Vladimiras Solovjovas. Trumpas pasakojimas apie Antikristą (III)

Antrąją teksto dalį rasite čia *** Sėkmingai išsprendus politines ir socialines problemas iškilo religinis klausimas. Jį iškėlė pat...

Antrąją teksto dalį rasite čia

***

Sėkmingai išsprendus politines ir socialines problemas iškilo religinis klausimas. Jį iškėlė pats imperatorius ir visų pirma krikščionybės kontekste. Tuo metu krikščionybė buvo tokioje padėtyje: žymiai sumažėjo krikščionių skaičius (jų buvo ne daugiau kaip keturiasdešimt penki milijonai), tačiau krikščionybė buvo padariusi reikšmingą moralinę pažangą, taigi kokybės prasme laimėjusi tai, ką prarado kiekybiškai. Žmonės, kurie jokiais dvasiniais ryšiais nebuvo susiję su krikščionybe, krikščionimis nebebuvo laikomi. Tolygiai sumažėjo visų krikščioniškų denominacijų išpažinėjų, todėl išsilaikė daugmaž ta pati kiekybinė jų proporcija. Kalbant apie tarpusavio santykius, tai nors nesantaikos nepakeitė visiškas susitaikymas, bet ji žymiai sušvelnėjo ir prieštaravimai prarado buvusį aštrumą. Popiežius buvo jau seniai išvarytas iš Romos ir po ilgų klajonių prieglobstį rado Sankt Peterburge su sąlyga, kad susilaikys nuo propagandos ten ir šalies viduje. 

Rusijoje popiežiaus valdžia tapo gerokai paprastesnė. Nekeisdama esmiškai būtinos savo kolegijų ir oficijų sudėties, ji buvo priversta jų veiklai suteikti karštesnę dvasią ir iki minimumo sumažinti įmantrius ritualus bei ceremonijas. Nors ir neuždrausta, bet savaime nustota praktikuoti kai kuriuos keistus ir įspūdingus papročius.

Visose kitose šalyse, ypač Šiaurės Amerikoje, katalikų hierarchija dar turėjo daug tvirtos valios nenuilstamos energijos atstovų, esančių nepriklausomose pozicijose, kurie surišo Katalikų Bažnyčią glaudesne vienybe nei kada nors anksčiau ir išlaikė jos tarptautinę reikšmę. Kalbant apie protestantizmą, kurio priešakyje vis dar buvo Vokietija, tai, ypač po didžiosios Anglikonų bažnyčios dalies susijungimo su katalikais, jie apsivalė nuo kraštutinių neigiamų tendencijų, kurių šalininkai atvirai perėjo prie religinio abejingumo ir netikėjimo. Evangelikų bažnyčioje liko tik nuoširdūs tikintieji, kurių priešakyje stovėjo žmonės, pasižymintys dideliu mokytumu, giliu religingumu ir nuolat stiprėjančiu troškimu atgaivinti savo asmenyje gyvą tikros senosios krikščionybės atvaizdą. Rusų stačiatikiai po to, kai politiniai įvykiai pakeitė oficialią bažnyčios situaciją, neteko milijonų menamų, nominalių narių, bet patyrė susijungimo džiaugsmą su geriausia sentikių dalimi ir net su daugeliu teigiamo nusistatymo sektų. Tokia atnaujinta bažnyčia nedidėjo skaičiumi, bet augo savo dvasia, kuri ypač atsiskleidė kovoje su visuomenėje įsišaknijusiomis kraštutinėmis sektomis, kurioms nebuvo svetimas ir demoniškas bei satanistinis elementai.

Per pirmus dvejus naujo valdymo metus visi prieš tai vykusių revoliucijų ir karų įbauginti krikščionys žiūrėjo į naują valdovą ir jo taikias reformas iš dalies su geranoriškais lūkesčiais, iš dalies su nuoširdžiu pritarimu ir net karštu susižavėjimu. Bet trečiaisiais metais pasirodžius didžiajam magui daugeliui stačiatikių, katalikų ir protestantų kilo rimtų nuogąstavimų, būgštavimų ir antipatijų. Dėmesingiau pradėti skaityti Evangelijos ir apaštalų tekstai, kalbantys apie šio pasaulio kunigaikštį ir Antikristą, sukėlė gyvybingus komentarus. 

Pagal kai kuriuos požymius imperatorius nuspėjo artėjančią grėsmę ir nusprendė neatidėliojant reikalą išsiaiškinti. Ketvirtųjų valdymo metų pradžioje jis išleido manifestą visiems tikriems krikščionims, nedarydamas skirtumo tarp išpažįstamo tikėjimo, pakviesdamas išrinkti ar paskirti įgaliotus atstovus į jo pirmininkaujamą visuotinį susirinkimą. Tuo metu imperatoriaus rezidencija iš Romos buvo perkelta į Jeruzalę. Palestina buvo iš esmės žydų apgyvendinta ir valdoma autonominė sritis. Jeruzalė buvo laisvas ir tuomet jau imperatoriškas miestas. Krikščioniškos šventovės liko nepaliestos, bet visoje erdvioje Haram-eš-Šerifo platformoje – nuo Birket-Israin ir dabartinių kareivinių iš vienos pusės ir iki El-Aksa mečetės ir „Saliamono arklidžių“ iš kitos, buvo pastatytas didžiulis pastatas, kuriame, be dviejų senų nedidelių mečečių, tilpo erdvi „imperinė“ šventykla visų kultų susivienijimui bei du prabangūs imperatoriški rūmai su bibliotekomis, muziejais ir ypatingomis patalpomis magiškiems eksperimentams ir pratyboms. Šioje pusiau šventykloje, pusiau rūmuose rugsėjo 14 dieną turėjo prasidėti visuotinis susirinkimas. 

Kadangi protestantizmas neturi kunigų tikrąja prasme, katalikų ir stačiatikių hierarchai, atliepdami imperatoriaus valią, sutarė, kad tam, jog skirtingos krikščionybės šakos būtų reprezentuojamos vienodai, į susirinkimą reikia įtraukti tam tikrą skaičių pasauliečių, žinomų dėl savo pamaldumo ir ištikimybės Bažnyčios interesams; o kadangi buvo įleisti pasauliečiai, nebebuvo galima atsakyti ir žemesniesiems, juodiesiems ir baltiesiems šventikams. Tokiu būdu bendras susirinkime dalyvaujančių žmonių kiekis viršijo tris tūkstančius, o Jeruzalę ir visą Palestiną užtvindė apie pusė milijono piligrimų. 

Susirinkime ypatingai išsiskyrė trys. Visų pirma – popiežius Petras II, teisėtai stovintis Katalikų Bažnyčios priekyje. Jo pirmtakas mirė pakeliui į susirinkimą, ir Damaske įvyko konklava, vienbalsiai išrinkusi kardinolą Simone‘ą Barioninį, pasivadinusį Petru. Jis buvo kilęs iš liaudies, iš Neapolio srities ir tapo žinomas kaip karmelitų ordino pamokslininkas, ypač nusipelnęs kovojant su Sankt Peterburge ir jo apylinkėse sustiprėjusia satanistų sekta, kuri tvirkino ne tik stačiatikius, bet ir katalikus. Tapęs Mogiliovo arkivyskupu, o po to ir kardinolu, jis jau iš anksto buvo numatytas tiarai. Jis buvo maždaug penkiasdešimties metų, vidutinio ūgio ir tvirto kūno sudėjimo žmogus raudonu veidu, kuprota nosimi ir tankiais antakiais. Tai buvo karštas ir ryžtingas žmogus, kalbėjęs su užsidegimu, mosuodamas rankomis ir daugiau patraukdavęs žmones, nei juos įtikindavęs. Naujasis popiežius buvo nepalankus pasaulio valdovui ir jautė nepasitikėjimą juo, ypač po to, kai ankstesnis popiežius, pasiduodamas imperatoriaus spaudimui, paskyrė kardinolu imperijos kanclerį didįjį pasaulio magą, egzotiškąjį vyskupą Apolonijų, kurį Petras laikė abejotinu kataliku ir neabejotinu apgaviku. 

Tikruoju, nors neoficialiu stačiatikių lyderiu buvo gerai rusų tautoje žinomas tėvas Jonas. Nors oficialiai jis buvo laikomas vyskupu emeritu, tačiau negyveno jokiame vienuolyne ir nuolat keliavo įvairiausiomis kryptimis. Apie jį sklido visokios legendos. Kai kurie tvirtino, kad tai prisikėlęs Fiodoras Kuzmičius, tai yra prieš tris amžius gimęs imperatorius Aleksandras Pirmasis. Kiti nuėjo dar toliau ir teigė, kad tikrasis tėvas Jonas, tai yra Jonas Auksaburnis, niekada nemirė ir atvirai apsireiškė paskutiniais laikais. Jis pats nieko nesakė nei apie savo kilmę, nei apie savo jaunystę. Tai buvo labai senas, bet žvalus senis geltonuojančia ir net žaliuojančia barzdos garbana, aukštas, liesas, pilnais, šiek tiek rausvais skruostais, gyvomis, spindinčiomis akimis ir jausmingai gera veido išraiška bei kalbos maniera, visada vilkintis balta sutana ir mantija. 

Susirinkime dalyvaujančių evangelikų priekyje stovėjo mokslingiausias vokiečių teologas, profesorius Ernstas Paulis. Tai buvo sudžiūvęs nedidelio ūgio senutėlis aukšta kakta ir švariai nuskustu smakru. Jo akys išsiskyrė kažkokiu nuožmiai geranorišku žvilgsniu. Jis kas minutę trynė rankas, lingavo galva, baisiai suraukdavo antakius ir atvėpdavo lūpas; tuo pat metu spindėdamas akimis jis ištardavo pavienius garsus: „So! Nun! Ja! so also!“  Jis buvo apsirengęs iškilmingai – baltu kaklaraiščiu ant ilgo juodo pastoriaus surduto ir ordinų juostelėmis. 

Iš rusų kalbos vertė Arnoldas Stasiulis 

Susiję

Vladimiras Solovjovas 8180747230066390444

Rašyti komentarą

  1. Bet vertimas tai jau nekoks. Dėl to netraukia skaityti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pratęs daiktus įvardyti tikraisiais, atitinkančiais jų esmę, vardais.
    - Čia ne pasakojimas, tikrų tikriausias paistymas - kitaip išsireiškiant - gryna propaganda, tik pateikiama lyg ir su negatyvo akcentu... Deja, išmanantiems masių psichologiją, aišku, koks bus šio gražaus(?) "pasakojimo" reklaminis efektas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-05-30 17:45

      Antikristas - gryna propoganda. :D
      Ale išmano masių psichologiją. :D
      Tiek to. Ale nuostebino tuo, kad necitavo švento rašto ir neparašė apie žydų sąmokslą.
      Dabar apie kūrinį: mane suintrigavo, įdomu ieškoti paralelių su realia istorija, laukiu tęsinio.

      Panaikinti
    2. Tęsinyje bus vienas "pikantiškas" momentėlis - ir vėl "ale" bus proga pasireikšti. :)

      Panaikinti
    3. Skaitykit, broliai dvyniai, iš pradžių - Vlado Lakštingalos (jums taip bus artimiau - tautiškiau atrodys) gyvenimo aprašymą. Ten atrasite, kad šita "įžymybė" kur užkliuvo, ten sugriūvo. Ką perskaitė, ten ir metėsi, kas ką paprotino, tuo ir užsidegė. Vienu žodžiu, čiudakas buvo. Nėra jokios prasmės gilintis į išmislą` pateikiamą už gryną pinigą.

      Panaikinti
    4. Tai jo jo - čia gi visi be išimties susirinkę skaito šitą kūrinį kaip Mikaldos, Vangos ir Nostradamo pranašysčių sintezę - t.y. kaip kuo tikriausią dalyką. :)

      Panaikinti
    5. O tamsta taip drąsiai neišsiPikcinėk dėl norų nepraleisti progų pasireikšti. Elgiesi pagal principą "Kuo pats kvepi, tuo kitus tepi". Juk čia pat, temoj apie eutanaziją su savo bendru sėbru Marku Eyn Lettowe net įsijuosę reiškiatės reklaminiame šou propaguodami racionalųjį galabijimo biznį. Manau, net Marksas su Engelsu (šio metodu efektyviai platinę savo ideologiją) pavydėtų jums meistriškumo. Dar .05.29 kitų komentatorių buvo aiškiai įvardyta, ko siekiama "savanoriško" pasitraukimo iš gyvenimo propaganda, o judu du braaaliukai , kad nustelbti aiškų ir pagrįstą protestą, .05.30. išvystote pilstymo iš tuščio į kiaura "diskusiją", suprasdami, kad DAUGUMA liaudies vis vien argumentų sekti nė nebandys, ir jūsų šou pasitarnaus kaip reklaminis fonas, neva, visi tik ir šneka apie tai, kas reikalinga legalizavimo...
      Suprask vieną kart, Pikčiau, patriotas dviprasmiškai neturi elgtis. O jei taip elgiasi, tai jis arba sukčius tik vaidinantis patriotą, arba kvailys, klusniai vykdantis užduotis tų, prieš kuriuos galvoja, kad kovoja...

      Panaikinti
    6. Bandė skaityti, nė velnio nieko nesuprato ("nias piar dauk raidžiū") - bet vis tiek jaučia poreikį savo nusišnekėjimus pateikti kaip autoritetingą nuomonę (ir dar po visai kitos temos tekstu). Sakiau, kad tie koloradikai nuo liberastų nė velnio nesiskiria. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item