Romualdas Povilaitis. Visi vyrai niekšai! arba Šalin lyčių skirtumus!

Tarptautinė konferencija „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“ vyko Seime 2017-06-16 d., gana keistoje aplinkoje. Konstitucijos salė buvo užpildyta beveik išimtinai dailiosios lyties, neįprastai jaunų tokio tipo renginiams, atstovių. Tiesa, sveikinimo žodžius, be Vilijos Blinkevičiūtės, tarė ir du vyrai Linai – Linkevičius ir Kukuraitis. Po šių kalbų buvo galima suprasti, kad konferencijos tikslas yra deklaruoti, jog konvencijos ratifikavimas Lietuvoje yra visapusiškai naudingas, būtinas ir neatidėliotinas.  Tik va, kai kas to nenori suvokti, nes  skaito blogai išverstą dokumento tekstą (oficialų!) ir nežino ką iš tiesų norėjo pasakyti konvencijos kūrėjai.

Tolesni pranešimai nuojautą patvirtino: beveik visi pranešėjai (beje, tarp 8 moterų buvo tik du vyrai, bet vienas iš jų (Šarūnas Liekis) ir visa moteriškoji pranešėjų dalis kaip sakoma „pūtė į vieną dūdą“– dejavo dėl pasibaisėtino smurto prieš moteris, kurio statistika, esą, slepiama, teismai ne visada, o policija niekada negina moterų nuo vyrų, dėl smurto prieš moteris patiriama didelių nuostolių – prarandami šimtai milijardų eurų (?). Apie smurtą apskritai, apie vyrų smurtą prieš vyrus, moterų smurtą prieš moteris ar vyrus ir viso to socialines-ekonomines priežastis nebuvo net užsiminta.

Kalbėtojos vieningai smerkė vyrų giminę, kurią blogos tradicijos skatina visaip engti moteris, o pastarosios, tų pačių tradicijų veikiamos, kenčia ir net nesupranta, kad kenčia. Įdomu, kad buvo turimos galvoje tik europiečių tradicijos, apie musulmonų ar Afrikos tautų patriarchalines tradicijas kažkodėl nebuvo net užsiminta. Apie jas nekalbėjo net diskusijoje dalyvavusios viešnios iš užsienio, kurioms labiau negu kitoms tai turėtų būti žinoma: Iris Luarasi iš Albanijos, Vesna Ratkovič iš Juodkalnijos, Teresė Murfey ar Vilana Sotirovič (Pilinkaitė). Matyt moterų užmėtymai akmenimis, jų moterų uždarymas namuose, daugpatystė, mergaičių apipjaustymai ir kiti faktai nebuvo laikomi tinkamu argumentu parodyti pasibaisėtiną vyrų tironiją.

Sutriuškinus vyriją kaip agresorių prieš silpnąją lytį (ar moterų gynėjos su tokiu jos apibūdinimu sutiktų sunku pasakyti, bet kitu atveju graudenimas dėl moterų būvio netektų prasmės), buvo pasiūlytas aiškus ir vienareikšmis receptas – pakeisti tradicijas iš esmės, o kitaip kalbant, vyro ir moters socialinius vaidmenis taip, kad vyrai dirbtų, gyventų, mąstytų, ir, gal būt, jaustų kaip moterys, o moterys kaip vyrai. Juolab pavyzdys jau yra: feministės, transeksualai ir, ko gero, visas LGBT. Nes, esą, tik iš vyrų socialinio vaidmens kyla jų agresija prieš moterį. Dar daugiau, pačios lytys yra ne kas kita kaip susiformavę socialiniai vaidmenys, prigimtis čia „ne prie ko“.

Buvo pacituota feminizmo biblijos autorė Simona Bovuar, teigusi, kad „moterimi ne gimstama, bet tampama“. Tame esą ir yra Stambulo konvencijos esmė. Apie tai ar visos mūsų tautos tradicijos yra nepalankios moterims, pvz. tradicija, kad sunkiausius fizinius darbus dirba vyrai, kad jie privalo ginti  šeimą ir ja rūpintis, reikšti pagarbą motinai, moteriai ir kt. ir ar apskritai įmanoma, ignoruojant gamtos suteiktus lyčių skirtumus, socialine prasme paversti visus vyrus moterimis, o moteris vyrais, konferencijos moterys nenorėjo net kalbėti.

Po tokių Mičiurino ar Lysenkos dvasioje suformuluotų „neabejotinų tiesų“, buvo leista  prabilti Vytautui Budnikui (Lietuvos žmogaus teisių asociacija), Laisvos visuomenės instituto atstovams: Vincentui Vobolevičiui, Vygantui Malinauskui ir Violetai Vasiliauskienei, kuriuos palaikė kai kurie neplanuoti diskutantai, pvz. psichoterapeutas Gintautas Vaitoška. Jų teigimu, Stambulo konvencija siekia vyrų ir moterų suvienodinimo ne tik socialine, bet ir biologine prasme, įteisinant kelias ar keliolika lyčių, asmeniui laisvę pasirinkti savo lytį arba panorėjus ją pakeisti. Kaip automobilį ar batus, pageidautina už valstybės (mokesčių mokėtojų) pinigus. Stambulo konvencijos ratifikavimas ne tik teisiškai įteisintų tokią galimybę, bet ir numatytų sankcijas (iki baudžiamųjų) už  kliudymą tai daryti, atmetus šeimos ir asmens privatumą ir visas kitas senienas. Tai nedviprasmiškai užfiksuota konvencijoje, pridengiant moters apsauga nuo smurto ir lyčių (kokių?) lygybe.

V. Budnikas iškėlė rimtą klausimą – ar smurtauja tik vyrai ir tik prieš moteris ir ar  to priežastis nėra alkoholizmas, skurdas, beviltiškumas? Laisvos visuomenės instituto atstovai konvencijoje įžvelgė aiškią genderizmo (radikalaus) ideologiją, kurios atstovams  realus smurtas prieš moteris tėra patogus argumentas savo tikslams pasiekti. G. Vaitoška pateikė naujausią pavyzdį, apie tai, kad JAV Ontario valstijos teismas ėmė nagrinėti bylą ar atimti nepilnametę dukrą iš šeimos, kuri pasiskundė, jog tėvai kliudo jai tapti berniuku (cheminės kastracijos būdu). Buvo pateikti argumentai, kad daug ES šalių konvencijos nepasirašė, o daugelis pasirašiusių neratifikavo. Pvz. Vokietija to daryti neketina, kadangi mano, kad moterų teises būti saugioms nuo smurto galima  užtikrinti kitais teisės aktais. Buvo išreikštas nerimas dėl šeimos ir asmeninio gyvenimo privatumo, nes, vardan tariamos lyčių lygybės, teisės į privatumą kaip ir nebelieka. Pagaliau, ar priėmus teisės aktus, bet nekeičiant realios valstybės politikos, smurtas prieš moteris išnyks kaip dūmas? O bene svarbiausia yra tai, kad Stambulo konvencija prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (38 str. 1,2,3,6 d.)

Šiuos ir kitus grupelės oponentų (ne vien vyrų) argumentus konvencijos apologetės moterys (ir joms daugiau negu karštai pritaręs vyras Dainius Pūras) priėmė labai skausmingai-nervingai nutraukdavo, replikuodavo, kalbėtojams neleisdavo baigti minčių, kaltindavo statistikos ir faktų iškraipymu, katalikišku nuprotėjimu (galima buvo suprasti, kad joms katalikybė tėra viduramžių prietarų rinkinys), nemodernizmu, neeuropietiškumu ir kitokiomis mirtinomis nuodėmėmis. Viena iš jų teatrališkai šūktelėjo, kad, klausydama konvencijos oponentų, jaučiasi kaip Rusijos Dūmoje (?!).  Visus oponentų argumentus publika (jaunoji moterų auditorija) sutikdavo pavyzdinga tyla, o juos kritikuojančių karingųjų moterų šūksnius palydėdavo plojimais. Atrodo, kad kai kurios feminizmo gynėjos jau panaikino savo moterišką prigimtį ir sėkmingai perėmė jų smerkiamą agresyvų vyrų elgesio tipą. Laimei, iki fizinio smurto prieš oponentus konferencijoje nebuvo prieita.

Tokia konferencijos dvasia stebėtis nereikia, nes  jos rengėjos ir viešnios atstovavo GREVIS organizaciją prie Europos Tarybos, kuriai pagal Stambulo konvenciją patikėta kontroliuoti kaip konvenciją ratifikavusios valstybės įgyvendina visų, naujai suvokiamų lyčių teises. Jos atstovavo ir kai kurias vietines ar tarptautines nevyriausybines organizacijas, kurios tikriausiai planuoja būti GREVIS pagalbininkėmis, ir politikus bei kitus tiesiogiai su konvencijos ratifikavimu susijusius ir tam įsipareigojusius asmenis. O tai dideli pinigai, įtaka, ir karjeros galimybės. Kaip gi dėl to nesiversi per galvą arba neišversi kailio? Tikėtina, kad spaudimas visuomenei ir politikams bus didinamas, juolab, kad daug kas neįsigilina į problemos esmę, o vyrai apskritai, kiek juos bekaltintų agresyvumu moterų atžvilgiu, vis tik linkę joms nusileisti. Feministės priešingai. 

Konferencijos dvasia ir eiga, deja, patvirtino Stambulo konvencijos oponentų nuogąstavimus, kad tiek šis dokumentas, tiek jo aktyvieji šalininkai siekia ne tų tikslų, kurie skelbiami, o realios moterų problemos vargu ar tikrai rūpi. O gaila.

***

Tarptautinės konferencijos „Stambulo konvencijos ratifikavimas – kas pasikeistų?“ Seime 2017-06-16 d. vaizdo įrašas: