Joseph Shaw. Mirties nuosprendis ultramontanizmui

1952 m. popiežius Pijus XII viešoje kalboje pasakė šiuos žodžius:

„Net kai kalbame apie mirties bausmės įvykdymą nuteistam žmogui, valstybė nedisponuoja žmogaus teise gyventi. Šiuo atveju viešajai valdžiai suteikta galia atimti iš nuteisto žmogaus gyvybę todėl, kad tai yra atpirkimas jo nusikaltimo, kuriuo jis jau pats atėmė iš savęs teisę gyventi.“

2017 m. popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie tą patį dalyką, sakė:

„Turi būti aiškiai pabrėžta, jog mirties bausmė yra nežmogiška priemonė, žeminanti žmogaus orumą nepaisant to, kaip yra įgyvendinama. Ji prieštarauja Evangelijai, nes sukelia valingą žmogaus gyvybės nutraukimą - gyvybės, kuri niekada nenustoja būti šventa jos Kūrėjo akyse ir kurios galutinis teisėjas ir laiduotojas gali būti tik Dievas.“

Ir vėl:

„Todėl reikalinga vėl patvirtinti, jog kad ir koks rimtas nusikaltimas būtų atliktas, mirties bausmė yra neleistina, nes ji būtų puolimas prieš žmogaus orumo nepažeidžiamumą.“

Ką šioje situacijoje galėtų pasakyti ultramontanistai[1] - tie, kurie stipriai perdeda popiežiaus autoritetą debatuose dėl Amoris laetitia?

Galimas daiktas, kad 1952 m. visi geri ultramontanistai teigė, jog todėl, kad popiežius taip pasakė, iš to seka, kad teisinga, jog mirties bausmė yra ne tik leistina, bet ir ypatingai priimtina, kuomet turimas reikalas su ypač sunkiais nusikaltimais. (Ką gi daugiau reiškia pasakymas, kad nusikaltėlis „pats iš savęs atėmė teisę gyventi“?)

Šiandien, 2017 m., visi geri ultramontanistai sako, jog todėl, kad popiežius taip pasakė, iš to seka, jog klaidinga teigta, kad mirties bausmė gali būti kada nors leidžiama.

Oficiali ultramontanistų linija yra, kad popiežius, remdamasis autoritetu, kuris yra aukščiausias ir (visada dėl praktinių sumetimų) neklaidingas, niekada negali sau arba kitiems popiežiams prieštarauti. Tačiau tarp šių dviejų popiežių teiginių yra toks aiškus prieštaravimas kaip kad nosis jūsų veide. Bandymas gintis, kad 2017 m. teiginys yra „išvystymas“ ar „paaiškinimas“ to, kas buvo sakyta 1952 m., ar kad naujasis teiginys atspindi vieną ar kitą Bažnyčios mokymo apie mirties bausmę pusę, nėra kažkas, į ką reikėtų rimtai atsakinėti. Tai paprasčiausia beprotybė.

Bet tiems, kurie vis tik nori atsakinėti, tikrindami tokių žmonių teiginius apie doktrinos vystymąsi, paprasčiausiai jų gali paklausti, ar vėlesni autoriai priima ankstesnius doktrinos išaiškinimus kaip teisingus. Mes žinome, jog, pavyzdžiui, Augustino raštuose kiek nepilnavertiškai aptariamą malonės temą vėliau pilniau išvystė kiti autoriai, kurių išaiškinimas ir buvo panaudotas dogmatiniuose teiginiuose. Tačiau Augustino teiginiai nebuvo klaidingi ir to, ką jis rašė, negalima vadinti erezija. Galbūt nebūtų pats geriausias dalykas cituoti Augustiną kalbant apie malonę, tačiau jo teiginių atmesti kaip klaidingų nereikėtų. Tačiau minėtu atveju yra visai kitaip: yra aišku, kad popiežius Pranciškus nesutinka su popiežiumi Pijumi XII; ir jie abu vienu metu negali būti teisūs.

Todėl šiandienių ultramontanistų rankos yra surištos. Tam, kad apgintų aukščiausią ir (visada dėl praktinių sumetimų) neklaidingą popiežiaus Pranciškaus valdžią, jie turi pripažinti, kad popiežiaus Pijaus XII valdžia apskritai nebuvo aukščiausia ar neklaidinga.

Bet jei žmonės neklydo 1952-aisiais puldami ant veido prieš Pijų XII ir sutikdami su viskuo, ką jis sakė apie mirties bausmę tik todėl, kad jis taip sakė, tuomet privalo egzistuoti bjauri tikimybė, jog žmonės gali klysti sutikdami su viskuo, ką 2017-aisiais sako popiežius Pranciškus, - tik todėl, kad jis taip sako.

Popiežiaus Pranciškaus teiginys, taip paprastai ir aiškiai prieštaraudamas savo pirmtako prieš 65 metus pasakytam teiginiui, parodo ultramontanizmo klaidingumą taip gerai, kaip niekad nebūčiau numanęs esant įmanoma. Galime pademonstruoti ultramontanistams, kad popiežiaus prieštaravimas kitam popiežiui kalbant tikėjimo ir moralės klausimais yra įmanomas, net jei popiežius sukelia įspūdį, kad naudojasi savo mokomąja valdžia (ir dar labiau tikėtinas duodant neplanuotus interviu lėktuvuose ar rašant privačius laiškus). Tačiau dažniausiai popiežiai labai atsargiai ruošia savo viešus pasisakymus ir neleidžia tam įvykti, nebent labai subtiliu ir aiškiai neišreikštu būdu. Bet popiežius Pranciškus leido tam įvykti. Žaidimas prasideda.

Ultramontanizmas kaip praktinis vadovas katalikams veikia tik tuomet (jei apskritai jis gali veikti), kuomet gyvenama labai stabiliais laikais. Mūsų dienomis ultramontanizmas yra akivaizdžiai absurdiška ir pati sau prieštaraujanti teorija. Po popiežiaus Pranciškaus teiginio apie mirties bausmę joks intelektualiai sąžiningas katalikas nebegali laikyti ultramontanizmo teisingu.

Kur šioje situacijoje atsiduria paprastas katalikas? Paprastas katalikas yra įpareigotas tikėti tuo, ką Bažnyčia moko. Bažnyčia ištikimai perduoda tai, ką ji gavo iš savo Viešpaties. Matome, jog popiežius Pijus XII daro būtent tai sakydamas aukščiau cituotus žodžius. Žinoma, naudodamas šiuolaikinę kalbą, tačiau išsakydamas turinį, derantį su buvusių popiežių, Bažnyčios Tėvų ir Daktarų bei Šv. Rašto mokymu (žr. Per 9, 6; Kun 20, 1; Įst 13; Įst 21, 22; Mt 15, 4; Mk 7, 10; Jn 19, 11; Rom 13, 4; Žyd 10, 28).

Tuo tarpu apie popiežiaus Pranciškaus teiginį, švelniai tariant, to paties pasakyti negalima.

Versta iš Rorate-caeli.blogspot.com. Josephas Shaw yra Oksfordo universiteto profesorius ir Lotyniškų Mišių visuomenės organizacijos pirmininkas.

[1] Ultramontanistais mūsų dienomis vadinami asmenys, tikintys, jog popiežius jokiomis aplinkybėmis negali klysti. Ultramontanistai teigia, kad jei popiežius pasako kažką iš pažiūros klaidingo, tai mes tiesiog nesuprantame jo tikrosios intencijos, o analizuoti popiežiaus žodžius tiesos atžvilgiu esą yra nepaklusnumo ženklas. Toks požiūris prieštarauja popiežiaus neklystamumo dogmai, apibrėžiančiai, kad popiežiaus valdžia yra neklystanti tik tuomet, kai jis, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias pontifikas ir mokytojas, skelbia galutinę kurią nors tikėjimo arba doros tiesą, ją įpareigodamas tikėti visus katalikus visais laikais. – aut. past.