčiau tėvo Jono ir popiežiaus Petro su jų rateliais.

Didžioji susirinkimo dalis, taip pat ir beveik visa Rytų ir Vakarų hierarchija, buvo ant pakylos. Apačioje buvo tik trys tarpusavyje suartėjusios žmonių grupelės, kurios glaudėsi prie tėvo Jono, popiežiaus Petro ir profesoriaus Paulio. Imperatorius kreipėsi į juos liūdnu tonu: „Ką dar galiu dėl jūsų padaryti? Keisti žmonės! Ko jūs iš manęs norite? Aš nežinau. Pasakykite gi jūs patys, jūs, daugumos savo brolių ir vadovų palikti krikščionys: kas visų brangiausia jums krikščionybėje?“ Ir čia lyg balta žvakė pakilo tėvas Jonas ir nuolankiai atsakė: „Didysis valdove! Mums visų brangiausias krikščionybėje yra pats Kristus – Jis Pats. Iš Jo ateina visa, nes mes žinome, kad Jame kūniškai yra Dievo pilnatvė. Bet ir iš tavęs, valdove, mes esam pasirengę priimti visas malones, jei tik dosnioje tavo rankoje atpažinsime šventąją Kristaus ranką. Ir į tavo klausimą, ką gali mums padaryti, toks yra tiesus mūsų atsakymas: išpažink čia prieš visus mus Jėzų Kristų, Dievo sūnų, įsikūnijusį, prisikėlusį ir ateinantį – išpažink Jį ir mes su meile priimsime tave, kaip tikrąjį antrojo šlovingo Jo atėjimo pranašą“. Jis nutilo ir įdėmiai žvelgė į imperatorių. Su juo vyko kažkas negero. Jo viduje kilo tokia pragariška audra, kokią jis patyrė tą lemtingąją naktį. Jis visiškai prarado vidinę pusiausvyrą ir dabar visos mintys buvo nukreiptos į tai, kaip išlaikyti išorinę savitvardą ir neišsiduoti anksčiau laiko. Jam prireikė nežmoniškų pastangų, kad nepultų kalbėjusiojo laukiniu riksmu ir nepradėtų plėšyti jo dantimis. Staiga jis išgirdo pažįstamą balsą ne iš čia: „Tylėk ir nieko nebijok“. Jis tylėjo. Tik apmiręs ir patamsėjęs veidas persikreipė, o iš akių skriejo kibirkštys. Tuo tarpu dar kalbant tėvui Jonui didysis magas pasidabinęs neaprėpiama, kardinolišką purpurą slepiančia trispalve mantija, po ja darė kažkokias manipuliacijas, jo akys sukauptai blizgėjo, o lūpos judėjo. Per atvirus šventovės langus buvo matyti, kaip pakilo didžiulis juodas mėnulis ir netrukus viskas aptemo. Tėvas Jonas nenuleido apstulbusių ir išsigandusių akių nuo nutilusio imperatoriaus, staiga su siaubu atšoko ir atsigręžęs atgal prikimusiu balsu sušuko: „Vaikeliai, Antikristas!“. Tuo metu šventykloje kurtinančiai sprogo ir plykstelėjo didžiulis apvalus žaibas ir uždengė savimi senelį. Akimirkai visi apmirė, o kai apkurtinti krikščionys atsipeikėjo, tėvas Jonas gulėjo negyvas.

---

^[1] Dėkojame! Šeimininkas! Tegyvuoja didysis imperatorius! (lot.)

^[2] Tesusilpnėja pragaro vartai! (lot.).

(Bus daugiau)

Iš rusų kalbos vertė Arnoldas Stasiulis