Juan Fernandez. Ispano žvilgsnis į „Lietuva – lietuviams“

Nesu lietuvis. Į Lietuvą gyventi atvažiavau prieš dvejus metus ir šioje šalyje esu imigrantas. Gal kam nors tai kels nuostabą, bet jei turėčiau pasirinkti tarp dviejų šūkių, kurie skambėjo Kovo 11-ąją minėjusių lietuvių ir šalies svečių minioje, pasirinkčiau „Lietuva – lietuviams“, o ne „Lietuva – visiems“. Kodėl? Priežastis paprasta: iš pagarbos jums ir jūsų šaliai.

Gyvename globalėjančiame pasaulyje, kur interneto, komunikacijos priemonių dėka galime susidaryti įspūdį, jog sienos ir barjerai tarp šalių neegzistuoja. Taip pat gyvename Europos Sąjungoje, kur kasmet augant migracijos tempams bei laisvėjant asmenų judėjimui, šis įspūdis tik dar labiau stiprėja. Kiekvienas iš mūsų suvokiame, kad turime beveik neribojamas teises keisti gyvenamąją vietą, dirbti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybėje. Dėl to turėtų atrodyti natūralu, jei aš, būdamas imigrantas, būčiau prisijungęs prie tos grupelės užsieniečių, kurie eitynėse skandavo šūkį „Lietuva – visiems“. 

Bet to nedariau ir nedarysiu. Esu Lietuvoje ne dėl to, kad savaime turiu „teisę“ čia būti, o todėl, kad Lietuva, būdama savarankiška ir suvereni valstybė, ir jūs, lietuviai, prisijungėte prie Europos Sąjungos ir atidarėte sienas užsieniečiams – kitų šalių piliečiams. Bet Lietuva tebėra jūsų, jūs esate Lietuvos egzistavimo pirmoji ir pagrindinė priežastis ir esate pagrindiniai savo namų šeimininkai. Tai, kad lietuviai yra savo valstybės šeimininkai, reiškia, kad teisinga visiems kitiems čia prisitaikyti prie jų tvarkos, papročių, kalbos. Kiekvienoje šalyje galioja savos taisyklės ir svečiai jas privalo gerbti.

Taip, tai yra, visų pirma, jūsų namai. Tarptautiniai jūsų prisiimti įsipareigojimai iš Lietuvos savaime nepadarė „namų bet kam, visiems“. Europos Sąjunga nėra (arba neturėtų būti) Europą homogenizuojantis darinys, kuriame valstybės narės praranda savo tapatybę arba liaujasi būti savo pačių šeimininkėmis. Tai neturėtų būti darinys, kuriame naudojimasis valstybės gėriais tampa bet kieno „teise“ ir kuriame kalba eina tik apie šalių įsipareigojimus, kurių imigrantai gali reikalauti. Tarptautinės sutartys, kuriomis Lietuva laisvai įsipareigojo, leidžia mums užsieniečiams, ypač ES piliečiams, laisvai čia atvykti ir džiaugtis daugybe natūralių, ekonominių bei socialinių gėrių, kuriuos gali pasiūlyti Lietuva. 

Tačiau Lietuva, kaip ir mano gimtoji Ispanija, yra pirmiausia jos šeimininkų, kurie ją gavo kaip palikimą iš savo protėvių. Užsieniečiai gali prašyti, kad Lietuva laikytųsi įsipareigojimų, tačiau būtų neteisinga ir negarbinga pretenduoti jaustis šeimininkais to, už ką ištisos jūsų protėvių kartos sumokėjo pasiaukojančiu darbu, herojiškomis pastangomis ir net savo gyvybėmis. Ypač akiplėšiškai tai atrodo, kai Lietuvos „visiems“ prašo žmonės, kurie nemoka  jos kalbos, nesupranta ar negerbia jos papročių, kultūros, istorijos ir niekada neskaitė jos Konstitucijos. 

Manau, kad „Lietuva – lietuviams“ nereiškia, kad Lietuva yra uždara mums, atvykėliams. Bent jau per dvejus savo gyvenimo čia metus to nepatyriau, atvirkščiai, susidariau įspūdį, kad lietuviai yra draugiški ir nuoširdūs žmonės. Šūkis tiesiog pabrėžia kas ir kieno, visų pirma, yra ši nuostabi žemė, jos graži kalba, įdomi kultūra, iš kokių drąsių žmonių yra paveldėtos jos tradicijos. Suprantu, kad trumpi šūkiai visada reikalauja tam tikro paaiškinimo, komentaro, palydinčio to šūkio žodžius. Visgi kai kurių užsieniečių bandymai paneigti „Lietuva – lietuviams“ idėjos prasmingumą man kažkuo truputį primena neseniai matytą dokumentinį filmą apie Sausio 13-osios įvykius. Svetimšaliai su tankais tada jėga reikalavo Lietuvos išsižadėti jos tapatybės, pasiduoti. Nors tai niekaip nepalyginama žiaurumo prasme, tačiau į akis krenta intencijų panašumas. Tik laisvės gynėjų dėka Lietuva liovėsi buvusi kitų arba „visų“ ir pagaliau tapo lietuvių (plačiąja prasme) Lietuva. 

Lietuviai, jūsų namuose, kurių duris mums atveriate, mes, užsieniečiai, visada būsime svečiai, nors mums esate pasirengę suteikti daugybę teisių. Dėl to ir dėl pagarbos jums ir tiems, kurie atidavė gyvybes, kad jūsų šalis būtų jūsų nuosavybė, manau, jog mes, užsieniečiai, neturėtume skanduoti „Lietuva – visiems“. Kaip imigrantas manau, kad turite ir toliau ginti bei puoselėti Lietuvos nepriklausomybę, identitetą ir kultūrą, kaip tai darėte nuo pat Lietuvos istorijos pradžios, ir tik jei mes metai iš metų savo darbu ir pasiaukojimu padėsime jūsų namus padaryti gražesnius, tai ir mums bus garbė Lietuvą vadinti savo namais.