Kun. Robertas Urbonavčius. Mainai

Iš spindinčio debesies pasigirdo Tėvo balsas: 

„Šitas yra mano mylimasis Sūnus. 

Klausykite jo!“

(Introitas)

Antrąjį gavėnios liturginio laikotarpio sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties Atsimainymo ant Taboro kalno slėpinį, kuomet keliems mokiniams buvo leista išvysti Jėzaus Šlovę: „Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti.“ Greta Jėzaus atsiranda Mozė ir Elijas – dvi svarbiausios Senojo Testamento figūros, kurios simbolizuoja Įstatymą bei Pranašus. Galiausiai balsas iš Dangaus paskelbia: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Nenuostabu, kad apstulbintas šios mistinės patirties apaštalas Petras nusprendė pasilikti čia ilgam.

Tačiau Bažnyčia pateikdama šį slėpiningą Evangelijos pasakojimą gavėnios pradžioje mūsų žvilgsnius ir žingsnius kreipia link kito kalno, kito įvykio. Ant Golgotos kalno mes neišvysime Jėzaus atsimainymo: nei baltų drabužių, nei spindinčio veido. „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku <...> mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu.“ – taip kenčiantį Išganytoją apibudino pranašas Izaijas. Nebuvo čia nei Mozės ir Elijo, tik du latrai, nukryžiuoti kartu su Jėzumi. Neaidėjo ir Tėvo balsas, tik Jėzaus šauksmas į tuštumą: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Nenuostabu, kad čia nebuvo ir Petro siūlančio pastatyti palapines – jis apraudojo savo bailumą, nes triskart išsigynė Mokytojo. Tačiau, kad ir kokia atrodė baisi ši vieta, būtent čia įvyko mūsų atpirkimas. Būtent čia Jėzus „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo,“ vėliau parašys apaštalas Jonas. Tai, kas atrodė pralaimėjimas, buvo pergalė.

Mes ilgimės Taboro kalno patirties, tačiau be atpirkimo, be Golgotos, jis mums tebūtų graži svajonė, nepasiekiama ir neįgyvendinama, nes regėdami spindintį Viešpaties dieviškumą, mes visi su skausmu žvelgtume į savo purviną nuodėmingumą ir gėdytumėmės savo sielos žaizdų. Viešpats mums būtų labai labai tolimas. O dabar Viešpats atliko su mumis mainus: prisiėmė mūsų nuodėmių bjaurastį, tapo skausmų vyru, o mums atidavė savo spindintį nekaltumą. Mes gavome Taborą, o Jis – Golgotą. Tikrai nuostabi ir didinga Viešpaties meilė.

Nebijokime kryžiaus, kuris sutinkame savo gyvenimo kelyje, nes jis yra ne bausmės, o pergalės ženklas.

Jis, paskelbęs mokiniams 

apie jo laukiančią mirtį, 

ant švento kalno jiems leido išvysti savo didingumą, 

kai Įstatymas ir Pranašai paliudijo, 

kad per kančią einama į garbingą prisikėlimą.

(Prefacija)