Arvydas Janulaitis. Idėja Lietuvai - nedeklaratyvus patriotizmas

propatria.lt nuotrauka 

Iniciatyva „Idėja Lietuvai“ susilaukė nemažai įdomių pasiūlymų, besiskiriančių tiek numanomu indėliu į jos  siekių (įvardintų iniciatyvos autorių kvietime siūlyti idėjas) įgyvendinimą, tiek mastu pastangų ir resursų, reikalingų įgyvendinti siūlomas idėjas. Tačiau daugeliui iš jų trūksta globalumo – masinio Lietuvos gyventojų galimo įsitraukimo.   Kai kurių iš jų įgyvendinimas pareikalautų milžiniškų finansinių resursų, kuriais Lietuva šiuo metu nedisponuoja. 

Siūlau idėją, kurią įgyvendinant potencialiai gali dalyvauti  visi Lietuvos gyventojai ir emigrantai. Idėjai įgyvendinti nereikėtų jokių finansinių resursų. Bet ji ugdytų bendruomeniškumo bei atsakomybės už valstybės ateitį dvasią ir, jei būtų realizuota, neabejotinai užtikrintų Lietuvos gerovę ateityje. Kalbama apie savanorišką ir įsisąmonintą kiekvieno iš mūsų siekį nedeklaratyviai realizuoti patriotizmą kasdieninėje veikloje. Idėjos esmė: prieš atliekant kokį nors veiksmą ar priimant sprendimą, kurie naudingi asmeniškai  (šeimai, grupei draugų ar susijusių asmenų, institucijai, miestui) pasiryžtama juos  taip pat įvertinti galimos   naudos ar žalos viešajam interesui (Lietuvai) požiūriu. Taip turėtų elgtis nedeklaratyvus Lietuvos patriotas (ar tai būtų eilinis pilietis, perkantis kontrabandines cigaretes, prekybininkas, neišduodantis kvito, ar Seimo narys balsuojantis dėl to ar kito įstatymo). Patriotizmas buvo ta varomoji jėga, kuri padėjo sukurti nepriklausomą Lietuvą ir ją vesti progreso keliu tarpukariu, išsaugoti lietuvybę ir viltį atgauti Nepriklausomybę sovietų okupacijos laikotarpiu ir galiausiai tai pasiekti susibūrus į Sąjūdį. Gaivinti patriotizmą itin svarbu dabar, kai valstybės vidaus ir išorės padėtis darosi kritiška.  Strategiškai vertinant, tokioje ir esame -- ir ne vien dėl emigracijos mastų ar socialinės atskirties. 

Siūlydamas  nedeklaratyvaus patriotizmo idėją, be abejo, suvokiu, kad kai kam ji sukels alerginę reakciją, nesusilauks atgarsio dalyje Lietuvos visuomenės ir nepakeis tokių ,,piliečių“ mąstysenos ir elgesio įpročių. Kadangi tokie įpročiai kenksmingi Lietuvai, nereikėtų bijoti juos viešai įvardinti kaip nepatriotiškus ir ugdyti moralinio nepakantumo atmosferą. 

Tačiau neabejotina ir tai, kad jau dabar  Lietuvoje esama nedeklaratyvių patriotų ir netrūksta galinčių tokiais tapti asmenų. Tarp jų ir vertėtų propaguoti siūlomą idėją. Ji nėra tokia naivi, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Vilčių teikia tai, kad gyvenime teko patirti, jog kartais užtekdavo kelių sakinių, kad niekada rimčiau nesusimąstę, ką duoda ir ar nekenkia Lietuvai žmogus pradėtų savo veiksmus vertinti ir per naudos/žalos būtent Lietuvai prizmę. Siūloma idėja nėra nauja ta prasme, kad ji tarsi primena seniai žinomą ir suprantamą tiesą. Ją siūlant norima priminti kitką: pasaulį ir gyvenimą keičia ne pačios idėjos, bet žmonių sugebėjimas jas sutikrovinti liudijant jų svarbą pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu. Net pati originaliausia ir patraukliausia idėja yra negyva, jeigu ji lieka deklaratyvi. 

Būdų jai įgyvendinti esama ir galima rasti vis naujų: idėją turėtų propaguoti visuomenei žinomi ir gerbiami žmonės; ją galėtų propaguoti žurnalistai informuodami apie sektinus patriotiško elgesio pavyzdžius; suprantama ir įtaigia forma vertėtų visuomenei aiškinti, kokias neigiamas pasekmes Lietuvai ir jos žmonėms sukelia vienoks ar kitoks nepatriotiškas elgesys.

Šiam ugdomajam projektui būtų svarbus ir jo esmę bei tikslą aiškiai atspindintis ir įkvepiantis pavadinimas, pavyzdžiui, „Pabandom iš naujo‘‘, „Visi už vieną – vienas už visus“ ar net tiesmukiškesnis,  kaip “Patriotai dirba ir Lietuvai“ ir pan.

Suprantama, mėginant įgyvendinti tokią idėją reikalingas ir šioks toks atsargumas. Vertėtų numatyti tam tikras apsaugines priemones, leidžiančias apsidrausti nuo „raganų medžioklės“, dangstomos patriotizmo lozungais.

Užsklanda

Siūloma idėja neprieštarauja kitoms, siauresnio pobūdžio idėjoms, kurių ,,banką“ kaupia akcijos „Idėja Lietuvai“ iniciatoriai. 

Gali kilti klausimas, ar yra skirtumas tarp vadinamojo pilietinio aktyvumo apraiškų ir patriotizmo. Nors šios nuostatos neretai tapatinamos, skirtumas vis tik yra. Pilietiškumas pirmiausia yra visuomeninio aktyvumo sritis ir gali reikštis tenkinant ne tik bendruosius visuomenės, bet ir dalinius – grupinius ar net privačius – interesus. Patriotizmas – tai pirmiausia santykis su Tėvyne, pasireiškiantis kaip gebėjimas net įgyvendinant  savo dalinius interesus juos suvokti bei vertinti ir per savo tautos ir valstybės interesų prizmę. Taigi patriotizmas reikalauja platesnio akiračio ir žvilgsnio, daugiau pasišventimo idėjos įgyvendinimui, o prireikus – ir didesnės asmeninės aukos. Visi patriotai būna pilietiškai aktyvūs – ne visi pilietiškai aktyvūs yra patriotai. Ši pilietiškumo ir patriotizmo skirtis yra svarbi ir jos negalima nutylėti. Bet jo savaime nekuria ir priešpriešos visuomenėje ir jos neskaldo. Pilietiškumas ir patriotizmas yra abu svarbūs valstybės pastato ramsčiai. Tiesiog patriotizmas yra aukščiausia sąmoningo ir pasiaukojamo pilietiškumo pakopa. Todėl jis yra idealas, kurio turėtų siekti kiekvienas pilietis liudydamas jį sąžiningais veiksmais ir poelgiais savo valstybės atžvilgiu.