Liudvikas Jakimavičius. Savijauta

Vos ne kas dieną Lietuva apie save sužino kažką naujo ir jai pačiai netikėto. Stebisi žmonės: „Negali taip būti.“ Bet taip yra. Naujausi sausi statistikos skaičiai rodo, kad alkoholio suvartojimu, proporciniu savižudybių skaičiumi, nelygybės ir emigracijos mastais imame lyderiauti pasaulyje. Gėdinga tokia lyderystė. Lyderiai turėtų šitai suprasti, nes žmonės jau seniai suprato.

Ne mūsų pačių daryti tyrimai, tad nėra pagrindo įtarti, kad skaičiai sufalsifikuoti, ar vietinės valdžios suorganizuoti saviplakos tikslais. Paradoksas čia tas, kad gyvename ne karo ar pokario sąlygomis.  Paskutinė ekonominė krizė skausmingai, bet buvo įveikta. Pasitraukė. Ekonomika atsigauna. Regis, turėtų atsirasti veržlumo ir optimizmo, bet visuomenėje vyksta priešingi dalykai – daugėja nevilties, agresijos, žiaurumo ir prievartos.  Pasauliui Lietuva turėtų būti labai įdomus tyrimų objektas, jei nori suprasti kraštutinumų anatomiją ir paradoksus, kurie gresia, jei valstybės reikalus tvarkys panašiai kaip mes.

Žiūrėdami į mūsų situaciją bendresniu žvilgsniu vargu ar suprasime šių paradoksų priežastis, reikėtų prisikasti prie konkretaus žmogaus, nes sprendimus priima ne abstrakčios žmonių grupės, bet kiekvienas žmogus atskirai.

Prieš porą savaičių mano draugas po dvidešimties metų emigracijos grįžo iš Airijos į Lietuvą. Po ilgų egzistencinių svarstymų apsisprendė sugrįžti namo. Dirbo įvairius darbus – ne žuvies fabrike ir ne šiltnamiuose, milijonų nesusikrovė, bet ir nebadavo. Sakytum, emigrantas vidutiniokas. Užsidirbo kažkokią pensiją, kurią pradės gauti po penkerių metų, jei sulauks. Didesnę nei mūsų, bet ne fontanai. Ten metė rūkyti ir gerti – neapsimoka. Sakytum, vienas iš tų atvejų, kuris turėtų patekti ant žurnalo „Žmonės“ gliancinio viršelio, kaip pamokantis sugrįžimo pavyzdys, kurį žiniasklaida ir politikai galėtų skalambyti agituodami ir kitus sugrįžti, atsiraitoti rankoves ir imtis prasmingos veiklos tėvynėje, kiek dar likę jėgų ir energijos batareikose.

Bet atsitiko visai nenumatytas ir nelauktas force majeure‘as – pasigavo mano draugas kažkokį bjaurų pavasarinį kvėpavimo takų virusą, kuris visus mus čia buvo ant šono parvertęs. Guli mano prietelius jau visą savaitę prakaito klane, karščiuoja, dūsta, į lubas žiūri. Reikėtų daktaro, kviestis greitąją, nes reikalai nesitaiso, tik blogėja. Bet žmogus išmokęs skaičiuoti. Klausia, kiek tas iškvietimas galėtų kainuoti, kai turi tik Airijos sveikatos draudimą? Kiek kainuos tyrimai, o jei, neduok Dieve, dar paguldys į ligoninę?.. Kvieskis, ir tu dar sužinosi naujieną, kiek per tą dvidešimt emigracijos metų esi įsiskolinęs Lietuvos valstybei, SODRAi ir ligonių kasoms. Ta sąskaita sveikatos tikrai nepataisys. Sakysite, atskiras atvejis, bet tokius ir panašius surašyti nepakaktų jaučio odos. Nekalbant apie tokio sugrįžėlio galimybes įsidarbinti… Vakarai pritaikyti atvykstantiems, o Lietuva nepritaikyta sugrįžtantiems. Šalis nelabai pritaikyta net sėsliesiems, jei tokiu nesuvaldomu srautu žmonės ją palieka.

Karštligiškai ieškoma priežasčių. Visiems atrodo, kad jos gerai žinomos, net skaičiais išreikštos, kiek žmogui reikia, kad jis neišvažiuotų. Valdžios skėsčioja rankomis – „tokių apetitų valstybė dabar patenkinti negali. Jei vieniems pakirpsim, kitiems pridėsim – sugrius ekonomika. Bus dar blogiau. Komunizmo nebus.“ Sukalbėjus tokią seną lietuvišką mantrą, nebeatsiranda valios tas pražūtingas priežastis neutralizuoti ir naikinti. Revoliucijų nelaukite, ramina kolchozinio mentaliteto reformatoriai. Ir siūlo – evoliucinę sistemos renovaciją. Liaudiškai tariant – skylių lopymą. Lopas ant lopo, ant to lopo dar vienas lopas, o tame lope – skylė.

Ilgainiui žmonės, nebetekę vilties, numoja ranka, kas išvažiuoja, net nepaaiškinęs, kodėl. Viskas aišku juk ir be pasiaiškinimų. Kiti susigūžia savo kambarėliuose – nieko nebelaukia, nieko nebesitiki. Valdžia pati sau reformuoja, žmonės sau rezignuoja. Kai kas supranta, kad blogos tvarkos evoliucija jokios šviesios perspektyvos neatvers. Sumaterialėjusiame pasaulyje stebuklų nebūna.

Ir tuomet ima aiškėti, iš kur tie lietuviški eskeipizmo paradoksai imasi. Jokia statistika apie tai nešneka, nes visų priežasčių priežastis yra žmogaus savijauta. Jokioje statistikoje ji neatsispindi, nes nėra instrumentų, kaip slogutį išmatuoti. Jis kyla ir tvenkiasi iš pažeisto teisingumo jausmo. Visų rūšių teisingumo: teisinio, socialinio, moralinio. Ši sistema tolydžio virto gremėzdišku projektų projektu, kuriame neliko vietos empatijai, žmogiškumui ir sveikam protui. Valstybės strategams tie subjektyvūs faktoriai regisi kaip atgyvenę, nes jų nepripažįsta modernėjimo, progreso galia ir filosofija. Mūsų tikrovę dabar tvarko objektyvus kompiuteris – tobuliausia programinė įranga.

Pasižiūrėk, žmogau, į pašto dėžutę, – gal jau gavai 15-os centų skolos sąskaitą už kokias nors komunalines paslaugas su baisiausiais grasinimais antstoliu ir teismais. Tai ne koks nors konkretus tarnautojas tau grasina, su kuriuo galėtum pasiaiškinti. Tau grasina tobulai dehumanizuotas, teisingai skaičiuojantis kompiuteris – dirbtinis intelektas, prieš kurį net galingiausias ministras yra bejėgis. Taip, vargšas ministras, nes jis širdies gilumoje jau nebetiki savo žodžiais ir pažadais.

Paprastas žmogus, nespėjęs į progreso traukinį, už jį vis dėlto yra laimingesnis. Jis, apsukęs bergždžią ieškojimų ratą, sugrįžta prie dalykų, kuriais galima pasitikėti. Jei ne Godo, tai bent gamtos ciklu: pavasariu, vasara, rudeniu, žiema, šventom Kalėdom ir Velykom, šunim, kate, pele, uodu, muse, obuoliu, paslaptinga sėklų galia, kurios ima ir sudygsta visai nepriklausomai, ką ten kalba televizoriuos.

www.tiesos.lt