Audrius Juzėnas: „Situacija šiandien man primena prieškarį“

Filmų „Vilniaus getas“ ir „Ekskursantė“ režisierius Audrius Juzėnas netrukus pristatys naują filmą „Pelėdų kalnas“. Juosta yra dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Kino teatrus ji pasieks vasario 16 dieną. Kokia Lietuva yra dabar ir ką reiškia būti laisvam, „TV publika“ paklausė režisieriaus A.Juzėno.

- Kitą mėnesį kinus pasieks jūsų filmas „Pelėdų kalnas“, kokią žinią filmas neša žmonėms?

- Filmas skirtas jaunai auditorijai, kuri gimė po nepriklausomybės atkūrimo, kuri mažai matė ir mažai kontaktavo su sovietine sistema, ją pažino tik iš archyvinių filmų, knygų. Juosta pasakoja apie tokius dalykus, kurie aktualūs dabartiniam jaunam žmogui.

- Lietuva filme vaizduojama okupacijos metu, kuomet tvyrojo baimės atmosfera. Baimė verčia skirtingai elgtis - emigruoti, prisitaikyti ar kovoti. Ko šiandien bijo žmonės?

- Filmas ne apie baimės jausmą, spaudimą iš išorės. Filme kalbama apie tai, kaip tu gali įveikti baimę ir kokias pasekmes turi tavo pasirinkimas kovojant su baime ar su sistema. Tai daugiau filmas apie žmogaus pasirinkimą, bet jokiu būdu išeities taškas - ne baimė. Tai daugiau aplinkybės, o ne baimė. Tik beprotis galvoja, kad šakute nuversti traukinį yra paprasta. Aš manau, kad tos beprotybės nėra, nes tai yra diagnozė. Filmo herojai žino, ką jie daro, ką pasirenka. Jų pasirinkimai tampa jų gyvenimu. Nuo to, ką jie pasirenka, priklauso su kokiais gyvenimo pakilimais ar nuopoliais susiduria.

- Filmo herojai siekia laisvės, ką jums pačiam reiškia laisvė?

- Herojai laisvę suvokia labai paprastai. Jiems laisvė reiškia tai, kad jie, kaip piliečiai, savo šalyje gali daryti viską, kas neprieštarauja laisvos valstybės sampratai. O man laisvė pirmiausia yra suvokimas, kad tu turi daugybę pasirinkimų ir pasirenki tą vieną. Tai yra laisvė. Kitas klausimas, ar tavo pasirinkimas atneša tau laisvės įspūdį ir emociją, nes pasirinkimai gali būti klaidingi.

- Laisvė gali ir kažką atimti?

- Taip, gali labai daug prarasti laisvai pasirinkdamas ne tą kelią, ne tą sprendimą, ne tą žmogų.

- Kokia Lietuva dabar yra jūsų akimis? Kaip ji atrodo?

- Mano akimis žiūrint - ji antrarūšė valstybė. Lietuvai keliami tikslai labai maži, labai siauri ir iš tų tikslų, kurie yra šiandien keliami, devyniasdešimt procentų yra vartotojiško pobūdžio. Valstybė yra didžiulė „Maxima“, o „Maxima“ yra didžiulė valstybė. Kai kalbame apie valstybės valdymą, tai mes kalbame apie jos valdymą „Maximos“ principu. Tie principai tampa visuomenės principais, o valdymo institucijos ir tie patys piliečiai tampa „Maximos“ vartotojais. Tik ar mus tenkina tokia tvarka, didelis klausimas.

- Tai žmogus nėra laikomas vertybe?

- Jis įdomus tik kaip vartotojas, per brūkšnelį mokesčių mokėtojas. Vartodamas jis moka mokesčius ir tai yra viskas, ko šiai valstybei reikia iš tavęs. Svarbiausia, kad tu vartotum ir mokėtum mokesčius. Tavo kūrybinis potencialas yra nereikalingas, nes „Maximai“ šitų dalykų nereikia.

- Turbūt tokiomis sąlygomis kurti nelengva?

- Mes patekome į patį blogiausią Lietuvos istorijos etapą, kai kultūrą prilyginome batsiuvio arba kiaulių šėrėjo darbui. Aš nenoriu įžeisti nei batsiuvių, nei kiaulių šėrėjų, bet sukeitus vietomis mes galėtume kiaules šerti ir batus siūti, bet ar batsiuviai gali kurti filmus, muziką, statyti spektaklius, piešti paveikslus? Ar kiaulių šėrėjai tą gali daryti? Aš labai abejoju...

- Bet jūsų filmuose yra išreikšta meilė Lietuvai, istorijai, kas jus laiko čia, Lietuvoje?

- Jeigu atvirai, tai mano tikslas ir noras buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais išvažiuoti iš šios šalies dėl keleto priežasčių. Pirma, kad išbandyčiau save visiškai kituose vandenyse, o antra - dėl situacijos, kuri buvo 1991-1992 metais, kai vyko valstybės pamatų klojimas. Jau tada buvo matyti, kad valstybėje klojami labai kreivi pamatai. Ant kreivų pamatų yra pastatyta pakankamai kreiva pilis. Ir kai dabar yra kalbama apie tos pilies gynybą, kai mušamasi į krūtinę, kad ginsim šalį, pirksim ginklų, tai man labiau primena 1939-1940 metus. Tuo metu elitas susikrovė manatkes ir išvažiavo į užsienį arba išvyko tarnauti kitoms šalims. Ir dabar padėtis yra panaši.

- Sausio 11-ą dieną jūsų 55-tas gimtadienis. Kaip minėsite?

- Teisingai suskaičiavote. Gimtadienį greičiausiai minėsiu garsinimo studijoje, montažinėje. O vakare- šeimos rate.

- Ar su kolegomis paminite?

- Tik su artimiausiais draugais, kurie jau yra pakankamai ilgai gyvenantys kartu. Pavyzdžiui, žmona yra didelis mano draugas. Aš nekeliu sau tikslų prisikviesti daug žmonių ir su jais pasismaginti. Tiesiog pasismaginimui neužtenka jėgų ir tam nėra būtinybės bei laiko.

Kalbino Eglė Juozėnaitė