Giulio Meotti. Naujoji oficiali Europos istorija: krikščionybė trinama, islamas propaguojamas

tiesos.lt • „Klaidingosios Europos šalininkai yra apžavėti prietaro apie neišvengiamą progresą. Jie tiki, jog Istorija yra jų pusėje, i...

tiesos.lt

• „Klaidingosios Europos šalininkai yra apžavėti prietaro apie neišvengiamą progresą. Jie tiki, jog Istorija yra jų pusėje, ir ši iliuzija kursto jų puikybę ir panieką, daro juos bejėgius pripažinti jų pačių konstruojamo postnacionalinio, postkultūrinio pasaulio trūkumus“, – teigiama „Paryžiaus deklaracijoje“, kurią pasirašė dešimt garbių Europos akademinio pasaulio atstovų.

• Vokietijos vidaus reikalų ministro Thomo de Maizière siūlymas įtraukti musulmonų šventes į šventinių dienų sąrašą rodo, kad kai kalbama apie islamą, oficialusis Europos „postkrikščioniškasis“ sekuliarizmas yra pamirštamas.

Prieš keletą dienų grupelė intelektualų – tų, kurie dar tiki Europa: britų filosofas Rogeris Scrutonas, buvęs Lenkijos švietimo ministras Ryszardas Legutko, Vokietijos mokslininkas eruditas Robertas Spaemannas ir Sorbonos profesorius Rémi Brague‘as – paskelbė „Paryžiaus deklaraciją“. Šiame didelių užmojų tekste jie pasmerkė „klaidingai krikščionišką visuotinių žmogaus teisių“ pobūdį ir „pseudo kryžiaus žygio už pasaulį be sienų utopiją“. Jie paragino Europą sugrįžti prie savo „krikščioniškųjų šaknų“ ir čia dar kartą įsitvirtinti, vėl atsigręžti į „klasikinę tradiciją“ ir atsisakyti daugiakultūriškumo:

„Klaidingosios Europos šalininkai yra apžavėti prietaro apie neišvengiamą progresą. Jie tiki, jog Istorija yra jų pusėje, ir ši iliuzija kursto jų puikybę ir panieką, daro juos bejėgius pripažinti jų pačių konstruojamo postnacionalinio, postkultūrinio pasaulio trūkumus. Negana to, jie ignoruoja tikruosius žmogiško padorumo šaltinius, nors ir sakosi jį vertinantys taip pat, kaip ir mes. Jie ignoruoja ir net atsisako krikščioniškųjų Europos šaknų. Ir tuo pat metu jie stengiasi neįžeisti musulmonų vildamiesi, jog šie su džiaugsmu perims jų sekuliarųjį, multikultūrinnį požiūrį“.

2007 m. kalbėdamas apie Europos žemyno kultūrinę krizę popiežius Benediktas XVI pareiškė, kad Europa „nuo šiol abejos savo tapatybe“. 2017-ųjų Europa ja abejoja dar daugiau: ji susikūrė ne tik post-krikščioniškąją, bet ir pro-islamiškąją tapatybę. Europos pastatai ir oficialiosios parodos trina krikščionybę, kad tik taptų priimtini islamui įsikurti.

Štai „Europos istorijos namai“, vienas iš oficialiųjų ES muziejų, neseniai atidarytas Europos Parlamento, kainavo 56 mln. eurų. Jo idėja – sukurti istorinį pasakojimą apie pokario laikotarpį, vienijamą Europos Sąjungos leitmotyvo. Pastatas yra puikus „Art Deco“ pavyzdys Briuselyje. Tačiau, kaip rašė olandų mokslininkas Arnoldas Huijgenas, tas pastatas yra virtęs kultūrine „tuštuma“:

„Prancūzijos revoliucija pristatoma kaip Europos lopšys, o visa tai, kas buvo prieš ją, [muziejaus ekspozicijose] visiškai neatspindėta. Svarbiausia vieta skirta Napoleono Kodeksui ir Karlo Markso filosofijai, o vergovė ir kolonializmas yra pabrėžiami kaip tamsioji Europos kultūros pusė [...]. Tačiau labiausiai krinta į akis tai, kad šie „Europos namai“ sukurti taip, tarsi religija niekada nė neegzistavo ir niekada neturėjo įtakos žemyno istorijai [...]. Europos sekuliarumas jau nebekovoja su krikščionybe – jis tiesiog ignoruoja bet kokį religinį gyvenimo aspektą“.

Briuselio biurokratija savo katalikiškąsias šaknis ištrynė net iš savo oficialiosios vėliavos, kurioje vaizduojama dvylika žvaigždžių, simbolizuojančių siektiną idealą – vienybę, solidarumą ir harmoniją tarp Europos tautų. Vėliavą sukūrė prancūzų katalikų dizaineris Arséne‘as Heitzas, kurį, matyt, įkvėpusi krikščioniškoji Mergelės Marijos ikonografija. Bet oficialusis paaiškinimas [kodėl vėliava yra tokia, kokia yra] niekada nemini Europos Sąjungos vėliavos idėjos krikščioniškųjų šaltinių.

Dar daugiau. Europos Komisijos Pinigų ir ekonomikos departamentas, be kita ko, nurodė Slovakijai peržiūrėti savo proginių monetų dizainą ir pašalinti krikščionių šventuosius Kirilą ir Metodijų. O kur dar atmestas Europos Konstitucijos projektas, kurį sudaro 75 000 žodžių, tačiau žodis „krikščionybė“ nepaminėtas nė karto.

Neseniai Angelos Merkel vidaus reikalų ministras Thomas De Maizière, vienas iš valdančiosios Vokietijos krikščionių demokratų partijos lyderių, pasiūlė įtraukti musulmoniškas šventes į minėtinų dienų sąrašą. „Kodėl ten, kur daugumą sudaro musulmonai, neįvedus vienos nedarbo dienos, kuri atitiktų musulmonų šventę?“ – retoriškai klausė jis.

„Paklausa yra pažanga“, – atsakė Erika Steinbach, buvusi įtakinga Pabėgėlių federacijos prezidentė, atstovaujanti iš įvairių Rytų Europos šalių per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo išsiųstiems vokiečiams.

O Beatrix von Storch, viena iš Alternatyvos Vokietijai lyderių (AfD), savo „Twiteryje“ sureagavo: „NE! NE! NE!“.

De Maizière pasiūlymas rodo, kad anksčiau minėtas Europos oficialusis „postkrikščioniškasis“ sekuliarizmas tiesiog nustoja veikti, vos tik kalba pasisuka apie islamą.

Prieš kelias savaites Briuselyje buvo surengta Europos Sąjungos finansuojama paroda „Islamas irgi yra mūsų istorija!“. Paroda pabrėžia islamo vaidmenį Europos istorijoje – tą patvirtina ir oficialusis parodos organizatorių pareiškimas:

„Parodoje išryškinti istoriniai įrodymai, kad Europoje musulmonų esama jau nuo senovės ir kad tarp šių dviejų tarpusavy konkuruojančių, bet ir viena į kitą įsismelkusių civilizacijų esama sudėtingos sąveikos, turi ir švietėjišką, ir politinį tikslą: padėti Europos musulmonams ir nemusulmonams įsisąmoninti bendras kultūrines šaknis ir kultivuoti bendrą pilietiškumą“.

Isabelle Benoit, istorikė, padėjusi sukurti parodos koncepciją, „The Associated Press“ agentūrai taip aiškino savo sumanymą: „Mes norime, kad europiečiai suprastų, jog islamas yra Europos civilizacijos dalis. Islamas – tai ne koks neseniai importuotas reiškinys, jo šaknys siekia 13 amžių.“

Taigi Europos isteblišmentas nusigręžė nuo krikščionybės. Tačiau tas pats isteblišmentas nė nenutuokia, kiek žemynas ir jo žmonės vis dar priklauso nuo krikščionybės moralinės krypties ir humanistinių vertybių, ypač tuo metu, kai radikalusis islamas meta iššūkį Vakarų civilizacijai.

„Tai tik pakuotė, kuri bando užpildyti tuštumą“, – rašo Ernesto Galli della Loggia italų dienraštyje „Il Corriere della Sera“: „Neįmanoma nepastebėti, kad ši pakuotė slepia dvi didžiąsias teologines ir politines tradicijas – rusų ortodoksiją ir islamą, o „tuštumoje“ palaipsniui pradingsta Vakarų Europos krikščioniškoji savivoka“.

Sunku suprasti oficialiosios Europos priešiškumo krikščionybei „logiką“ ir jos palankumą iš esmės totalitariniam islamui – juk Europa galėtų būti sekuliari ir nekovodama prieš krikščionybę. Būtent todėl tūkstančiai lenkų ir išėjo protestuoti palei Lenkijos sienas, kad nors taip išreikštų nepritarimą „sekuliarizacijai ir islamizacijai“, tapusiai oficialiu ES beprotybės credo.

Per Antrąjį pasaulinį karą sąjungininkai vengė bombarduoti Briuselį – miestą, turėjusį tapti Europos atgimimo centru. Bet jei Europos elitas ir toliau neigs savo judėjiškąsias-krikščioniškąsias-humanistines šaknis, Briuselis taps jo kapu.


Iš prancūzų kalbos vertė Ramutė Bingelienė


Susiję

Pasaulis 8751880919193427792
item