Rasa Čepaitienė. Klausimai politologams

propatria.lt nuotr. www.tiesos.lt Kadangi esu trečios kartos blondinė ( mirkt mirkt ), tik vizualiai nesimato, o mūsų mainstreamini...

propatria.lt nuotr.

Kadangi esu trečios kartos blondinė (mirkt mirkt), tik vizualiai nesimato, o mūsų mainstreaminiai politologai, tokie kaip R. Urbonaitė ir Co, apie dabartinę politinę situaciją, užuot pateikę aiškią ir solidžią, profesionaliai parengtą ir pilietiškai atsakingą savojo mokslo terminais ir koncepcijomis paremtą analizę, renkasi kalbėti kokių tai Barankiškių valsčiaus Pilvaplikių sodžiaus kaiminkų stiliumi iš serijos „tas politikas pasakė tą, o anas aną, ir tai reiškia, kad…“, iškilo keletas klausimų.

Kas iš tiesų vyksta? T.y. kaip tiesiai ir šviesiai derėtų apibūdinti ir vertinti pastarojo meto politinius įvykius? Ar tai netikėtai, dėl naujojo žaidėjo (LVŽS) pasirodymo prie šachmatų lentos, įvykusio seniai susiklosčiusios politinės sistemos disbalanso požymis? Į viešąją erdvę iškilęs skirtingų galios centrų mamutų pasistumdymas demonstruojant savo raumenis ir ilčių aštrumą? Ar ilgą laiką tyliai, bet užtikrintai artėjusios neišvengiamos ir gilios politinės krizės atodanga? Atodanga, kurios metu visuomenė gavo retą progą pamatyti, kas daugelį metų buvo numanoma, bet kruopščiai slepiama nuo pašalinių akių?

Pagaliau pateikti įrodymai, kad aukščiausi šalies pareigūnai, pradedant valstybės Prezidente, daugelį metų buvo ir tebėra suaugę su stambiojo verslo atstovais ir aptarnauja jų privačius interesus, kai kada net atlikdami pasiuntinukų vaidmenis. Taigi kitas klausimas: kas valdo šią šalį – tautos išrinktieji politikai ar niekieno nerinktos ir piliečiams neatskaitingos nacionalinio (?) kapitalo grupuotės? Kokiu būdu ir kada susiklostė toks jų santykių tipas? Ar politikams nepakanka lėšų, kuriuos visuomenė skiria jiems išlaikyti, įskaitant visas gaunamas privilegijas, tad tenka, liaudiškai tariant, parsiduodant, prisidurti „iš šalies“? O gal oligarchinės grupės juos valdo sukauptų kompromatų pagalba?

Kaip ten bebuvę, šioje abi puses tenkinančioje simbiozėje visuomenė, panašu, iš viso nėra reikalinga, tik savo užduodamais durnais klausimais trukdo „daryti biznį“, tad, natūralu, yra verčiama trauktis arba į savo privačius gyvenimus, kasdienių išlikimo problemų sprendimą, arba emigruoti.

Trečias, iš ankstesnių išplaukiantis, klausimas: kaip reikėtų politologiškai tiksliai apibūdinti tokią politinę santvarką, kuri pasimatė per „Tulpių skandalą“?

Politologas prof. A. Krupavičius ją apibūdino kaip oligarchinę demokratiją. Bet ką tai iš tiesų reiškia? Kas tie oligarchai? Kokia jų imtis? Ar politikai, susilieję su stambiaisiais verslininkais ir išnaudojantys valstybės institucines galias bei mokesčių mokėtojų pinigus savo asmeniniams bei grupiniams tikslams tenkinti, irgi tampa oligarchais? Kas yra tokio tipo demokratija? Akivaizdu, kad tai kažkas kita nei demokratija visiems įprasta ir suprantama prasme, nes visuomenė, kaip jau minėta, šiuose procesuose nedalyvauja.

Dar vienas klausimas: koks valstybės Prezidento vaidmuo sukurtoje sistemoje ir šiuose procesuose? Ar jis yra tik „garbės oligarchas“ tarp lygiųjų, toks à la karalius Artūras prie riterių nusėsto apskritojo stalo? O gal tik šitų dabar į dienos šviesą išvelkamų oligarchų statytinis ir klusnus jų valios bei interesų tenkintojas valstybės ir piliečių sąskaita? Ar, priešingai, galutinis aukščiausias arbitras oligarchų vidaus ginčuose, turintis lemiamojo žodžio teisę, kaip kad yra šiuolaikinėje V. Putino valdomoje Rusijoje? Visiems šiems klausimams tam tikro pikantiškumo suteikia tai, kad, jei kas dar pamena, pirmąsyk dalyvaudama rinkimuose ir pirmojoje savo kadencijoje Dalia Grybauskaitė ne kartą aštriai pasisakė prieš oligarchus ir žadėjo negailestingai kovoti su jais, tiesa, jų neįvardindama. Ar dabar ir matome šios kovos atomazgą?

Taigi, svarbiausias klausimas – kaip tiksliai politologiškai derėtų apibrėžti dabartinį režimą Lietuvoje? Kaip plutokratinį (iždvagių), „švelniai“ autoritarinį, kvazidemokratinį? Kiek jis iš tiesų nutolęs nuo Konstitucijoje apibrėžto valdžios ir valdomųjų santykių modelio? Ir kiek jame likę sovietinės nomenklatūrinės sistemos bruožų ir tęstinumo?

Galiausiai, ką daryti visuomenei tokioje situacijoje? Nekreipti dėmesio, nes „mažas esi ir pakeisti nieko negali“? Priešintis (bet kaip???)? Emigruoti?

Būčiau dėkinga už atsakymus visų blondinais laikomų piliečių, kuriems šie klausimai iškyla, vardu.

Susiję

Rasa Čepaitienė 8517190080196416457
item