Sigitas Tamkevičius. Dievas, Lietuva, šeima ir moralė

Arkivyskupo emerito Sigito Tamkevičiaus kalba iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje.

J.E. Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke,

Garbūs Seimo ir Vyriausybės nariai, Užsienio šalių diplomatai ir visi šios šventės dalyviai,

Ruošiantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui buvo sukurta programa „Idėja Lietuvai“ ir pasiūlyta žmonėms siųsti savo pasiūlymus, idėjas, kurios galėtų pasitarnauti į antrąjį Nepriklausomos šimtmetį žengiančiai Lietuvai. Buvo gauta labai daug siūlymų nuo aukšto kalno supylimo Baltarusijos pasienyje iki vienalyčių santuokų įteisinimo.

Sausio 13 – oji - tai diena, kai tūkstančius lietuvių suvienijo laisvės idėja, ir ji buvo tokia stipri, kad beginkliai žmonės galėjo stovėti prieš mirtį nešančius tankus.

Perskaičiau pasiūlytas idėjas, bet neradau nė vienos, už kurią jos autorius būtų pasiryžęs sumokėti nebūtinai gyvybės kainą. Dauguma idėjų – tai siūlymai, kaip sočiau gyventi ir naudotis jokios moralės neribojama laisve.

Sausio 13 – ąją taip pat noriu pasidalinti idėja Lietuvai. Turėjome partizanų vadus: Joną Žemaitį ir Adolfą Ramanauską. Savo laiku jie nesuabejojo ginti Lietuvą ir už ją mirti. Turėjome Lietuvos ministrus, nesutikusius kolaboruoti su okupacine valdžia ir atsidūrusius Vladimiro kalėjime. Turėjome vyskupus: Vincentą Borisevičių, Mečislovą Reinį, palaimintąjį Teofilių Matulionį, išstovėjusius didelių išbandymų akivaizdoje. Turėjome Petrą Plumpą, Vladą Lapienį, ses. Nijolę Sadūnaitę ir daugelį kitų, kurie už tiesos žodį, ginantį pavergto žmogaus teises, nesuabejojo prisiimti lagerio kryžių.

Lietuva bus gyva, jei turėsime žmonių, mąstančių ne tik apie sotų gyvenimą ir ne tik apie save. Iš kur ir kaip tokie žmonės atsiranda?

Yra keturios kolonos, į kurias saugiai gali remtis bet kuri laisva ir nelaisva visuomenė. Tos kolonos - tai Dievas, Lietuva, šeima ir moralė. Visi aukščiau paminėti asmenys ir daugelis kitų, tame tarpe ir Sausio 13 – ąją gynusieji Lietuvos laisvę, rėmėsi į šias keturias kolonas.

Šiandien man labai neramu, kad šias kolonas bandoma išjudinti, o kartais net griauti. Griauti vardan savaip suprastos laisvės. Kai kam atrodo, kad žmogus nebus visiškai laisvas, jei pripažins prigimtinę moralę, prigimtinę šeimą, jei jausis ne Europos, bet Lietuvos pilietis ir jei laikysis moralinių Dekalogo normų. Tokios rūšies liberalizmas bet kuriai tautai, tame tarpe ir Lietuvai yra ne mažiau pavojingas už priešo tankus, nes jis numarina žmogaus dvasią. O kai miršta žmogaus dvasia, tuomet miršta ir meilė Tėvynei; lieka tik meilė pinigui ir meilė sau pačiam.

Kviečiu visus Lietuvos žmones, kuriems ne vis tiek išsivaikščioja ar klesti Lietuva, budėti ir saugoti šias keturias kolonas: Dievą, Lietuvą, šeimą ir moralę. Jei šios kolonos bus tvirtos, tuomet būsime pajėgūs atsiliepti į visus dabarties iššūkius, tame tarpe ir į emigracijos iššūkį. Jei šių kolonų nepaisysime, tuomet visos gražios idėjos ir liks idėjomis be laukiamų vaisių.

Bažnyčia, giriama ar ujama, šias kolonas visuomet gynė ir gins, nes ji negali atsisakyti savo misijos atstovauti Tą, kuris save pavadino pasaulio Šviesa ir žemės Druska.

Sveikinu visus tautiečius su Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejumi. Visiems linkiu tarpusavio pagarbos ir meilės, kuri yra sveikos visuomenės cementas, ir tepadeda mums visiems Dievas nepavargti darant gera.