Kun. Robertas Urbonavičius. Nesvarbus Dievas

Jei vis nedorybes minėsi, 

Viešpatie, kas galės išsiteisint? 

Betgi tu atleisi kaltybes,

 ir vėl tau tarnausim.

(Introitas)

Postmodernaus laikmečio žmogaus religinę sampratą puikiai atskleidžia tokia evangelizacinė reklama: „Mums reikia pasikalbėti – Dievas.“ Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ši frazė yra patraukianti ir kviečianti, tačiau ji atskleidžia pasikeitusį tikėjimo svorio centrą. Visais laikais žmogus buvo tas, kuriam reikėjo Dievo. Tą liudija pagoniškosios kultūros, apie tai byloja biblinė tradicija: „Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok! Tavo veido, VIEŠPATIE, aš ieškau!“ (Ps 27, 8), Bažnyčios šventieji: „Nerami mano širdis, kol neatsilsės tavyje“ (Šv. Augustinas). Dievas yra centras, kurio link veržiasi žmogus, ieškodamas atpirkimo, saugumo, tvirtumo. Tačiau dabar viskas pasikeičia. Žmogus tampa centru. Dabar Dievui reikia žmogaus: Jis kviečia šį pokalbiui, prašo, prisitaiko. Žinoma, tikrai Viešpats irgi ieško mūsų, nes mus myli. Nes esame Jo sukurti ir atpirkti vaikai. Tačiau mes Jam nieko negalime nei pridėti, nei atimti. Dievas be mūsų išgyvens, o mes be Jo – niekada. 

Pakviestieji vestuvių svečiai manė, kad jų reikalai yra svarbesni ir nepasivargino atvykti, tuo užsitraukdami sau pražūtį. Žvelgiant į šiandienę Vakarų krikščioniškosios kultūros šalių Mišių lankymo sekmadieniais statistiką (nuo 5 iki 20 proc.), galima spręsti, kad dauguma katalikų galvoja panašiai, nerasdami laiko ateiti į Dangiškojo Karaliaus puotą – šventųjų Mišių Auką, kur Išganytojas Kristus mus maitina „skaniausiais valgiais, kilniausiais vynais, geriausiais, gardžiausiais patiekalais, puikiausiais, tauriausiais gėrimais.“ (plg. I skaitinys). Jei tikėjimo praktikavimą suvokiame kaip laisvą pasirinkimą, o Mišių lankymas prilygsta apsilankymui pas dantistą, tuomet mūsų laukia liūdnas, bet teisingas Viešpaties perspėjimas: „daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“. 

Neišmeskime gauto pakvietimo į Karaliaus puotą ir nepraraskime dovanoto vestuvinio drabužio – su džiaugsmu sėskime prie Viešpaties bičiulių stalo, kad Jis mus pradžiugintų bei pamaitintų.

Nuolankiai maldaujame, Viešpatie, tavo didybę, kad, davęs mums švenčiausiąjį Kūną ir Kraują kaip maistą, padarytum mus ir dieviškosios prigimties dalininkais.

(Postkomunijos malda)