Europos intelektualų Paryžiaus pareiškimas: Europa, kuria galime tikėti

Karolio Didžiojo skulptūra prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros Spalio pradžioje gerai žinomi Europos filosofai pasirašė viešą pareišk...

Karolio Didžiojo skulptūra prie
Paryžiaus Dievo Motinos katedros
Spalio pradžioje gerai žinomi Europos filosofai pasirašė viešą pareiškimą „Europa, kuria galime tikėti“. Jame išreiškiamas atsidavimas „tikrajai Europai“. Europiečiai kviečiami saugoti bei atkurti tai, kas geriausia jų tradicijoje dėl taikios ir viltingos ateities. Paryžiaus pareiškimą pasirašė dešimt žymių Europos intelektualų, tokių kaip britų filosofas ir daugelio knygų autorius Rogeris Scrutonas, prancūzų politologas Phillipe'as Bénétonas, filosofai Rémi Brague'as ir Chantal Delsol, vokiečių filosofas Robertas Spaemanas, lenkų filosofas ir Europos Parlamento narys Ryszardas Legutko, vengrų filosofas ir Viktoro Orbano patarėjas Andrásas Lánczis, čekų politikas ir politinės teorijos tyrinėtojas Romanas Jochas, belgų filosofas ir teisininkas Matthias Storme'as, olandų istorikas ir rašytojas Bartas Janas Spruytas.

Skaityojams pristatome šio pareiškimo vertimą į lietuvių kalbą.


***

1. Europa priklauso mums, ir mes priklausome Europai. Šios žemės yra mūsų namai; kitų mes neturime. Priežastys, dėl kurių branginame Europą, peržengia mūsų gebėjimą paaiškinti ar pateisinti šią ištikimybę. Jos esmė yra mūsų bendros istorijos, viltys ir visų jaučiama meilė. Tai nusistovėję įpročiai ir patoso bei skausmo akimirkos. Tai įkvepiančios susitaikymo patirtys ir tikėjimas bendra ateitimi. Įprasti kraštovaizdžiai ir įvykiai mums yra persmelkti ypatingos reikšmės – mums, bet ne kitiems. Namai – tai vieta, kur viskas mums yra pažįstama, ir kur esame atpažįstami patys, nesvarbu kaip toli būtume nuo jų nuklydę. Tai yra tikroji Europa, mūsų brangiausia ir nepakeičiama civilizacija.

Europa yra mūsų namai.

2. Europai, visame jos turte ir didybėje, grėsmę kelia klaidingas savęs suvokimas. Ši klaidinga Europa įsivaizduoja save kaip mūsų civilizacijos išpildymą, bet iš tiesų ji viso labo pasiglemžia mūsų namus. Ji remiasi autentiškų Europos vertybių hiperbolizavimu ir iškreipimu, tačiau lieka akla savo pačios ydoms. Su pasitenkinimu disponuodama vienpusėmis mūsų istorijos karikatūromis, ši klaidingoji Europa yra nepalaužiamai priešiška savo praeičiai. Jos propaguotojai yra savanoriški našlaičiai, besivadovaujantys prielaida, jog būti našlaičiu – būti benamiu – yra kilniadvasiškas pasiekimas. Tokiu būdu klaidingoji Europa aukština save kaip universalios bendruomenės pirmtakę, kuri iš tiesų nėra nei universali, nei apskritai bendruomenė.

Klaidingoji Europa kelia mums grėsmę.

3. Klaidingosios Europos gynėjai yra apžavėti prietarų apie neišvengiamą progresą. Jie tiki, jog Istorija yra jų pusėje, ir šis tikėjimas kursto jų puikybę ir panieką, neleisdamas pripažinti jų konstruojamo postnacionalinio, postkultūrinio pasaulio trūkumų. Negana to, jie lieka abejingi tikriesiems žmogiško padorumo šaltiniams – padorumo, kurį brangina tiek jie, tiek mes. Jie ignoruoja ar net išsižada krikščioniškųjų Europos ištakų, tuo pat metu dėdami didžiules pastangas neįžeisti musulmonų, viliantis, jog šie su džiaugsmu perims jų sekuliarią, multikultūrinę pasaulėžiūrą. Paskendusi išankstinėse nuostatose, prietaruose ir abejingume, apakinta tuštybės bei nesavikritiškų utopinės ateities vizijų, klaidingoji Europa refleksyviai slopina nuomonių skirtumus. Tai, be abejo, yra daroma vardan laisvės ir tolerancijos.

Klaidingoji Europa yra utopinė ir tironiška.

4. Mes artėjame prie aklavietės. Didžiausią grėsmę Europos ateičiai kelia ne politinis Rusijos avantiūrizmas ir ne musulmonų imigracija. Tikroji Europa yra pavojuje dėl smaugiančių klaidingosios Europos gniaužtų, kuriuose ji yra įkalinusi mūsų visų vaizduotę. Mūsų tautos ir bendra kultūra yra vidujai naikinama iliuzijų ir savęs apgaudinėjimo apie tai, kas yra Europa, ir kas ji turėtų būti. Mes prisiekiame priešintis šiai grėsmei, į pavojų statančiai visą mūsų ateitį. Mes ginsime, palaikysime ir aukštinsime tikrąją Europą – Europą, kuriai iš tiesų priklausome.

Mes privalome ginti tikrąją Europą.

***

5. Tikroji Europa viltingai skatina aktyvų dalyvavimą bendrame politinio ir kultūrinio gyvenimo projekte. Europos idealo esmė yra solidarumas, grindžiamas pritarimu visiems galiojančiai įstatyminei santvarkai, keliančiai ribotus reikalavimus. Šis pritarimas ne visuomet pasireiškė atstovaujamosios demokratijos pavidalu, tačiau mūsų pilietinės ištikimybės tradicijos atspindi fundamentalų pritarimą mūsų politinėms ir kultūrinėms tradicijoms, nepriklausomai nuo jų formos. Praeityje europiečiai kovojo už mūsų politinių sistemų atsivėrimą visuotiniam dalyvavimui, ir mes pagrįstai didžiuojamės tokia savo istorija. Net šių kovų įkarštyje, o kartais ir atviruose sukilimuose, jie su užsidegimu tvirtino, jog nepaisant patirtų neteisybių ir nesėkmių, šio žemyno tautų tradicijos priklauso mums visiems. Toks atsidavimas reformavimuisi daro Europą kraštu, kuris be atvangos siekia vis didesnio teisingumo. Ši pažangos dvasia kilo iš mūsų meilės ir ištikimybės savo gimtosioms žemėms.

Solidarumas ir pilietinė ištikimybė skatina aktyvų dalyvavimą.

6. Europietiška vienybės dvasia leidžia mums pasitikėti vieni kitais viešojoje erdvėje, net kai esame nepažįstami. Viešieji parkai, centrinės aikštės ir platūs bulvarai, aptinkami Europos miestuose ir miesteliuose, išreiškia politinę Europos dvasią: mes dalinamės savo bendru gyvenimu ir res publica. Mes vadovaujamės prielaida, jog prisiimti atsakomybę už savo visuomenių ateitį yra mūsų pareiga. Mes nesame pasyvūs pavaldiniai, dominuojami despotiškų galių – tiek šventų, tiek sekuliarių; ir mes nepuolame ant kelių atsidūrę nenumaldomų istorinių jėgų akivaizdoje. Būti europiečiu reiškia puoselėti politinį ir istorinį veikimą. Mes esame savo bendro likimo kalviai.

Mes nesame pasyvūs pavaldiniai.

7. Tikroji Europa yra tautų bendruomenė. Mes turime savo kalbas, tradicijas ir sienas. Nepaisant to, mes visuomet pripažinome tarpusavio giminystę, net kai nesutardavome – ar kariaudavome. Ši vienybė skirtingume mums atrodo prigimtina, tačiau ji yra nepaprasta ir verta branginimo, kadangi nėra nei natūrali, nei neišvengiama. Dažniausiai pasireiškianti politinė vienybės skirtingume forma yra imperija, kurią Europos kariai-karaliai mėgino atkurti šimtmečiais, sekusiais po Romos imperijos žlugimo. Imperinės formos žavesys išliko gajus, tačiau viršų paėmė tautinė valstybė – politinė forma, apjungianti visuotinumą ir suverenitetą. Tautinė valstybė tapo Europos civilizacijos skiriamuoju bruožu.

Tautinė valstybė yra Europos skiriamasis bruožas.

8. Tautinė bendruomenė didžiuojasi savarankiška savivalda, nebijo puikuotis savo tautiniais pasiekimais menuose ir moksluose, varžosi su kitomis tautomis – kartais ir mūšio lauke. Tai ne sykį sužalojo Europą, ne kartą beveik mirtinai, tačiau niekuomet nesukompromitavo mūsų kultūrinės vienybės. Tiesą sakant, atsitiko priešingai: vis labiau konsoliduojantis tautinėms Europos valstybės ir ryškėjant jų savitumams, bendra europietiška tapatybė tapo dar stipresnė. Pasibaigus siaubingam kraujo liejimui pasauliniuose karuose pirmojoje dvidešimto amžiaus pusėje, mes pakilome su dar didesniu pasiryžimu gerbti savo paveldą, kuriuo dalinamės. Tai liudija Europos kaip civilizacijos, kosmopolitinės tikrąją to žodžio prasme, gylį ir galią. Mes neieškome primestos, prievarta palaikomos imperinės vienybės. Vietoje to, europietiškasis kosmopolitizmas pripažįsta, jog patriotinė meilė ir pilietinė ištikimybę atveria duris į platesnį pasaulį. 

Mes neremiame primestos, prievarta palaikomos vienybės.

9. Tikroji Europa buvo reikšmingai pažymėta krikščionybės. Universali dvasinė Bažnyčios imperija Europai suteikė kultūrinę vienybę, tačiau pasiekė tai be politinės imperijos. Tai leido bendrojoje europietiškoje kultūroje rastis tam tikroms pilietinėms ištikimybėms. Autonomija to, ką vadiname pilietine visuomene, tapo charakterizuojančiu europietiško gyvenimo bruožu. Negana to, krikščioniškoji Evangelija nepateikia visapusiškos dieviškos teisės, todėl sekuliarių tautinių įstatymų įvairovė gali būti tvirtinama ir gerbiama nekeliant grėsmės europietiškai vienybei. Visai ne atsitiktinumas, kad krikščioniško tikėjimo Europoje nykimą lydi atnaujintos pastangos įsteigti politinę vienybę – pseudo-religinio universalizmo sentimentais apipintą pinigų ir taisyklių imperiją, kurią šiandien konstruoja Europos Sąjunga.

Krikščionybė skatina kultūrinę vienybę.

10. Tikroji Europa tvirtina lygų kiekvieno individualaus žmogaus orumą, nepriklausomai nuo jo lyties, statuso ar rasės. Toks įsipareigojimas taip pat kyla iš mūsų krikščioniškųjų šaknų. Kilniausios mūsų dorybės yra neabejotinai krikščioniškas paveldas: sąžiningumas, užuojauta, gailestis, atleidimas, taikos siekimas, dosnumas. Krikščionybė revoliucionizavo santykius tarp vyrų ir moterų, suteikdama beprecedentę reikšmę meilei ir abipusei ištikimybei. Santuokos saitai leidžia vyrams ir moterims kartu klestėti bendrystėje. Daugelis mūsų aukų yra atliekamos būtent mūsų sutuoktinių ir vaikų labui. Ši savęs dovanojimo dvasia yra dar vienas krikščionybės indėlis į Europą, kurią mes mylime.

Krikščioniškos šaknys stiprina Europą.

11. Tikroji Europa taip pat semiasi įkvėpimo iš klasikinės tradicijos. Mes atpažįstame save senovės Graikijos ir Romos literatūroje. Būdami europiečiais, mes siekiame didingumo, aukščiausios iš klasikinių dorybių. Tai ne kartą vedė prie negailestingo varžymosi dėl viršenybės, tačiau savo geriausiame pavidale šis tobulumo troškimas įkvepia Europos vyrus ir moteris kurti nepranokstamo grožio muzikinius ir meninius kūrinius, siekti neįtikėtinų proveržių moksle ir technologijose. Pagrindinės santūriųjų romėnų dorybės ir graikų didžiavimasis pilietiniu dalyvavimu bei filosofinių tyrinėjimų dvasia Europoje niekada nebuvo pamiršti. Šis paveldas taip pat yra mūsų.

Klasikinės ištakos skatina tobulumo siekimą.

12. Tikroji Europa niekuomet nebuvo tobula. Klaidingosios Europos šalininkai neapsirinka siekdami plėtros ir reformų, o nuo 1945 ir 1989 buvo pasiekta daug dalykų, kuriuos turėtume branginti ir gerbti. Bendras mūsų gyvenimas yra besitęsiantis projektas, ne sustabarėjęs paveldas. Vis dėlto, Europos ateitis priklauso nuo atnaujintos ištikimybės geriausioms mūsų tradicijoms, o ne suklastoto universalizmo, reikalaujančio užmaršties ir savęs išsižadėjimo. Europa neprasidėjo su Apšvieta. Mūsų mylimi namai nebus realizuoti per Europos Sąjungą. Tikroji Europa yra, ir visuomet bus, tautų bendruomenė, vienu metu uždara, kartais net agresyviai, bet tuo pačiu suvienyta dvasinio palikimo, dėl kurio visi kartu galime ginčytis, jį vystyti, juo dalinis ir jį mylėti.

Europa ir mūsų bendras projektas.

***

13. Tikroji Europa šiandien yra pavojuje. Mes pamažu netenkame pasiekimų, įgyvendintų dėka visuotinio suverenumo, priešinimosi imperijai, pilietinei meilei pajėgaus kosmopolitizmo, iš krikščionybės paveldėto žmogiško ir kilnaus gyvenimo būdo, bei gyvo įsipareigojimo savo klasikiniam paveldui. Klaidingosios Europos globėjams konstruojant dirbtinę krikščioniją iš universalių žmogaus teisių, mes prarandame savo namus.

Mes prarandame savo namus.

14. Klaidingoji Europa puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu žmogaus laisvei, tačiau ši laisvė yra labai vienpusiška. Ji pateikiama kaip laisvė nuo suvaržymų: seksualinė laisvė, saviraiškos laisvė, laisvė „būti savimi“. 68-ųjų karta laiko šias laisves brangiomis pergalėmis prieš kadaise visagalį ir represinį kultūrinį režimą. Jie regi save kaip didžiuosius gelbėtojus, o bet kokie jų nusižengimai yra liaupsinami kaip kilnūs moraliniai pasiekimai, už kuriuos visas pasaulis turėtų jaustis dėkingas.

Vyrauja klaidingai suvokiama laisvė.

15. Vis dėlto, jaunesniųjų Europos kartų patiriama realybė auksu spindi gerokai mažiau. Nedorovingas hedonizmas įprastai veda prie nuobodulio ir gilaus betiksliškumo jausmo. Silpnėja santuokos saitai. Siautulingoje seksualinės laisvės jūroje giluminis jaunų žmonių troškimas tuoktis ir kurti šeimas dažnai yra sužlugdomas. Laisvė, užgniaužianti giliausius mūsų širdžių troškimus, netrunka tapti prakeiksmu. Mūsų visuomenės vis labiau pasiduoda individualizmui, vienatvei ir betiksliškumui. Mes atsisakome laisvės ir pasmerkiame save tuščiam prisitaikėliškumui, būdingam vartojimu ir pramogine žiniasklaida varomai kultūrai. Jaučiame pareigą pasakyti tiesą: 68-ųjų karta griovė, tačiau nieko nepastatė. Jie sukūrė tik vakuumą, kurį užpildė pramoginė žiniasklaida, pigus turizmas ir pornografija.

Individualizmas, vienatvė ir betiksliškumas yra plačiai paplitę.

16. Tuo pačiu metu, kai girdime pagyras apie beprecedentę laisvę, europietiškas gyvenimas tampa vis labiau visapusiškai reguliuojamas. Taisyklės – dažnai rengiamos beveidžių technokratų, veikiančių išvien su galingais interesantais – diktuoja mūsų darbo santykius, verslo sprendimus, išsilavinimo kvalifikacijas, mūsų informacinės ir pramoginės žiniasklaidos turinį. Negana to, šiandien Europa siekia sugriežtinti tvarką, pagal kurią yra reguliuojama kalbos laisvė – pirminė europietišką laisvė, sąžinės laisvės manifestacija. Šie draudimai nėra nutaikyti į nešvankybes ar kitus išpuolius prieš padorumą viešajame gyvenime. Vietoje to, valdančiosios Europos klasės trokšta apriboti politinę kalbą. Politiniai lyderiai, garsiai išsakantys nepatogias tiesas apie Islamą ir imigraciją, yra statomi priešais teisėjus. Politinis korektiškumas mums primeta stiprius tabu, kurie amoraliais pasmerkia bet kokius iššūkius prieš status quo. Klaidingoji Europa neskatina laisvės kultūros; ji skatina rinkos valdomą homogeniškumo ir politiškai primetamo prisitaikėliškumo kultūrą.

Esame reguliuojami ir prižiūrimi.

17. Klaidingoji Europa taip pat puikuojasi beprecedenčiu įsipareigojimu lygybei. Ji tvirtina, jog skatina atsikratyti diskriminacijos ir priimti visas rases, religijas ir tapatybes. Šioje srityje buvo padaryta apčiuopiama pažanga, tačiau tuo pat metu buvo leista įsivyrauti utopiškam atotrūkiui nuo realybės. Vėliausiosios kartos Europa siekė įgyvendinti didįjį multikultūralizmo projektą. Reikalavimas ar net skatinimas, kad naujai atvykę musulmonai prisitaikytų prie mūsų elgesio normų ir papročių, buvo suvokti kaip šiurkšti neteisybė. Mums buvo paaiškinta, jog įsipareigojimas lygybei reikalauja, kad atsisakytume bet kokių užuominų apie tikėjimą savo kultūros viršenybe. Paradoksaliai, multikultūrinė Europos santvarka, neigianti krikščioniškas Europos ištakas, yra realizuojama vadovaujantis hiperbolizuotu ir nepalaikomu krikščionišku universalaus dosnumo idealu. Iš Europos tautų ji reikalauja šventuoliško savęs aukojimo. Esame skatinami noriai priimti neabejotiną mūsų gimtųjų žemių kolonizaciją ir savo kultūros nuopuolį kaip šlovingiausią dvidešimt pirmojo amžiaus Europos įvykį – kolektyvinę savižudybę vardan kažin kokios naujai gimstančios globalios bendruomenės, propaguojančios taiką ir klestėjimą.

Multikultūralizmas nėra veiksmingas.

18. Toks mąstymas pasižymi dideliu nesąžiningumu. Daugelis mūsų valdančiųjų klasių atstovų neabejotinai tiki europietiškos kultūros viršenybe, tačiau žino, kad jos negalima viešai tvirtinti būdais, kurie įžeistų imigrantus. Suvokdami šią viršenybę, jie mano kad asimiliacija bus greita ir savaiminė. Tai ironiškas senovinės imperinės mąstysenos atspindys: valdančiosios Europos klasės vadovaujasi prielaida, kad „jie“ neišvengiamai taps tokie kaip „mes“, nesusimąstydami, kad iš tiesų gali nutikti atvirkščiai. Tuo pat metu, oficialiai propaguojamas multikultūralizmas yra pasitelkiamas kaip priemonė slopinti nemalonias, bet „laikinas“ kultūrines įtampas.

Auga nesąžiningumas.

19. Yra ir gerokai tamsesnių nesąžiningumo apraiškų. Vis didėjantis vėliausiosios kartos valdančiosios klasės segmentas prieina išvadą, jog jo narių asmeninis interesas glūdi kuo spartesnėje globalizacijoje. Jie trokšta kurti viršnacionalines institucijas, pajėgias valdyti apsieinant be visuotinio suverenumo keliamų nepatogumų. Tampa vis labiau akivaizdu, kad „demokratijos deficitas“ Europos Sąjungoje nėra vien tik techninė problema, taisytina techninėmis priemonėmis. Veikiau, šis deficitas yra fundamentalus ir fanatiškai ginamas įsipareigojimas. Nepriklausomai nuo to, ar yra legitimuojami tariamų ekonominių neišvengiamybių ar autonomiškai besivystančios tarptautinių žmogaus teisių praktikos, supranacionaliniai ES institucijų mandarinai savinasi politinį Europos gyvenimą, į visus iššūkius atsakydami technokratine maniera: „Nėra kitos alternatyvos.“ Tai minkšta, tačiau vis realesnė tironija, su kuria susiduriame.

Stiprėja technokratinė tironija.

20. Klaidingosios Europos puikybė šiandien tampa akivaizdi, nepaisant geriausių jos šalininkų pastangų dangstyti ją patogiomis iliuzijomis. Visų pirmiausia, darosi aišku, kad klaidingoji Europa yra daug silpnesnė, nei kas nors galėjo įsivaizduoti. Pramoginė žiniasklaida ir materialinis vartojimas negali palaikyti gajaus pilietinio gyvenimo. Mūsų visuomenėms, multikultūralistinės ideologijos dėka netekusioms aukštesnių idealų ir prigrasintoms nereikšti patriotinio didžiavimosi, šiandien yra sunku telkti valią savigynai. Negana to, nuasmeninta, gigantiškų tarptautinių korporacijų dominuojama ekonominė sistema bei vyraujanti priimtinumo retorika niekaip neatnaujina pilietinės ištikimybės ir socialinės kohezijos. Vėlgi, privalome kalbėti atvirai: Europos visuomenės sparčiai silpsta. Jei atvertume savo akis, pamatytume kaip niekada didelį kliovimąsi valdžios galiomis, socialine priežiūra ir indoktrinacija švietime. Sunkiai ginkluotus kareivius į mūsų gatves atveda ne tik Islamo terorizmas; riaušių policijos pajėgos šiandien yra reikalingos malšinant kruvinus anti-sisteminius protestus ar net suvaldant girtas futbolo sirgalių minias. Mūsų fanatiškas atsidavimas savo ištikimybėms futbole yra desperatiškas ženklas, jog trokštame patenkinti giluminį žmogišką poreikį solidarumui – poreikį, kuris klaidingoje Europoje lieka nepatenkinamas.

Klaidingoji Europa yra silpna ir pažeidžiama.

21. Apmaudu, tačiau intelektualiosios Europos klasės yra vienos pagrindinių ideologinių šalinikių, reiškiančių paramą klaidingosios Europos puikybei. Be jokios abejonės, mūsų universitetai yra vienas šlovingiausių Europos civilizacijos pasiekimų, tačiau kadaise buvę vietomis, kur jaunosioms kartoms perleisdavome praeities išmintį, šiandien daugelis universitetų sulygina kritinį mastymą su siauraprotišku praeities atmetimu. Kelrodė europietiškosios dvasios žvaigždė visuomet buvo griežta intelektualinio sąžiningumo ir objektyvumo disciplina. Deja, šis kilnus idealas buvo transformuotas per dvi vėliausiąsias kartas. Asketizmas, kadaise siekęs išlaisvinti protą iš dominuojančių nuomonių tironijos, buvo pakeistas pasyviu ir nereflektyviu priešiškumu viskam, kas yra mūsų. Tokia kultūrinio išsižadėjimo pozicija funkcionuoja kaip paprastas ir pigus būdas būti „kritišku“. Vėliausioje kartoje ši pozicija buvo repetuojama paskaitų auditorijose, kol galiausiai tapo doktrina, dogma. Tokių įsitikinimų dėstymas šiandien yra laikomas „apsišvietimo“ ir dvasinio išrinktumo bruožu. To pasekmė yra ta, kad mūsų universitetai šiandien yra aktyvūs besitęsiančios kultūrinės destrukcijos vykdytojai.

Įsivyravo išsižadėjimo kultūra.

22. Mūsų valdančiosios klasės propaguoja ir vysto žmogaus teises. Jos sunkiai triūsia kovodamos su klimato kaita. Jos kruopščiai konstruoja globaliai integruotą rinkos ekonomiką ir harmonizuoja mokestines politikas. Jie akylai stebi progresą lyčių lygybės link. Jie dėl mūsų daro tiek daug! Argi svarbu, kokiais mechanizmais jie užėmė savo pareigas? Koks skirtumas, kad Europos tautos tampa vis skeptiškesnės jų atliekamai valstybinei tarnybai?

Elitai arogantiškai demonstruoja savo dorybingumą.

23. Šis augantis skepticizmas yra visiškai pateisinamas. Šiandien Europa yra dominuojama betikslio materializmo, kuris atrodo nepajėgus motyvuoti vyrus ir moteris kurti šeimas ir susilaukti vaikų. Išsižadėjimo kultūra iš būsimosios kartos atima tapatybės savivoką. Kai kuriose mūsų šalyse yra regionų, kuriuos musulmonai gyvena turėdami neformalią autonomiją nuo vietinių įstatymų, tarytum būtų kolonistai, o ne draugiški mūsų tautų nariai. Individualizmas izoliuoja mus vieną nuo kito. Globalizmas transformuoja milijonų žmonių gyvenimo perspektyvas. Sukritikuotos, mūsų valdančiosios klasės teisinasi, jog jos viso labo dirba tam, kad prisitaikytume prie to, kas neišvengiamų, nepakeičiamų aplinkybių. Esą, neįmanomas joks kitas veikimo būdas, o priešintis yra neracionalu. Tam prieštaraujantys yra kaltinami pasidavimu nostalgijai, dėl ko nusipelno būti pasmerkti kaip rasistai ar fašistai.  Ryškėjant socialinėms skirtims ir pilietiniam nepasitikėjimui, viešasis Europos gyvenimas tampa vis piktesnis, vis labiau pagiežingas, ir niekas negali pasakyti, kada ir kaip tai baigsis. Privalome liautis ėję šiuo keliu. Mes turime nusimesti klaidingosios Europos tironiją. Mes turime alternatyvą.

Mes turime alternatyvą.

***

24. Pastangos atsinaujinti prasideda teologiniu savęs pažinimu. Universalistinės ir universalizuojančios klaidingosios Europos pretenzijos atskleidžia, jog ji tėra surogatinė religinė santvarka, tam tikras erzacas, pasižymintis tiek tikybiniais įžadais, tiek anatemomis. Tai yra galingas opiatas, paralyžiuojantis Europą kaip politinį kūną. Privalome atkakliai tvirtinti, jog religinės aspiracijos yra priderama religijos, ne politikos (ar juolab biurokratinio administravimo) sritis. Siekdami atgauti savo politinį ir istorinį veiksnumą, privalome iš naujo sekuliarizuoti [autoriai sekuliarizacijos terminą čia vartoja ne įprastine šio žodžio reikšme – red. past.] viešąjį Europos gyvenimą.

Turime nusigręžti nuo erzacinės religijos.

25. Tai iš mūsų reikalaus atmesti melagingą kalbą, kuri išvengia atsakomybės ir skatina ideologinę manipuliaciją. Kalbos apie įvairovę, priimtinumą ir multikultūralizmą yra tuščios. Dažnai, tokia kalba yra pasitelkiama kaip priemonė charakterizuoti mūsų nesėkmes kaip pasiekimus: esą, socialinio solidarumo silpnėjimas „iš tiesų“ yra svetingumo, tolerancijos ir priimtinumo požymis. Tai rinkodaros kalba, skirta maskuoti tikrovei, o ne ją nušviesti. Privaloma atgauti tvirtą pagarbą tikrovei. Kalba yra subtilus instrumentas, kurį menkiname naudodami kaip vėzdą. Turėtume būti lingvistinio padorumo sergėtojais. Kliovimasis viešu smerkimu yra mūsų šiandieninio dekadanso požymis. Negalime toleruoti žodinio bauginimo, ar juolab grasinimų mirtimi. Privalome saugoti tuos, kurie kalba protingai, net jei manoma, kad jų požiūriai yra klaidingi. Europos ateitis privalo būti liberali geriausia šio žodžio prasme, reiškiančia įsipareigojimą gyvybingam viešajam diskursui, nevaržomam grasinimų smurtu ar prievarta.

Privalome atkurti tikrąjį liberalizmą.

26. Išsklaidydami klaidingosios Europos iliuzijas apie utopiją ir pseudo-religinį kryžiaus žygį vardan pasaulio be sienų, skatinsime naujos rūšies valstybingumą ir naujo tipo valstybės veikėjų radimąsi. Geras politinis lyderis rūpinasi visuotine specifinės tautos gerove. Geras politinis lyderis suvokia mūsų bendrąjį Europos paveldą ir mūsų specifines tautines tradicijas kaip nuostabias ir gyvastį teikiančias, tačiau trapias dovanas. Jis neatmeta šio paveldo, bet ir nerizikuoja jo praradimu vardan utopinių svajonių. Tokie lyderiai trokšta pagarbos, reiškiamos jų vedamų žmonių; jie negeidžia „tarptautinės bendruomenės“ pritarimo, kuri viso labo tėra oligarchinis viešųjų ryšių aparatas.

Mums reikia atsakingų valstybės veikėjų.

27. Pripažindami specifinį Europos tautų charakterį ir jų krikščionišką žymę, turime nesileisti gluminami klastingų multikultūralistų pasisakymų. Imigracija be asimiliacijos yra kolonizacija, ir privalo būti atmetama. Mes pagrįstai tikimės, jog į mūsų žemes migruojantys žmonės inkorporuos save į mūsų tautas ir perims mūsų gyvenimo būdą. Toks lūkestis turi būti remiamas aiškiai išdėstytos politikos. Multikultūralizmo kalba buvo importuota iš Amerikos, tačiau didysis Amerikos imigracijos laikotarpis prasidėjo dvidešimto amžiaus pradžioje, stebėtinai spartaus ekonominio auginimo metu, šalyje, kurioje praktiškai neegzistavo jokie gerovės valstybės mechanizmai, turėjusioje labai stiprų tautinės tapatybės suvokimą, prie kurio imigrantai buvo skatinami prisitaikyti. Priėmusi didelį skaičių imigrantų, Amerika dviems kartoms užvėrė savo duris beveik aklinai. Europa turi pasimokyti iš šios Amerikos patirties, o ne perimti dabartines amerikietiškas ideologijas. Ši patirtis mus moko, kad darbo vieta yra galinga asimiliavimo priemonė, kad dosni gerovės valstybės sistema gali trikdyti asimiliaciją, ir kad išmintinga politinė valdžia kartais įsako apriboti imigraciją – net drastiškai, jei to reikalauja aplinkybės. Privalome neleisti multikultūrinei ideologijai deformuoti mūsų politinių sprendimų apie tai, kaip geriausiai siekti bendrojo gėrio, o tai reikalauja pakankama vienybe ir solidarumu pasižyminčių tautinių bendruomenių, suvokiančių savo gėrį kaip bendrą.

Turime atnaujinti tautinę vienybę ir solidarumą.

28. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarų Europa kultivavo energingas, gajas demokratijas. Žlugus Sovietų imperijai, Vidurio Europos tautos atkūrė savo pilietinį gyvybingumą. Tai yra vieni brangiausių Europos pasiekimų, tačiau jie bus prarasti, jei nepradėsime spręsti imigracijos ir demografinių problemų savo tautose. Multikultūriškos gali būti tik imperijos, o Europos Sąjunga taps būtent tokia, jei mums nepavyks iškelti atnaujinto solidarumo ir pilietinės vienybės kaip esminių kriterijų, pagal kuriuos būtų vertinama imigracijos politika ir strategijos asimiliacijai.

Tik imperijos gali būti multikultūriškos.

29. Daugelis klaidingai mano, jog Europa yra traukoma konvulsijų vien dėl nesutarimų imigracijos tema. Tiesa yra ta, kad tai tik viena gerokai platesnio socialinio nuosmukio dimensija – nuosmukio, kurį būtina sustabdyti. Privalome atstatyti specifinių visuomeninių rolių orumą – tėvai, mokytojai ir profesoriai yra įpareigoti formuoti savo globotinius. Turime priešinti ekspertizės kultui, įsigalinčio išminties, takto ir kultūringo gyvenimo siekio kaina. Negalime tikėtis jokio Europos atsinaujinimo tol, kol ryžtingai neatmesime perdėto egalitarizmo ir išminties keitimo techniniu žinojimu. Mes vertiname politinius moderniųjų laikų pasiekimus. Kiekvienam vyrui ir moteriai turėtų būti suteikiama lygaus balso teisė. Turi būti ginamos pagrindinės mūsų teisės. Vis dėlto, sveika demokratija reikalauja socialinių ir kultūrinių hierarchijų, kurios skatintų tobulumo siekimą ir teiktų pagarbą tarnaujantiems bendrojo gėrio labui. Turime atstatyti dvasinės didybės suvokimą ir rodyti jam deramą pagarbą, idant mūsų civilizacija galėtų atremti augančią materialaus turto ir vulgaraus pramogų verslo įtaką.

Teisingos hierarchijos puoselėja visuomeninę gerovę.

30. Žmogaus orumas yra daugiau nei vien jo teisė būti paliktam ramybėje, ir tarptautinių žmogaus teisių doktrinos visiškai nepadengia nei teisingumo, nei gėrio sampratų. Europa turi atnaujinti savo konsensusą apie moralinę kultūrą, idant jos žmonės galėtų būti  vedami dorovingo gyvenimo link. Negalime leisti klaidingam laisvės suvokimui trukdyti mums išmintingai taikyti teisę kovojant su visuotinėmis ydomis. Turime būti atlaidūs žmogiškajam silpnumui, tačiau Europa negali klestėti tol, kol neatkursime bendruomeninės aspiracijos gyventi dorai ir siekti žmogiškojo tobulumo. Orumo ir savigarbos kultūra kyla iš padorumo ir savų pareigų vykdymo visose mūsų gyvenimo srityse. Turime atnaujinti visapusę pagarbą tarp socialinių klasių, kuri charakterizuoja visų savo narių indėlį vertinančias visuomenes.

Privalome atkurti moralinę kultūrą.

31. Nors pripažįstame pozityvius laisvos rinkos ekonomikos aspektus, turime priešinti ideologijoms, siekiančioms susumuoti (totalizuoti) rinkos logiką. Negalime leisti, kad viskas būtų parduodama.  Tinkamai funkcionuojančios rinkos reikalauja teisinio valdymo, ir mūsų teisinis valdymas turėtų apimti daugiau nei vien ekonominį našumą. Rinkos funkcionuoja geriausiai tada, kai yra įterpiamos į stiprias socialines institucijas, organizuojančias savo veiklą pagal savitus, nerinkinius principus. Ekonominis augimas, nors ir naudingas, nėra aukščiausias gėris. Rinkos turi būti kreipiamos socialinių tikslų link. Šiandien korporacinis gigantizmas grasina net politiniam suverenumui. Tautos privalo bendradarbiauti suvaldant globalių ekonominių jėgų aroganciją ir beatodairiškumą. Mes pritariame išmintingam valstybės valdžios galių naudojimui užtikrinant neekonominę socialinę gerovę.

Rinkos turi būti orientuojamos socialinių tikslų link.

32. Mes tikime, kad Europa turi išlaikymo vertą istoriją ir kultūrą. Apmaudu, tačiau mūsų universitetai gerokai per dažnai išduoda šį mūsų paveldą. Privalome reformuoti mokymo programas taip, kad jos skatintų mūsų bendros kultūros perdavimą, o ne indoktrinuotų mūsų jaunimą tapti išsižadėjimo kultūros dalimi. Visų lygmenų mokytojai ir auklėtojai turi pareigą išlaikyti šią atmintį. Jie turėtų didžiuotis savo role kartu sujungiant buvusias ir būsimąsias kartas. Taip pat privalome atnaujinti aukštąją Europos kultūrą, traktuodami taurumą ir grožį kaip savo bendrąjį standartą ir atmesdami menų degradaciją į tam tikros rūšies politinę propagandą.  Tai reikalaus naujos menų globėjų kartos kultivavimo. Korporacijos ir biurokratijos jau ne kartą įrodė esančios prastomis menų sergėtojomis.

Mokymas privalo būti reformuotas.

33. Santuoka yra pilietinės visuomenės pamatas ir harmonijos tarp vyrų ir moterų pagrindas. Tai intymus ryšys, užmezgamas siekiant kurti namų ūkį ir auginti vaikus. Mes tvirtiname, kad fundamentali mūsų, kaip žmonių, rolė visuomenėje yra būti tėvais ir motinomis. Santuoka ir vaikai yra integrali bet kokios žmonių klestėjimo vizijos dalis. Vaikai reikalauja aukojimosi iš tų, kurie juos atveda į šį pasaulį. Šis aukojimasis yra kilnus ir privalo būti gerbiamas. Mes remiame atsakingą socialinę politiką, skatinančią ir stiprinančią santuokos instituciją, vaikų susilaukimą ir jų auginimą. Visuomenė, kuri nepajėgia ar nenori į save priimti vaikų, neturi ateities.

Santuoka ir šeima yra esminiai dalykai.

***

34. Šiandien Europoje tvyro didžiulis nerimas. Ji yra susijęs su vadinamojo „populizmo“ iškilimu, nepaisant to, kad šio termino prasmė yra retai apibrėžiama, ir jis dažniausiai pasitelkiamas užgauliojimui. Mes turime savų abejonių. Europa privalo semtis gilios išminties iš savo tradicijų, o ne kliautis supaprastintais lozungais ir visuomenę skaldančiu apeliavimu į emocijas. Vis dėlto, mes pripažįstame, kad nemaža dalis šio naujo politinio fenomeno iš tiesų gali reprezentuoti sveiką maištavimą prieš klaidingosios Europos tironiją, kuri „antidemokratiškumu“ kaltina bet kokią jos moralinės legitimacijos monopoliui kylančią grėsmę. Vadinamasis „populizmas“ yra pateisinamas iššūkis status quo diktatui, arba „centro fanatiškumui“. Tai ženklas, jog net mūsų degradavusioje ir nuskurdintoje politinėje kultūroje, istorinis Europos tautų veiksnumas vis dar gali atgimti.

Populizmui turime skirti dėmesio.

35. Kaip klaidingą atmetame teiginį, jog nėra jokios atsakingos alternatyvos dirbtiniam, sielos stokojančiam vieningos rinkos solidarumui, transnacionalinei biurokratijai ir gražbyliam pramogų verslui. Duonos ir žaidimų nėra gana. Toji atsakinga alternatyva yra tikroji Europa.

Tikroji Europa yra mūsų ateitis.

36. Šią akimirką, mes prašome visų europiečių prisijungti prie mūsų ir atmesti utopinę iliuziją apie multikultūrinį pasaulį be sienų. Mes teisėtai ir pagrįstai mylime savo gimtąsias žemes, ir siekiame savo vaikams perduoti kiekvieną garbingą dalyką, kurį paveldėjome iš savo tėvynių. Kaip europiečiai, mes taip pat dalinamės bendru paveldu,  ir šis paveldas reikalauja, kad visi kartu gyventume santarvėje, kaip tautų Europa. Atnaujinkime savo tautinį suverenumą, ir susigrąžinkime savigarbą prisiimdami bendrą politinę atsakomybę už Europos ateitį.

Mes privalome prisiimti atsakomybę.

Phillipe Bénéton (Prancūzija)
Rémi Brague (Prancūzija)
Chantal Delsol (Prancūzija)
Roman Joch (Čekija)
Lánczi András (Vengrija)
Ryszard Legutko (Lenkija)
Roger Scruton (Jungtinė Karalystė)
Robert Spaemann (Vokietija)
Bart Jan Spruyt (Nyderlandai)
Matthias Storme (Belgija).










Susiję

Skaitiniai 366648753897838349

Rašyti komentarą

  1. Velnio advokatas2017-10-25 14:40

    "Kiekvienam vyrui ir moteriai turėtų būti suteikiama lygaus balso teisė."

    Kol šito širdžiai mielo, bet radikaliai visuomeniškai žalingo sentimento neatsisakysime, tol savo "Tikrosios Europos" ausis ir tematysim.

    Vienas balsas vienai ŠEIMAI. Eina kartu, balsuoja kartu. Kai rinkimuose balsuos ne individai, o šeimos, atitinkamai ir politikieriai ims suokti visai kitas giesmes.

    Politika yra organizuojama aplink smulkiausią nedalomą balsuotoją. Kol tai yra individai, rinkiminėse kampanijose politikieriai gali žaisti per vyrų/moterų dichotomiją, o čia yra skirtis, kurios sveikai ir save gerbiančiai visuomenei reikia kuo mažiau.

    Jei balsuotų šeimos, o ne individai, tai ir atstovai visai kiti renkami būtų, ir jų priimami sprendimai atitinkamai kita linkme formuotų socialinę politiką. Demografija irgi stebuklus patirtų, skyrybų skaičius kristų, vaikai augtų sveikesnėse aplinkose.

    Na, o visų smagiausia, kad 98% marksistų liktų neišgirsti - nuo keturiasdešimtmečių moterų mergautinėmis pavardėmis iki polizoolambdaqueerfolk padarų. Gal tada ir psichines negalias pagaliau nustotume traktuoti kaip naują normą.

    Ech, saldžios svajonės. Kol tokio masto struktūrinė reforma įvyks, turėsim išgyventi dar ne vieną taikos sunkvežimio ataką Europos sostinėse, dar ne kartą su deglais ir svastikom į gatves išeiti, ir dar ne vieną marksistinę degeneraciją įteisinti.

    Sunkūs laikai kuria stiprius vyrus. Stiprūs vyrai kuria gerus laikus. Geri laikai kuria silpnus vyrus. Silpni vyrai kuria sunkius laikus.
    Gyvename sunkiais laikais.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2017-10-25 17:39

    Paryžiaus pareiškimas - rimta tema, jį galima traktuoti kaip būsimą Europos juridinės formulės vienetą. Ir tegul ProPatria išmeta iš čia visus nelabuosius,k urie, išisigandę dėl artėjančio jų planų žlugimo, jau pradeda svaidytis grasinimais.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Štai ką, savo metiniame pranešime turėjo pasakyti Jėanas Claudėjus Junckeris. Dėja...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Mindaugas Kazlauskas2017-10-25 18:04

    Kaip visada filosofai gyvena kažkokioje neegzistuojančioje erdėje ir mato žmogų koks jis turi būti, o ne toks koks jis yra.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Toks priekaištas rodo, kad tamstos suvokimas - RADIKALIAI klaidingas. ;)

      Panaikinti
    2. Na, filosofų postringavimai turi polinkį tapti darbais ar/ir vyraujančia ideologija praėjus vienokiam ar kitokiam laiko tarpui. Descartes' ar ypač Marxo pavyzdys tai puikiai iliustruoja. Nes iš jų pamąstymų kilo daugybė mus tebekamuojančių problemų. Tad duok Dieve, kad šitas filosofų Paryžiaus pareiškimas išties taptų kūnu ateityje.

      Panaikinti
    3. Mindaugas Kazlauskas2017-10-26 12:55

      Smikiz,

      Va būtent, labai gerai pastebėta. Tą ir turėjau omenyje, kad filosofai sukuria kažkokį siekiamybės modelį, kuris yra grynai iš piršto laužtas ir visai neatitinka žmogaus būsenos ir prigimties.

      Panaikinti
    4. Labai panašu, kad ir "Smikiz" komentarą interpretavote "kaip pačiam patogiau". O dabar, prie reikalo: nagi, kas konkrečiai šiame modelyje "iš piršto laužta ir visai neatitinka žmogaus būsenos ir prigimties"? ;) Kaip suprantu, neomarksistinė filosofija tamstai neatrodo "iš piršto laužta" - ir, be abejo, atitinka tą "žmogaus būseną" ir (YPAČ) "prigimtį"? ;)

      Panaikinti
  5. Be abejonės, tam, kad pasiekti šiuos tikslus, reikia stiprių politikų, kurie tokius tikslus ir idealus deklaruotų. Ir iš kur jų Lietuvoje paimti? Gal skils TS-LKD? O gal Pro Patria taps partija?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-10-25 21:12

    Teisybę sako intelektualai, bet visas tas tekstas turėjo būti 10 kartų trumpesnis, 5 kartus įdomesnis ir kokius 2 kartus drąsesnis.

    Et, bet juk jie intelektualai. Kitaip jie nemoka, nabagai :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-10-26 00:05

      Paryžiaus pareiškimas savo pobūdžiu yra toks koncentruotas, kad daugelis netgi klasikinės filosofijos, etikos ir estetikos veikalų nelabai galėtų jam prilygti savo turiniu ir kompozicine forma.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-10-26 02:23

      Is tiesu, tekstas turejo buti drasesnis, nes susidaro ispudis, jog autoriai drovisi patys savo zodziu, kad tik ko nors, neduok die, neizeisti. Ka gi, iskiepytas tolerantiskumas ir jiems pakiso koja. Taciau, nors ir shlubam, bet vis judeti i prieki!

      Panaikinti
  7. Ačiū. Pritariu.
    Retas savo konkretumu filosofų kūrinys.
    Skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti.

    AtsakytiPanaikinti
  8. APIE DAR VIENĄ ES INTELEKTUALŲ PAREIŠKIMĄ

    Kęstutis K.Urba

    Pastarosiomis dienomis pasirodė naujas moralizuojantis ir įkvėpimo siekiantis skirtingų ES valstybių filosofų, teisininkų, istorikų ir politikų, matyt, ir „kalbančių galvų spyčraiterių, kuriems pabodo būti antrame plane, gan pompastiškas pareiškimas, prasidedantis teigimu, kad Europa priklauso mums, ir mes priklausome Europai . Jo vertimas pasirodė propatria.lt, pozicijos.lt portaluose1, 2.

    Į akis krinta ilgo pareiškimo eklektiškumas pasireiškiantis suplakimu į vieną vietą:
    I. krikščioniškai demokratijai ir tikėjimo sureikšminimui būdingų tiesų
    II. liberalizmo etikečių propagavimo
    III. socialdemokratijai būdingų nuostatų.

    Nesudėtinga tuo įsitikinti pastebėjus, kad žodžio šaknis „krikščion-“ minimas pareiškime lygiai trisdešimt kartų, o vien jau skirsnių antraštės - „Krikščionybė skatina kultūrinę vienybę.“, „Krikščioniškos šaknys stiprina Europą.“, „Privalome atkurti tikrąjį liberalizmą“, „Rinkos turi būti orientuojamos socialinių tikslų link“ su pavyzdiniais sakiniais - „Negana to, nuasmeninta, gigantiškų tarptautinių korporacijų dominuojama ekonominė sistema bei vyraujanti priimtinumo retorika niekaip neatnaujina pilietinės ištikimybės ir socialinės kohezijos. Vėlgi, privalome kalbėti atvirai: Europos visuomenės sparčiai silpsta. „ rodytų neišvengiamą dešimties autorių iš aštuoneto ES valstybių ideologinių klišių samplaiką. Geri norai ne visada veda prie aiškumo ir rezultatyvumo, tačiau geraisiais pareiškimo autorių norais abejoti netektų. Multikultūralizmo, tolerancijos ir islamo invazijos priešprieša, dėmesys indoktrinuotam švietimui bei šeimai ir tik vieną kartą su ironijos doze paminėta mokestinė, siekianti harmonizacijos politika, šį pareiškimą, vis tik, neleidžia tapatinti su kažkurios politinės srovės programiniu pamatu. Tipiškas filosofuojantis daugybe esmių ‘radžviliškas’ tekstas panašesnis į beviltišką savame kultūriniame rezervate patalpintą inteligentijos bandymą aktyvizuoti ir suveiklinti plunksnos brolius, nei suteikti aiškią kryptį ir prioritetus, todėl pats pareiškimas tėra mozaikiškas lobynas pradedančiam politikui, o valdantiesiems ir šiokia tokia rakštis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Velnio advokatas2017-10-26 11:06

      Gerb. Kęstuti Turbo,

      Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, kaip suprantate būdvardį "radžviliškas" ir sąvoką "kultūrinis rezervatas"?

      Panaikinti
    2. nors sakoma, kad "neik su velniu obuoliauti", bet kodėl gi ne? Nežinau kaip supratote Jūs, bet "radžviliškas" man asmeniškai reiškia tekstą pilną energijos ir patoso, bet be tamprios politinių-socialinių-kultūrinių ir ypač ekonominių sąvokų vienovės. Čia yra ne vieno garbaus profesoriaus "achilo kulnas", o aš buvau surašęs jo tekstui apie opozicijos negales visą straipsnį. 'Kultūros rezervatas" man reiškia, kad nors rašantys ar kitaip plėtojantys menus inteligentai yra visuomenėse matomi, tačiau jų įtaką finansų paskirstymo mechanizmams valstybėje yra minimali. Šia prasme jie yra atitverti nuo realios politikos siena iš už kurios gali šūkalioti kiek sau nori ir tuo įteiginėti, kad, būk tai, demokratija veikia. Taip jau yra nuo V.Havelo laikų pabaigos

      Panaikinti
    3. Velnio advokatas2017-10-26 13:17

      Dėkoju už jūsų atsakymą, Kęstuti. Jūsų mintis man dabar aiškesnė.

      Panaikinti
    4. Mindaugas Kazlauskas2017-10-26 13:26

      Pratesiant Kest Turbo mintį, tas kultūros rezervatas nebereikalo egzistuoja. Kažkada vienas mianininkas ir iniateligentas valdė Vokietiją..

      Panaikinti
    5. Velnio advokatas2017-10-26 13:43

      Kalbate apie dėdę Adolfą? Sutiksiu, klaidų buvo padaryta, bet ar tai pakankama priežastis tokio "kultūrinio rezervato" sukūrimui, ar juolab pateisinimui? Nejaugi teigiate, kad negalima prileisti intelektualų ir menininkų prie politikos vien dėl grėsmės, jog jie taps genocidiškais imperatoriais? Atleiskite, Mindaugai, bet tai skamba kaip gerokai pritemptas argumentas. Kyla klausimas: kokia tuomet alternatyva? Korumpuoti verslininkai ir mizantropiški technokratai, kurių supuvusius ir/arba nenunokusius politinės veiklos vaisius raškome šiandien? Nejuokaukite. Lietuvos, ir likusio Vakarų pasaulio politikoje kaip tik regiu labai aiškų intelektualiai pasikausčiusių veikėjų stygių. Ir jei jūsų minėta rizika, kad ir kokia reali bebūtų, yra vienintelė to kaina... aš pasirengęs rizikuoti.

      Panaikinti
    6. Mindaugas Kazlauskas2017-10-26 14:24

      Na žinoma, kad mano anas komentaras yra gana lengvabūdiškas, bet realybė yra ta, kad kuo mažiau valstybė kišasi į žmogaus moralines vertybes ir nurodinėja kaip jis turi ne tik gyventi, bet ir mąstyti, tuo valstybė yra labiau išsivysčiusi.
      O čia ir yra intelektualų-filosofų didžiausias atitrūkimas nuo realybės, kad jie nori pakeisti žmogų ir sugrūsti jį teorinius modelius, kurie yra niekuo nepagrįsti apart kažkokiais pokalbiais tarp savų intelektualų, fotelio filosofų išraitymais. Bet istorija jau nekartą įrodė, kad tai yra neįmanoma.

      Panaikinti
    7. Velnio advokatas2017-10-26 15:44

      Validi pozicija, Mindaugai. O kaip vertintumėte tokią įžvalgą?

      Nors fotelinių filosofinių pavyzdžių moderniojoje istorijoje tikrai netrūksta, galima teigti, kad ne visi jie siūlo jūsų minėtą "žmonių grūdimą į niekuo nepagrįstus teorinius modelius". Šis apibrėžimas, be abejo, geriausiai apibūdina marksistus, bet manau sutiksite, kad bent formaliai, tiek Paryžiaus pareiškimo autoriai, tiek tas pats Kęstučio Turbo per dantį patrauktas V. Radžvilas, agituoja ne šiaip naują, ir užpakalio ištrauktą vertybinę sistemą, bet veikiau grįžimą, prie to, ko jau būta, ir kas, tenka pripažinti, visai neblogai veikė - bent jau tol, kol Vakarų civilizacija neatsidūrė nihilizmo aklavietėje. Katalikiškas mokymas ir juo grindžiamas gyvenimo būdas, vis dėlto, nėra viso labo kažkoks mėgėjiškai sukurptas teorinis modeliūkštis, o jį argumentuoti filosofams visai sėkmingai sekėsi jau nuo Sokrato laikų. Aš teigčiau, kad tai, už ką agituoja konkrečiai ši intelektualių menininkų saujelė, yra grįžimas prie konkretaus ir apibrėžto gyvenimo būdo, suderinamo su žmogiškąją prigimtimi, o ne siūlymas konstruoti kažką naujo ir nenuspėjamo iš trupančios Vakarų civilizacijos šukių, ties kuo paslydo tiek Marksas, tiek dėdė Adolfas. Ar nesutiktumėte su tokiu mano požiūriu?

      Panaikinti
    8. Mindaugas Kazlauskas2017-10-26 17:19

      Nesutinku, nes iš esmės manau, kad išspaustos dantų pastos neįmanoma sukišti atgal į tiubelę. Grįžimas prie krikščioniškų vertybių (beje, manau, kad tik dėl jų europiečiai tapo žmonėmis) gali turėti įvairius laipsnius ir formas, bet sugrįžti atgal net nesivarginkite.
      Sugrįžimas atgal visada skamba apgaulingai ir turi melancholijos prieskonį, be to žmogaus prigimtis turi selektyvią atmintį ir prisimindamas "teisingus" laikus visada įgnoruoja tų laikų problematikas.

      Panaikinti
    9. Ak, taip, progresas - marš marš tik į priekį! :) Ar tikrai grįžimas prie vertybių, kurios, paties tamstos žodžiais kalbant, padarė žmones (ne tik europiečius) žmonėmis, yra regresas? Jei taip, vadinasi, nutolimas nuo jų - t.y. grįžimas prie gyvuliškumo, yra progresas (beje, "progresyvistai" būtent taip ir galvoja)?
      P.S. O nepagalvojote, kad tos "krikščioniškos" vertybės, dėl kurių "europiečiai tapo žmonėmis", yra NĖ VELNIO ne krikščioniškos, o tiesiog žmogiškos - tiesiog krikščionybė (ir ne ji vienintelė) jas perėmė ir paskelbė savomis. Tad KO išties atsisakoma?

      Panaikinti
    10. Po velnių, esu ne Kest Turbo - tai gmail santrumpa, o Kestutis K.Urba. Prof.V.Radžvilas nesusipažinęs, kaip, beje, ir aptariami europiniai mąstytojai su gerovės valstybės kūrimo teorija, kuri susiformavo per paskutinius 70 metų, o blūdinėja savo išrastose politinės pilietinės nacijos abstrakcijose, todėl ir yra nerezultatyvus.

      Panaikinti
    11. Štai dar vienas įdomus momentas:
      Mindaugas Kazlauskas: "realybė yra ta, kad kuo mažiau valstybė kišasi į žmogaus moralines vertybes ir nurodinėja kaip jis turi ne tik gyventi, bet ir mąstyti, tuo valstybė yra labiau išsivysčiusi." - Na, realybė tokia, kad BET KOKIA valstybė, nepriklausomai nuo savo išsivystymo laipsnio, vadovaujasi tam tikra moraline sistema ir vertybėmis, kurios yra privalomos visiems valstybės piliečiams. Ir netgi viršvalstybinės institucijos ir organizacijos, pasišovusios "dekonstruoti" moralines vertybes, neišvengiamai sukurpia savo (šiuo atveju - amoralių) "vertybių" sistemą, kurią primetinėja taip pat aršiai, kaip kokia nors autoritarinė valstybė (žr. įsigaliojusią skundimų praktiką ir žmonių persekiojimus už visokius menamus "-izmus", "-fobijas" ar kitas "netolerancijas"). Taigi, vadovaujantis p. Kazlausko logika, Vakarai apskritai ir eurosajūzas konkrečiai yra itin neišsivystę. ;)
      P.S. O juk kaip tik apie šį klausimą kalbama 3-me, 16-me ir iš dalies 19-me čia skelbiamo pareiškimo punktuose.

      Panaikinti
    12. Anonimiškas2017-10-26 21:23

      Kas šiandien iš filosofų išvis žino Aristotelio 'Sofistiniai prieštaravimai', kurio mintis naudoja savo mąstyme tiek prof. V. Radžvilas, tiek Paryžiaus pareiškimo autoriai, nustatant tiesą ir grožį ir tuo remiantis kurti ateitį, suprantant, kad tame veikale buvo atskleista filosofų sofistų melas ir klastotės iki parašymo prieš beveik 2360 metų.
      Kas iš filosofų po Aristotelio rėmėsi jo nurodymu-testamentiniu priesaku ateities kartų mąstytojams ?
      Marksas buvo apmokamas Rotšildų pinigais, ES buvo kuriama marksistų A. Kojeve, Frankfurto mokyklos draugų, C. Schmitt (nacional-socializmo teisės guru), dabar įgyvendinamos komunisto A. Spinelli idėjos.
      Dar paprieštarauti šiandien sugeba tik ypatingo dvasios tvirtumo mąstytojai, sugebantys blaiviai vertinti 2500 metų žmonijos patirtį ir filosofijoje, ir politikoje, ir žmonių gyvenime, sugebantys lyginti praeitį su dabartimi ir numatantys tokio tęstinumo dėsningumus ateičiai.
      Ne pagal pilpul taisykles vyksta gyvenimas, ne pagal įsivaizdavimus ir ne pagal pasaulio gerintojų norus, įsivaizduojančius save 'gerais žmonėmis' ir gera nešančiais žmonijai, taip, jie nemato savęs iš šono - jie luciferiai, kurie dėl defektyvaus švietimo tesivadovauja klaikios vaizduotės bandiniais - sukišti bites į avilį, kad nezyztų ir viskas vyktų tik progresyviai.

      Panaikinti
    13. ponuli - tik nereikia nusišnekėti dėl ES. Ji buvo sukurta didžiųjų korporacijų, lobusių iš anglies, plieno ir kitų svarbių prekių pastangomis, nes sienos reiškė didelius muitus. Kai muitus viduje sunaikino, radosi skylės biudžetuose. Jiems užlopyti, ne koncernai buvo apdėti mokesčiais, o kiekvienas eilinis pirkėjas, tad PVM netruko per dešimtmečius užaugti vidutiniškai nuo 5 ik 21 proc., kurį mokame visi su kiekvienu čekiu prekybos tinkluose. Tad atsipeikėkite ir nenukreipkite dėmesio nuo Hayek'inio liberalizmo fundamentalizmo realizavimosi dabartinėje ES

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2017-10-26 11:14

    Vietoj "Klaidingoji Europa" reikia skaityti - Europos Sajunga, tada viskas atsistoja i savo vietas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš dalies, taip - bet ne visai: liberal-neomarksizmas, nors ir yra oficiali eurosajūzo politika, yra išplitęs gerokai plačiau, negu tik EUSSR - ir netgi plačiau, negu Europa. Iš esmės, tai visos Vakarų civilizacijos vėžys.

      Panaikinti
  10. Anonimiškas2017-10-26 21:24

    Pritariu Pick'ui Kažinkavičiui dėl jo vertybių apibūdinimo ir išplitimo. Tačiau,
    panašu kad Paryžiaus pareiškimo autoriai turėjo omenyje būtent Eurosojūzą, o ne Kanadą, Australiją, Ameriką ir kt. apsėstus Vakarų civilizacijos vėžio (kad ir Norvegija ar Islandija).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tikėtina - nes šiuo jiems (ir mums) metu būtent šita teritorija aktualiausia. Tiesiog reikia nepamiršti, kad ji ne vienintelė - ir juk tas liberal-neomarksizmas, jei neklystu, būtent iš JAV grįžęs Europoje įsitvirtino.

      Panaikinti
  11. Anonimiškas2017-10-27 05:24

    Apie pati intelektualu pareiskima.
    Jis man primena kazkada sklandziusias idejas apie socializmo pagerinima. Jei pamenate , vienu metu kilo surmulys apie socializma su zmonisku veidu.
    Mano supratimu sio pareiskimo autoriai ir siekia mums pakisti ta ideja, girdi tas "reiskinys " turi ar gali tureti ta zmoniska veida.
    Ir dar "sviesu rytoju" mums nese taip pat intelektualai P. Cvirka ir S. Neris. Siandien mazai kas abejoja tuo ka jie atnese. O patikslinant , kokiems keslams jie patys buvo panaudoti.
    Tad turiu pasakyti kad nepaisant tu autoriu "europiniu regaliju" ar "lauru" , pasiliksiu prie V Radzvilo ideju ir principu , manau kad jis "eina" teisinga kryptimi.
    Pats pareiskimo tekstas vietomis , atsiprasau , skystokas ir priesrtaringas nes suplakami keisti dalykai.
    Aciu Propatria redaktoriams uz galimybe susipazinti su siuo pareiskimu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Hmm... O katroj vietoj čia matote bandymą įbrukti "liberal-neomarksizmą žmogišku veidu" ir kuo šitas pareiškimas kertasi su V. Radžvilo idėjomis ir principais?

      Panaikinti
  12. Anonimiškas2017-10-29 16:24

    Linksmiausia čia, kad Pro patria surašė svetimavardžius originaliai ir teisingai - ir visi turbūt perskaitė? Nieko baisaus nenutinka?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Linksmiausia, kad kiauri homsomolo aktyvistai neskiria užsieniečių nuo Lietuvos piliečių ir internetinių publikacijų - nuo LR pilietybės dokumentų. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-10-31 23:20

      Reikėtų patikslinti naujadarą - HOMSOMOLAS - rašyti HOMOSOMOLAS - rimuojasi geriau ir prasmės laukas tampa platesnis, bent jau liaudies tautosakoje. Liaudies balsas - Dievo balsas.

      Panaikinti
    3. Čia buvo pagal analogiją su jų "vyresniaisiais kolegomis" - komsomolu. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item