Kun. Robertas Urbonavičius. Karalystės paslaptis

Tu, Dieve, išgirsk mano balso šaukimą.

Tu mano pagalba – manęs neatmeski,

manęs nepaliki, o Dieve,

Gelbėtojau mano!

(introitas)

Viešpaties palyginimai, kurių pilnos Evangelijos yra tikras lobis Šventraščio egzegetams, kurie ieško kiekvieno žodelio reikšmių ir prasmių, bei džiaugsmas pamokslininkams, nes galima parodyti savo literatūrinę išmonę ir fantazijos gabumus. 

Taip, iš tiesų Viešpaties palyginimai vaizdingi, įdomūs, tačiau prasilenkia su tuo, ką mes vadiname žmogiška logika. Palyginimuose sėjėjas barsto grūdus, kur papuola; piemuo palieka dykumoje devyniasdešimt devynias avis; tėvas, nedorėliui sūnui iškelia puotą, vynuogyno šeimininkas siunčia vynininkams savo sūnų po to, kai jie nugalabijo kelis jo tarnus... Ir nors egzegetai pluša, kad surastų paaiškinimus, kurie padarytų Jėzaus palyginimus labiau suprantamus mūsų žmogiškiems protams, tačiau galiausia belieka pripažinti, kad būtent šių palyginimų netikėtumas, - provokuojantis bei stebinantis, -  yra jų patrauklumo priežastis.

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje, Jėzus pateikia mums daržininkystės pamokas: kaip auga augalai ir garstyčios grūdelio ypatybes. Žinoma, kaip ir kituose palyginimuose, kasdienybės tikrovė tampa medžiaga atskleisti, kas yra toji Dievo Karalystė. Pirmame palyginime kalbama apie tai jog sėkla auga nepriklausomai nuo žmogaus, - jis pasėja, tačiau visa kita atlieka gamta, kol ateina pjūtis. Antras palyginamas kalba apie garstyčios grūdą, vos matomą, bet išaugantį į medelį. Abiem palyginimais, Viešpats mus drąsina, kad Dievo Karalystės plitimas pirmiausia yra Dievo reikalas. Iš mūsų reikalaujama atlikti savo darbo dalį, o visa kita padarys pats Dievas. Kaip tas žmogus atliko savo užduotį pasėjęs sėklą, taip ir mes atlikime tai ką galime geriausiai. Ne mes gelbstime pasaulį, bet Kristus. 

Kartais esame linkę pasiduoti pagundai paskleisti tikėjimą vien žmogiškomis priemonėmis: įvairios programos, kursai, mokymai, renginiai, - visa tai reikalinga ir naudinga, tačiau nebūtinai duoda rezultatų, nes Dievas ne visada veikia pagal mūsų surašytas taisykles ir nustatytas normas. Turime palikti vietos Dievui, turime palikti vietos slėpiniui. Kuo mažiau bus mūsų pačių išminties ir vadovavimo, tuo labiau Viešpaties Dvasia galės atlikti darbą širdyse tų, į kurias beriame Dievo Karalystės sėklas. Dievas neparašo iš mūsų didelių darbų, bet nori to garstyčios grūdelio, - mūsų mylinčio indėlio, - kad paskui iš jo išaugintų galingą medį. Daryti tai, ką sugebame geriausiai, atlikti tai iš meilės Dievui ir palikti galutinį rezultatą Jo Apvaizdai, kuri geriausiai visa pasirūpina, - štai mūsų užduotis, kuri neša mums džiaugsmą, nes žinome, jog esame ne vieni.

Dieve, tavimi pasitikinčiųjų stiprybe, išgirsk mus, kai tavęs šaukiamės, 

ir paremk savo malone, 

kad vykdytume tavo įsakymus ir patiktume tau norais bei darbais, 

nes be tavęs nieko negali mirtingas žmogus.

(kolekta)