Rokas Gasparaitis. Modernioji tolerancija ir jos priešai

Šiame straipsnyje daroma skirtis tarp nemodernios ir modernios tolerancijos. Nemodernioji/negatyvioji tolerancija, arba pakanta, nurodo, ...

Šiame straipsnyje daroma skirtis tarp nemodernios ir modernios tolerancijos. Nemodernioji/negatyvioji tolerancija, arba pakanta, nurodo, kad tam tikri dalykai laikomi klaidingais, tačiau jų egzistavimas laikomas pakenčiamu. Kitaip sakant, pripažįstama tiesa, pagal kurią, kaip standartą, toleruojamas objektas laikomas klaida. Istoriškai (iki pat J. S. Millio) tokia pakanta suprasta kaip susilaikymas nuo smurto tam tikrų religinių grupių atžvilgiu. Tokia pakanta naudinga kaip įrankis, kuomet mažesnis blogis kenčiamas siekiant išvengti didesnio blogio – kaip geriausia tam tikroje situacijoje įmanoma alternatyva. Savaime abstrakti pakanta neturi nei pakantos objekto, nei teigiamos vertės. Tokia pakanta nebuvo laikoma dorybe.

Modernioji/pozityvioji tolerancija remiasi tiesos reliatyvizmo dogma. Teoriškai teigiama, kad visų žmonių atžvilgiu objektyvi tiesa yra prietaras, nes tokia tiesiog neegzistuoja arba egzistuoja taip, kad yra negalima pažinti. Praktiškai tai reiškia, jog įsipareigojama teiginiui „jokia tiesa neegzistuoja“. Pats įsipareigojimas reikalauja tuo pat metu teigti, jog nėra nei vienos tiesos ir šį teigimą laikyti absoliučia tiesa. Visgi toks teorinis prieštaravimas nėra problema, nes pastebimas retai. Be to, modernioji tolerancija remiasi prielaida, jog teorinės diskusijos yra beprasmės, nes vyksta pagal taisykles, kurios primestos represyviosios daugumos. Realus moderniosios tolerancijos pritaikymas galimas tik per praktinį veikimą. Todėl siūloma baigti bereikšmes diskusijas ir eiti keisti represyvaus pasaulio. 
Modernioji tolerancija nepateikia savęs kaip savanoriškos. Priešingai, ji yra prievartinė. Be to, postuluojama kaip universali savaiminė vertybė. Tokia moderniosios tolerancijos samprata egzistuoja kaip visa taranuojantis įrankis. Verta pastebėti, jog toks įrankis praktiniame veikime turi pragmatiškai naudingą psichologinį krūvį. Pasitelkiant tiesos reliatyvizmą patogu kurstyti abejonę dalyku, kurį norima sunaikinti. Pačios abejonės pagrįstumu dažniausiai nesuabejojama. Tai, kas siūloma: abejoti viskuo, bet neabejoti pačia abejonės reikiamybe. Per abejonę išprovokuotas priešininko valios susvyravimas ginant savąją poziciją kombinacijoje su agresyviu reikiamos pozicijos propagavimu praktikoje maksimizuoja moderniosios tolerancijos siekiamą naudą. Nauda gali būti apibrėžta kaip tam tikrų normų sunaikinimas jas pakeičiant kitomis reikiamomis normomis. Tokiomis sąlygomis teigiama: kuo daugiau pozityviosios tolerancijos, tuo geriau. Kitaip sakant, kuo daugiau agresyvios tiesos reliatyvizmo diktatūros, tuo geriau.

Iš to, kas pasakyta, neaišku, nei kurios konkrečios normos turi būti pozityviai „toleruojamos“ (priverstinai brukamos), nei kurios konkrečios normos yra represyvios, todėl būtinos pakeisti. Būtent kultūrinis marksizmas papildo abstraktų pozityviosios tolerancijos modelį suteikdamas konkretesnius veikimo krypties principus. „Blogosios“ grupės yra tos, kurios vadovaujasi tradiciniu gėrio ir blogio supratimu. Jos būtinai yra represyvios ir retrogradinės vertybine prasme. „Gerosios“ grupės yra tos, kurios neigia esamą gėrio ir blogio supratimą. Jos simbolizuoja laisvę, progresyumą ir pristatomos kaip esančios engiamos „blogųjų“ grupių. „Engimo problemos“ sprendimo būdas yra „gerosios grupės“ išlaisvinimas „geriesiems“ suteikiant pageidaujamas teises, o „blogiesiems“ pareigas tų teisių paisyti. Tikslas: sunaikinti ar bent jau marginalizuoti esamą tradicinį gėrio ir blogio supratimą. Tokia tariamai represuojančių ir represuotų grupių kova gali būti aktualizuojama per bet kokį kultūrinį tapatybės aspektą.

Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje į viešąjį diskursą vis dažniau yra įtraukiamas seksualinio išlaisvinimo aspektas. Siekiant, kad pozityviosios tolerancijos naikinimo mašina veiktų kuo didesnėmis apsukomis, ypač vertinga atrasti kuo didesnę griaunamąją galią turinčius troškimus. XXI a. akivaizdu, kad efektyviai išnaudojami įvairių seksualinių mažumų troškimai. Tuomet šis troškimas paverčiamas universalia ir prievartine vertybe. Paskelbiama, kad dabartinė visuomenė represyvi, nes joje egzistuoja grupės, kurios nori veikti vertybiškai (per seksualinio troškimo išlaisvinimą), tačiau yra nepagrįstai suvaržytos. Tada grupės „įdarbinamos“ kovoti už savo troškimų įteisinimą ir per pozityvios tolerancijos žinią siekia stiprinti savo pozicijas visuomenėje. Kultūrinis marksizmas pozityviąja tolerancija prisidengia kaip skydu, kuris skirtas smogti, bet kitų turi būti suprastas kaip priemonė gintis nuo negailestingos ir nesupratingos daugumos.

Tie, kurie negailestingi ir nesupratingi, yra diskriminuojantys. Diskriminacija yra dar vienas mūsų laikų burtažodis. Neaišku, ką reiškia, bet burtai akivaizdžiai veikia. 2017 metais didelė gėda būti pavadintam diskriminuojančiu, nors pačios diskriminacijos turinys nėra savaime suprantamas. Būtų galima teigti, kad diskriminuoti – neteisingai atskirti. Vis tik neteisingumas remiasi tam tikros teisingumo sampratos principų neatitikimu, o teisingumas pozityviosios tolerancijos sampratoje šiandien suprantamas kultūrinio marksizmo terminais: teisinga tai, kas naudinga „engiamiems“. Iš to aišku, kad dabartinė diskriminacija težymi ideologinę kultūrinio marksizmo propaguojamų tolerancijos įstatymų gynybą.

Kultūrinio marksizmo kontekste tolerancija yra įstatymų leidžiamoji valdžia, o  diskriminacija – teisminė valdžia. Reikia, jog kažkas atliktų įstatymų vykdomosios vaidmenį. Iš mirties taško kultūrinio marksizmo tanką išjudina „engiamos“ mažumų grupės. Tankui pajudėjus, pageidautina, kad niekas tanko judėjimo nestabdytų. Dar geriau – kai kurie žmonės atsitiktinai kartais padėtų jam judėti. Geriausiu atveju – žmogus turi manyti turįs moralinę pareigą stumti šį kultūrinio marksizmo tanką. Pakankamas kiekis progresyviųjų aktyvistų leidžia formuoti koordinuotas socialines tanko stumimo grupes. Išsiplėtojusios tanko stumimo socialinės grupės gali pradėti priekaištauti, jog kitos grupės nestumia tanko arba net drįsti priešintis šio tanko stumimui. Jei yra pakankamai galios, galima kurti neformalius įstatymus, kuriais inicijuojama pareiga stumti tanką. Nestumiantys tanko, laikomi retrogradais ir dėl to juos reikia nubausti. Pavyzdžiui, pašiepti, pritaikyti socialinę izoliaciją ar, jei reikia ir galima, pasirūpinti „retrogradų“ priverstine būtinybe ieškoti naujos darbovietės. 

Plečiant pozityviosios tolerancijos būdu primetamas kultūrinio marksizmo normas, negalima apsiriboti neformaliomis priemonėmis. Šias normas reikia įtvirtinti politiškai – įstatymais, kurių vykdymas, jei reikia, užtikrinamas valstybine prievarta. Įstatymai nurodo tam tikrą gėrį, į kurį pozityviai ar negatyviai kreipia tuos, kurie turi paklusti įstatymui. Kaip teigė tuomet dar kardinolas J. Ratzingeris, „pilietiniai įstatymai yra žmogaus gyvenimo visuomenėje struktūriniai principai, kreipiantys tą gyvenimą į gera ar bloga.“ Remiantis popiežiaus Jono Pauliaus II pastebėjimu, kad įstatymai itin svarbūs formuojant „mąstysenos ir elgsenos modelius“, pabrėžtas kitas labai svarbus aspektas – įstatymai ne tik formuoja esamą socialinį gyvenimą, bet ir tam tikrų normų pripažinimo šviesoje ugdo jaunąsias kartas. Dabartinių kultūrinių marksistų esminė viltis „netolerantiškose šalyse“ yra ne staigus kultūrinis perversmas, bet lėtesnis perversmas pasitelkiant jaunąsias kartas. Vyresnio amžiaus žmonės, kultūrinio marksizmo požiūriu, problemiški, nes dažniau linkę nesutikti su siūlomu normų revoliucijos sandėriu. Lengviau išauklėti nei perauklėti, nes auklėjant „nuo nulio“ nereikia paneigti normų, kurias žmogus laiko savo tapatybės dalimi.

Tai, kad Lietuvoje kultūrinis marksizmas įstatymų leidybos lygmenyje itin guvus, galima iliustruoti trimis aktualiais pavyzdžiais.

(1) Vilniaus apylinkės teismas skelbia: „2017 m. balandžio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino pareiškėjos N. G. (M. V.) pareiškimą dėl lyties ir asmens kodo ištaisymo civilinės būklės aktų įrašuose.“ Teigiama: „Teismas nustatė, kad pareiškėja yra translytis vyras. Pagal civilinės būklės aktų įrašus pareiškėja yra moteriškos lyties (biologinė lytis) asmuo, tačiau ji ilgą laiką save identifikuoja kaip vyrą ir gyvena kaip vyras (socialinė lytis). N. G. (M. V.) nuolatos dėvi įprastai su vyriška lytimi asocijuojamus drabužius, trumpai kerpa plaukus, kalba ir elgiasi „vyriškai“. Taigi, iš principo pasakoma, kad asmens tapatybės dokumentuose įrašyta biologinė lytis yra įžeidžianti šio dokumento turėtoją. Tai yra pakankama sąlyga teigti, jog į išorę projektuotas vidinis dokumento turėtojo troškimas būtų legitimuotas teigiant, jog socialinė lytis (kuri, kaip teigiama, gali skirtis nuo biologinės) yra svarbesnė nei biologinė. Kitaip tariant, į teismą besikreipianti moteris yra vyras, jei taip jaučiasi. Toks Vilniaus apylinkės teismo sprendimas itin „progresyvus“, nes net tokį kreipimąsi protegavę aktyvistai teigia nesitikėję, jog ši problema Lietuvoje bus išaiškinta norimu būdu. Lietuvos gėjų lygos atstovas T. V. Raskevičius teigė jau rengęsis penkių metų kovai ir tikėjosi, „kad procesas bus ilgas: reikės pralaimėti du kartus Lietuvoje, o tuomet važiuosime į Strasbūrą, į Europos žmogaus teisių teismą.“ Vis tik Vilniaus apylinkės teismas nenuvylė ir pasidairė po reikiamus horizontus. Kaip teigiama: „Teismas atsižvelgė į užsienio valstybių bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią translyčiams asmenims yra suteikta galimybė be privalomosios chirurginės operacijos pakeisti asmens tapatybės dokumentus.“

Nors Vilniaus apylinkės teismas „ištaisydamas Lietuvos įstatymų spragas“ nustatė, kad žmogus turi teisę pagal pageidavimą keisti savo lytį dokumentuose, pasirinkimas lieka minimalus. Galima rinktis būti vyru arba moterimi. Taip vis atsižvelgiama į biologinės lyties dvinarę struktūrą. Ateities emancipacijos horizontai – siekti, jog legitimuotų socialinės lyties pasirinkimo galimybių būtų daugiau. Jei jau siūloma būti tos lyties, kokios tik nori, tai kodėl norėti būti tik vyru ar tik moterimi? Šiek tiek vaizduotės ir dvinarę struktūrą galima praplėsti iki mažiau diskriminuojančios šimtanarės ar tūkstantnarės.

(2) Dabar Lietuvoje vyksta svarstymai dėl to, ar reiktų ratifikuoti Stambulo konvenciją. Galima trumpai įvardinti, dėl ko „retrogradai“ priešinasi šiai konvencijai. Konvencijos apibrėžimų skiltyje įvedama socialinės lyties sąvoka, kuri traktuojama kaip socialinis konstruktas. 4-ame straipsnyje teigiama, kad diskriminacija socialinės lyties pagrindu yra negalima. Potenciali reikšmė praktikoje: jei netinkamoje situacijoje pavadinsite mane vyru, įvertinęs jūsų drąsą, pasiūlysiu ją įvertinti ir teismui, nes galbūt birželio šeštadieniais socialinės lyties prasme aš save laikau moterimi. Konvenciją vainikuoja 14-ame straipsnyje teigiama, kad būtina imtis priemonių, jog socialinės lyties ideologija taptų visų lygmenų išsilavinimo įstaigų mokymo programų dalimi bei būtų skatinama neformaliojo ugdymo įstaigose. Visa tai pridengiama kova už moterų teises. Niekas neabejoja, kad smurtas artimoje aplinkoje yra problema. Toks smurtas nėra pateisinamas bei aiškiai įstatymuose apibrėžtas kaip negalimas. Vis tik Stambulo konvencijos 78 straipsnis nurodo, jog, ratifikuojant konvenciją, neleistinos išlygos nei dėl socialinės lyties sąvokos įvedimo, nei dėl mokymo apie „nestereotipinius lyčių vaidmenis“ visų lygmenų išsilavinimo įstaigose. Jei esminis konvencijos tikslas būtų kova už moterų teises, tai šios išlygos būtų galimos. Dabar gi šių išlygų nebuvimas yra laikomas būtina konvencijos ratifikavimo sąlyga. Žinant kaip kruopščiai buvo rengiama konvencija, tai galima traktuoti kaip būdą įdiegti kultūrinio marksizmo terminiją į Lietuvos teisinę sistemą bei užtikrinti norimą jaunosios kartos ugdymą. Lieka tik stebėtis, kad viešai katalikiškas pažiūras deklaravęs socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis pritaria šios konvencijos ratifikavimui. Reikia viltis, jog Seimas neratifikuos šios „tolerancijos dvasia“ parengtos konvencijos.

(3) 2017-06-15 balsavimas dėl tos pačios lyties asmenų partnerysčių įteisinimo. Kaip žinoma, balsavime dalyvavo 108 Seimo nariai. Balsavimo rezultatai: už - 29, prieš - 59, susilaikė - 20. Nors projektas užtikrintai atmestas, bet verta pažvelgti į individualius balsavimo rezultatus. Tarp balsavusių „už“ – ne vienas, kuris viešai deklaruoja savo katalikybę. Pastebėti vertas momentas yra tas, kad kai kurie Seimo katalikai savo sprendimą šiuo klausimu teigia grindžiantys katalikišku mokymu. Dažniausiai apeliuojama į gailestingumą. Tokį gailestingumą, kuris atsietas nuo teisingumo. Tai nėra katalikiškas gailestingumas, kuris visuomet turi derėti su teisingumu. Šių politikų pabrėžiamas gailestingumas tėra abstraktūs jausmai, kurių provokavimo vadyba – pozityviosios tolerancijos skydu prisidengiančio kultūrinio marksizmo užduotis. Taigi, minėtų politikų gailestingumas yra sąmoninga ar nesąmoninga tarnystė pagal kultūrinio marksizmo teisingumo reikalavimus.

Galiausiai, dar 2003 m. kardinolo J. Ratzingerio parengtose „Pastabos[e] dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“ nedviprasmiškai teigiama, kad „prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai.“ Taip pat teigiama: „Tada, kai įstatymų leidimo susirinkimui pirmąkart pateikiamas įstatymo projektas homoseksualiųjų sąjungų teisinio pripažinimo naudai, parlamentarui katalikui tenka moralinė pareiga aiškiai bei viešai pareikšti savo nepritarimą ir balsuoti prieš tokį įstatymo projektą. Balsuoti už bendrajam gėriui taip kenkiantį įstatyminį tekstą būtų labai amoralu.“ Katalikiškumu savąją gailestingumo interpretaciją nepagrįstai pridengiantys politikai nenurodo savojo gailestingumo ribų. Ar galima iš gailesčio partnerystę ar santuoką apibrėžti kaip trijų ar dešimties žmonių sąjungą? Ar galima iš gailesčio leisti sudaryti dvi ar dešimt santuokų vienu metu? Jei gailesčio ribas apibrėžia tik emocijos ar jausmai, tai viskas galima, jei jaučiama, kad viskas galima. Tokio gailestingumo negalima tapatinti su krikščioniškuoju. Jei gailesčio ribas apibrėžia kultūrinio marksizmo teisingumo samprata, tai taip pat vertėtų nesidangstyti krikščioniškuoju teisingumu.

Modernioji/pozityvioji tolerancija nėra ir neturėtų būti laikoma dorybe. Tai yra kultūrinio marksizmo įrankis, kuris pasitelkiamas siekiant destabilizuoti žmonių mąstymą ir elgesį manipuliuojant žmonių psichologiniais netobulumais. Modernioji tolerancija visada veikia per priešų identifikavimą. Moderniosios tolerancijos šalininkų priešai yra tie, kurių veikimo principai nesuderinami su kultūrinio marksizmo teisingumo samprata. Didžiausia kultūrinio marksizmo kliūtis yra pati krikščioniška Vakarų civilizacija. Efektyviausios jos naikinimo ir savų normų įtvirtinimo sritys yra politinė ir teisinė sistema. Per jas galima įtvirtinti taisykles ir bausmes, kurių įvykdymas užtikrinamas valstybės vardu. Tokiu principu veikiama ir Lietuvoje. Taip siekiama primesti įstatymus, kuriems absoliuti dauguma Lietuvos piliečių nepritaria. Kultūrinio marksizmo eksperimentas kultūriškai neliberalioje visuomenėje yra tam tikra viltis: galbūt bus pasipriešinta?









Susiję

Rokas Gasparaitis 1479100894934784725
item